Rytų Ukrainos regionuose vykdomi separatistiniai referendumai bemaž visuotinai smerkiami. Tačiau Europoje rengiamasi ir kitiems referendumams dėl atsiskyrimo.
Katalonietis Albertas, bandydamas paaiškinti, kodėl Katalonija šį rudenį nori rengti atsiskyrimo nuo Ispanijos referendumą, teigia: „Jie nenori pripažinti, kad mes esame tauta.“ Anot Alberto, didelę dalį regiono gyventojų pastaraisiais metais papiktino didėjantis oficialaus Madrido užsispyrimas nesiklausyti jų prašymų tartis dėl didesnės autonomijos. „Jie net nenori mums suteikti apsisprendimo teisės“, – piktinasi ir Katalonijos prezidentas Arturas Masas.
Daugelis Katalonijos politikų pabrėžia, kad Ispanijos centrinė valdžia turėtų pasimokyti iš britų – Londonas, nors ir neslepia nepritarimo Škotijos atsiskyrimo idėjoms, sutiko leisti rugsėjo 18 d. surengti teisėtą referendumą dėl regiono ateities.
Nacionalistinė banga
Jausdami vis didesnį centrinės Ispanijos valdžios priešiškumą bei, matyt, paskatinti škotų sėkmės, Katalonijos politikai taip pat pradėjo kietesnį politinį žaidimą su Madridu. Nuspręsta, kad šių metų lapkričio 9 d. bus surengtas referendumas, kuriame bus pateikti du klausimai: „Ar Katalonija turėtų būti valstybė?“ ir „Jei taip, ar Katalonija turėtų būti nepriklausoma valstybė?“
Vis dėlto A. Masas neatmeta galimybės, kad su Ispanijos politikais dar įmanoma susitarti dėl didesnės Katalonijos autonomijos, – tai leistų išvengti referendumo dėl atsiskyrimo. Bėda tai, kad Ispanija nerodo jokio noro eiti į derybas ir iš principo nepripažįsta šio krašto teisės apsispręsti. 2014 m. kovo 25 d. Ispanijos konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kad Katalonijoje negali būti rengiamas atsiskyrimo referendumas. Šis nutarimas, kaip ir ankstesni Ispanijos konstitucinio teismo sprendimai, paremtas argumentu, kad Ispanija yra unitarinė valstybė ir todėl jokie šalies regionai negali pažeisti konstitucijos.
Paradoksalu, tačiau būtent Ispanijos konstitucinio teismo sprendimai, turėję sustabdyti Katalonijos politinį ir ekonominį atotrūkį nuo likusios valstybės dalies, tapo didžiausiu postūmiu atsiskyrimo link. Dar 2006 m. po ilgų ir sudėtingų politinių derybų buvo priimtas naujas Katalonijos autonomijos statutas, kuriuo jai suteikta daugiau politinių teisių, nustatytos platesnės galimybės vykdyti autonomišką švietimo, socialinę, ekonomikos politiką. Šis dokumentas patvirtintas tiek Katalonijos, tiek Ispanijos parlamentuose, už jį referendume balsavo ir patys katalonai. Tačiau dešiniosios Ispanijos partijos, nesutikdamos, kad šiame regione būtų išplėsta autonomija, statutą apskundė Konstituciniam teismui. Jis 2010 m. labai smarkiai apribojo naujojo statuto veikimą ir, be kitų išaiškinimų, paskelbė, kad katalonai gali būti vadinami „tauta“ tik istoriniame ir kultūriniame kontekste, tačiau tai neturi jokių teisinių padarinių, o vienintelė politinė tauta Ispanijoje pagal jos konstituciją yra ispanai.
Tai sukėlė didžiulį Katalonijos pasipiktinimą, 7,5 mln. gyventojų turintis regionas ėmė kunkuliuoti. Iki tol krašto savarankiškumą palaikiusių katalonų skaičius bemaž padvigubėjo ir 2013 m. birželį, Katalonijos nuomonės tyrimų centro (Centre d‘Estudis d‘Opinió) duomenimis, jau apie 55 proc. katalonų pasisakė už nepriklausomybę. 2013 m. rugsėjo 11 d. buvo surengta akcija „Katalonijos kelias“ – pakartota 1989 m. Baltijos kelio idėja ir per daugelį Katalonijos miestelių ir miestų žmonės rankomis susikabino į 480 km gyvą grandinę. Akcijoje dalyvavo apie 1,6 mln. gyventojų. Šis nacionalizmo pakilimas yra didžiausias moderniaisiais Katalonijos laikais. Tai rodo ne tik regiono politikų ryžtas rengti referendumą, bet ir paprastų žmonių nuotaikos – Barselonoje dažnai galima pastebėti namų balkonuose kabančias nacionalines Katalonijos vėliavas.
Kalbantis su pačios Katalonijos vyriausybės atstovais neapleidžia įspūdis, kad nepriklausomybės siekis ir referendumas tėra visų pirma politinės priemonės Madridui paspausti.
Vis dėlto politinis sprendimas dėl šio regiono likimo anaiptol neaiškus. Visų pirma, net kalbantis su pačios Katalonijos vyriausybės atstovais neapleidžia įspūdis, kad nepriklausomybės siekis ir referendumas tėra visų pirma politinės priemonės Madridui paspausti. Katalonijos politikai nenori rizikuoti rengti neteisėtą balsavimą, kad jis tarptautinėje žiniasklaidoje nebūtų lyginamas su referendumais Kryme ar Donecke. Todėl kalbama ir apie kitas galimybes – pavyzdžiui, surengti neeilinius Katalonijos parlamento rinkimus, kurie būtų traktuojami kaip „pasitikėjimo balsavimas“ už partijas, palaikančias regiono nepriklausomybės idėjas. Arba organizuoti neįpareigojančias visuotines gyventojų apklausas, kurios Madridui parodytų katalonų valią siekti savarankiškumo. Bet kuriuo atveju, net jei lapkričio 9 d. referendumas bus surengtas, iki politinio Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos dar bus toli gražu. Tokio atsiribojimo padariniai kol kas net nėra tiksliai įvertinti – pavyzdžiui, kaip tokiu atveju Katalonijai bus galima likti ES?
Tarp Madrido ir Barselonos auganti įtampa greičiausiai nesibaigs vienu ar kitu politiniu sprendimu. Politikų nesutarimai ilgainiui gali pereiti ir į socialinį lygį – didėjantis nepasitikėjimas ir užslėptų formų diskriminacija gali įžiebti ilgalaikį socialinį konfliktą. Iki šiol katalonai gana taikiai ir saugiai sugyveno su ispanais. Pačioje Katalonijoje vyrauja dvikalbystė, nors teigiama, kad apie 80 proc. ragiono gyventojų kalba kataloniškai. Unikali švietimo sistema mokinius išleidžia puikiai kalbančius tiek ispaniškai, tiek kataloniškai. Barselona nuo seno garsėja daugiakultūriškumu, ir tai padeda jai pritraukti užsienio investicijų. 2012 m. Barselona įvertinta kaip 13-as pasaulyje miestas pagal konkurencingumą ir 12-as pagal pritrauktus užsienio investicijų projektus.
„Mes visada buvome prekiautojai, verslininkai, o ne užkariautojai“, – kaip vieną nacionalinių tapatybės skirtumų nuo ispanų pabrėžė katalonietė, rodydama 1714 m. sugriauto Barselonos verslo kvartalo liekanas. Šiais metais kaip tik minima 300 metų sukaktis, kai per karą dėl Ispanijos sosto paveldėjimo miestas buvo užimtas Ispanijos karaliaus Pilypo V.
Škotijos precedentas
Britų salyne nuotaikos kiek kitokios. Edinburge Škotijos nacionalinės vėliavos ar kiltai skirti nebent turistams, nors referendumas dėl regiono nepriklausomybės vyks jau rugsėjo 18 d. Ne taip masiškai kaip Katalonijoje palaikoma ir Škotijos nepriklausomybės idėja. Pavyzdžiui, 2012 m. rugsėjį vykusi akcija už Škotijos nepriklausomybę Edinburge pritraukė apie 10 tūkst. žmonių, 2013 m. rugsėjo surengtoje demonstracijoje policija suskaičiavo apie 8 tūkst. dalyvių.
Galbūt tai apgaulingai nuramino britų politikus ir šie be didesnių konfliktų sutiko Škotijai leisti surengti referendumą dėl atsiskyrimo. 2013 m. krašto parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo nustatė referendumo datą ir klausimą „Ar Škotija turi būti nepriklausoma valstybė?“. Tai patvirtinta Londone. Ilgą laiką škotų nuomonė dėl nepriklausomybės buvo gana skeptiška, tačiau artėjant referendumo datai pozicijos keičiasi.
2011 m. regiono parlamento rinkimuose laimėjusi Škotijos nacionalinė partija paskelbė siekį atsiskirti nuo Jungtinės Karalystės. Škotijos vyriausybės vadovas Alexas Salmondas teigia, kad tris šimtmečius gyvuojanti britų sąjunga atgyveno ir škotams reikia naujo kelio. Ypač akcentuojama, kad Šiaurės jūroje esanti nafta galėtų būti regiono gerovės ir klestėjimo pagrindas. „Mūsų gamtos ištekliai ir žmonių talentas yra vieni ES ramsčių. Mes turime atlikti svarbų vaidmenį siekdami užtikrinti Europos energetinį saugumą“, – kalbėdamas Briuselyje teigė A. Salmondas. Jis pabrėžė, kad šiuo metu Škotija į ES biudžetą sumoka daugiau, nei gauna, ir turėtų tai tęsti jau būdama savarankiška šalis.
A. Salmondas atkerta, kad pačių britų nenoras likti Bendrijoje labiau grasina Škotijos narystei ES nei nepriklausomybės paskelbimas.
Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas pabrėžia, kad būtent Šiaurės jūros energijos ištekliai kaip niekada reikalingi britų ekonomikai atsigauti. Nafta Šiaurės jūroje išgaunama nuo 1964-ųjų, 2012 m. čia esantys ištekliai užtikrino 67 proc. Jungtinės Karalystės naftos ir 53 proc. dujų poreikių. Tiesa, šie gamtos turtai sparčiai senka – 40 mlrd. barelių naftos jau išgauta, skaičiuojama, kad pasiekiamuose telkiniuose liko apie 24 mlrd. barelių (t. y. apie 30 metų aktyvios gavybos). Be to, esama nuomonių, kad, net Škotijai atsiskyrus, naftos ir dujų telkiniai gali likti valdomi Jungtinės Karalystės, nes pagal tarptautinės teisės praktiką leidimai išgauti gamtos išteklius priklauso tam subjektui, kuriam išduota pirminė licencija.
Dar daugiau klausimų kelia galimi kiti Škotijos atsiskyrimo ekonominiai padariniai. Europos Komisijos vadovas José Manuelis Barroso užsiminė, kad atsiskyrimo atveju ši šalis turėtų iš naujo teikti paraišką dėl narystės ES. Panašiai kalba ir Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague’as. Jis nurodo, kad škotų politikų įsitikinimas, jog nepriklausoma Škotija savaime liktų ES nare, prieštarauja narystės taisyklėms. Tačiau A. Salmondas atkerta, kad pačių britų nenoras likti Bendrijoje labiau grasina Škotijos narystei ES nei nepriklausomybės paskelbimas.
Nemažai diskusijų kelia ir būsima finansų bei mokesčių sistema. Nacionalistai teigia, kad net ir atsiskyrę jie svarą sterlingų išlaikytų kaip nacionalinę valiutą. Tačiau visų trijų pagrindinių Jungtinės Karalystės partijų atstovai, agituojantys prieš Škotijos nepriklausomybę, teigia, kad tokį sprendimą blokuotų bet kokios sudėties britų parlamentas Londone. Tiek Škotijos, tiek Jungtinės Karalystės verslas patirtų didelių nuostolių.
Kol vyksta debatai, visuomenės nuomonės apklausos neatskleidžia aiškaus galimo referendumo rezultato, nors daugelis apklausų rodo nedidelį norinčių likti Jungtinės Karalystės sudėtyje pranašumą. Kaip pranešė naujienų agentūra „Reuters“, TNS apklausose gegužę 30 proc. respondentų pasisakė už Škotijos nepriklausomybę, 42 proc. – prieš ir 28 proc. nebuvo apsisprendę. „Panelbase“ apklausos duomenimis, už Škotijos nepriklausomybę balsuotų 40 proc., prieš – 47 proc. gyventojų.
Šis referendumas vadinamas Škotijos galimybe, kurios sulaukiama sykį per kartos gyvenimą. Katalonijai tokia proga dar nesuteikta. Tačiau atrodo, kad abi tautos, kurios savarankiškumą prarado prieš 300 metų, gana neblogai gyvena ir dabartinėmis aplinkybėmis. Daugeliu atvejų savarankiškumo siekiai paremti ekonominiais argumentais, o ne būtinybe išsivaduoti iš nepakeliamos priespaudos.
