„Jaučiu, vadinasi, mąstau“, – esminį savo darbų suvokimo principą nusako Australijos menininkė, Kauno bienalės viešnia Patricia Piccinini. IQ apžvalgininkei Ievai Rekštytei ji surengė turą po parodą ir atskleidė asmenines bei globalias savo kūrybos prielaidas.
– Mes vaikščiojame po parodą ir jūs man pasakojate savo kūrinių siužetus, tačiau lankytojams tokia informacija nepateikiama. Leidžiate žiūrovams patiems juos susikurti?
– Stengiuosi žmones į savo kūrybą įtraukti keliais skirtingais lygmenimis. Pirmasis yra emocinis. Dauguma mano darbų kalba apie genų inžineriją, tai, kaip mes keičiame gyvūniją aplink save, kad mūsų gyvenimai taptų geresni ir patogesni. Pradėjome taip elgtis labai anksti, dar kai prisijaukinome laukinius gyvūnus, o šiuo metu tai darome labai fundamentaliais būdais. Pavyzdžiui, išvedame tokios rūšies avis, kurios neturi riebalų, kad mums nereikėtų jų vartoti ir gauti papildomo cholesterolio.
Savo darbais dažnai kuriu istorijas. Štai vienas mano kūrinys pasakoja apie mutavusią senelę, miegančią vaikui ant kelių. Ji tikriausiai visą savo gyvenimą labai sunkiai dirbo, todėl dabar yra pavargusi. Pastaruoju metu vis dažniau keliu klausimą, ką reiškia sąvokos „natūralu“ ir „dirbtina“? Kaip, laikui bėgant, keičiasi jų reikšmė? Ar mums iš tiesų geriau, jei mes keičiame aplinką? Apie tai iš esmės yra daugelis mano darbų. Tačiau pirmasis jų suvokimo lygmuo, kaip jau sakiau, yra emocinis. Ir ši mano minėta skulptūra su senele ir vaiku visų pirma yra meilės portretas, kūrinys apie artumą, intymumą, ryšį. Tai, be jokios abejonės, keista, nepažinu, galbūt sunkiai suprantama, bet sušildo širdį. Tikiu, kad, jei žmonės ką nors pajus emociškai, jie susimąstys: vis dėlto apie ką pasakoja šis darbas? Jaučiu, vadinasi, mąstau.
Iš tiesų parodoje labai mažai informacijos apie mano darbus. Noriu, kad žmonės patys rastų sąsajas ir savo atsakymus, o jei jiems bus tikrai įdomu, ką galvojau kurdama, jie gali apsilankyti mano tinklalapyje ir sužinoti. Manau, jog daugelis vis dėlto ir be papildomos informacijos perpranta, kokia pagrindinė šių darbų idėja. Pastebiu, kad žmonės vertina kruopštų ir rūpestingą mano kūrinių atlikimą.
– Jūsų darbai sukelia minčių ne tik apie žmogaus ryšį su pakitusia gamta, bet ir apie santykį su „kitokiu“ žmogumi.
– Absoliučiai taip. Apie ryšį su kitokiu nei mes. Savo kūryboje aš švenčiu kitoniškumą. Būti kitokiam nėra nei apgailėtina, nei bjauru. Man tai gražu. Pasaulis, mano manymu, reikalauja įvairovės.
Žinau, kad į parodą atėję žmonės pasižiūrės į kai kuriuos mano personažus ir pasibaisės: koks storas, koks bjaurus, koks senas… Tačiau, kai pastebės, kad juose labai daug švelnumo ir tyrumo, pirminis šokas sumažės. Neabejoju, kad skirtingumas, kitoniškumas irgi turi grožio. Su ta mintimi sukūriau spalvingus šalmus, skirtus žmonėms neįprastos formos galva. Sutikite, kai galva nors šiek tiek didesnė ar mažesnė, jos forma kitokia nei įprasta, mes iš karto tai pastebime. Tad šie šalmai skirti dvigubas galvas turintiems žmonėms arba tiems, kurių galva su „kupra“. Juos sukūriau ne todėl, kad tokie žmonės būtų laikomi neįgaliais, bet todėl, kad ir jie, pavyzdžiui, nori važiuoti motociklu labai greitai. Ši darbų serija neįgaliuosius pristato iš aktyvios perspektyvos. Šalmai papuošti įvairiomis spalvomis ir raštais: juk ir neįgalieji privalo turėti šansą išreikšti save ir savo tapatybę.
Visa tai siejasi su mano nuolatiniais svarstymais apie šiuolaikinę kūno ir kūniškumo reikšmę. Šiais laikais kūnas yra kažkas labai lankstaus, besikeičiančio. Ne tik išoriškai, bet ir ląstelėse, DNR. Mano tėvas, kuriam šiuo metu yra 80 metų, neturi to paties suvokimo apie kūną, kurį turime mes. Mūsų vaikų supratimas taip pat bus kitoks. Galvodama apie kūno „medžiagą“ ir klausdama, kur mes dar galime nueiti ją keisdami, neseniai sukūriau kelis labai siurrealistiškus, abstrakčius ir daug žiūrovo fantazijos reikalaujančius darbus. Pamaniau, kad esant tokiai šiuolaikinei kūno sampratai jį galima įsivaizduoti ir tokį.
– Kaip būtent ši kūno, genetikos tema išsikristalizavo iš visų jūsų kūrybinių bei asmeninių patirčių ir jau kelis dešimtmečius yra svarbiausia?
– Kai augau, susirgo ir vėliau mirė mano mama. Jos kūnas buvo labai ligotas. Tuo metu, būdama paauglė, meldžiau, kad tik kokios nors technologijos galėtų išgelbėti mano motiną, išaugintų jai reikalingas kepenis nors ir kitame, kad ir gyvūno, kūne. Man nerūpėjo, ar tai bus natūralu, ar dirbtina, ar tai bus žmogaus, ar kiaulės kepenys – tik norėjau, kad mano mama išgytų. Tuo metu pradėjau domėtis medicina, kūno tema man tapo labai įdomi. Esu įsitikinusi, kad kūnas yra labai svarbus mūsų veiksmų motyvas. Jame nuolat vyksta gausybė cheminių reakcijų, o daugelį veiksmų, kuriuos mes atliekame, ar pojūčių, kuriuos jaučiame, sunkiai galima nusakyti protu.
Priežastys šiek tiek ir politinės: esu feministė, man svarbus požiūrio į kūną, pagarbos jam klausimas. Nors galėčiau šia tema, pavyzdžiui, piešti, pasirinkau kūniškesnę iš silikono pagamintą skulptūrą, kuri atrodo itin tikroviškai: joje matyti kraujagyslės, o plaukai, oda tokie patys kaip mūsų. Noriu, kad žiūrovai matytų fizinį ryšį.
Prieš 20 metų kurti pradėjau nuo tapybos. Tačiau supratau, kad mano idėjai atskleisti reikia ko nors kito, ir ėmiausi fotografijos. Manau, kad fotografija kažkuriuo atžvilgiu žmonėms įdomesnė, ji atspindi tikslų momentą, koks jis tuo metu buvo. O paveikslų realistiškumas kelia klausimus: ar tai išgalvota, ar dokumentinė situacinė, galiausiai vertinama, kokia technika tai atlikta. Ilgainiui supratau, kad labiausiai savo idėjas išlaisvini tuomet, kai nesi priklausomas nuo techninių savo galimybių. Tereikia sugalvoti idėją ir būdą, kaip ji bus ištransliuota efektyviausiai: filmu, skulptūra, piešiniu, fotografija, ar dar kuo nors, o visus techninius dalykus atliks kiti žmonės. Šiuo metu savęs visiškai nevaržau.
– Didžiulėje jūsų studijoje dirba daug profesionalų, realizuojančių jūsų sumanymus. Esu girdėjusi, kad speciali darbuotoja užsiima vien plaukų sodinimu į skulptūras.
– Taip, šį darbą atlieka Liz, ji fantastiška moteris, mes su ja labai artimos. Vieną dieną, kai Liz plauką po plauko sodino į skulptūrą, pamaniau: kodėl nepadarius kelių kūrinių vien tik iš plaukų? Nupiešiau piešinius ir nuėjau pas Liz tiksliai žinodama, ko noriu: šie plaukai turi būti stati, o šie gulėti, šioje vietoje rudi plaukai turi pereiti į baltus ir atvirkščiai. Plaukų man dovanoja žmonės arba juos perku.
– Viename interviu jūs pasakojote, kad pirmoji didžiulė meno patirtis jus aplankė dar vaikystėje, tačiau baigusi mokyklą vis dėlto įstojote mokytis ekonomikos. Kodėl?
– Todėl, kad mano tėvas pasakė, jog negaliu rinktis meno, nes pasaulyje yra tik trys tikri menininkai: Leonardas, Mikelandželas ir Rafaelis. O aš dar ir moteris. Tad turėjau stoti į universitetą ir gauti rimtą išsilavinimą. Tėvo nuomonė man turėjo reikšmės, aš sutikau ir įstojau mokytis ekonomikos teorijos ir statistikos. Tačiau paskutiniais mokslo metais supratau, kad negaliu būti ekonomistė. Palikau tėvo namus, baigiau ekonomikos istorijos mokslus ir visiems laikams pasukau į meną: pradėjau nuo tapybos studijų. Manau, kad kartais žmonės, kurie tave myli ir nori tau geriausio, ne visada žino, kas iš tiesų tau geriausia.
– Jūsų kūriniai sulaukia labai įvairių reakcijų, turbūt didžiausią atgarsį sukėlė oro balionas „Skywhale“ („Dangaus banginis“). Kaip manote, kodėl kai kurie žmonės šį kūrinį suprato ne taip, kaip buvote sumaniusi?
– O taip, „Dangaus banginį“ žmonės arba pamilo, arba jo nekentė. Vidurio nebuvo. Meno studentai sukūrė apie jį dainą, buvo gaminami plakatai, marškinėliai, kepuraitės, tortai, lego kubeliai, kuriami komiksai, anekdotai… Ir visa tai buvo daroma be manęs! Neįtikima.
Tačiau, kaip sakiau, buvo ir tokių, kurie tiesiog negalėjo šio oro baliono pakęsti. Šis banginis, tiksliau, banginio patelė, buvo pavaizduota su penkiomis krūtimis. Ji man simbolizuoja motinystę. Ar žinote, kad banginio patelės savo jauniklius maitina krūtimi po vandeniu? Manau, kad tai labai gražu. Viena politikė iš pietinės Australijos dalies niekaip negalėjo suprasti, kaip aš, būdama moteris, tai sukūriau. Tai, pasak jos, žemina visą mūsų giminę. Aš aiškinau, kad, visų pirma, tai banginis, antra, šis darbas simbolizuoja motinystę. Kanberos ligoninė manęs paprašė didžiulės to oro baliono nuotraukos, kurią galėtų pasikabinti žindyvių skyriuje. Jei maitinančios motinos nori tokios nuotraukos, kuo tai gali pakenkti moterų įvaizdžiui?
– Ar kada nors pagalvojate, kad vieną dieną toji tema, kuri jus labiausiai domina ir įkvepia kurti, išsisems ir ją išstums nauja, galbūt kardinaliai skirtinga?
– Daug skaitau, domiuosi įvairiais dalykais, tačiau manau, kad mane labiausiai jaudinanti tema yra labai plati, turinti daugybę potemių ir rakursų. Man svarbu ir aktualu, kaip technologijos mums tampa natūraliu gyvenimo objektu ir kaip gamta tampa dirbtinė. Tai labai daug aprėpia. Nemanau, kad vieną dieną man atsibos.
