Melvinas Burgessas – kitokių knygų paaugliams autorius.
Nereikia teorinių psichologijos žinių, pakanka asmeninės patirties teigti, jog paauglystė – vienas iš sudėtingiausių etapų žmogaus gyvenime, neatsiejamas nuo maišto prieš nustatytas taisykles, kurias sukuria suaugusieji (vadinasi, maištaujama ir prieš juos), vertybių perkainojimo, autoritetų griovimo ir jų substitucijos.
Neskaitant asmenybės brandos, rūpestį kelia ir fiziologija, kūno siunčiami signalai. Psichologinis aspektas dažnai eksploatuojamas lietuvių literatūroje. Nors rašytojai šiuolaikiškiau žvelgia į pasaulį, vis dėlto rašydami paaugliams jie, ko gero, vadovaujasi dar sovietiniais principais ir tekstus skiria „vyresniajam mokykliniam amžiui“, aplenkdami įvairias seksualumo temas.
Gal jie bijo eksperimentuoti? O gal, jų nuomone, seksualumas ir visa, kas susiję su juo, devalvuoja kūrinį? O gal jaučia visuomenės spaudimą – vis dėlto perkamąją galią palaiko suaugusieji, tad reikia atsižvelgti į jų nuomonę?
Kad visuomenė lemia rašytojo kūrybos linkmes, yra visiškai natūralu. Vidurinė ir vyresnioji lietuvių kartos yra gana netolerantiškos ir homofobiškos, ypač pastaroji neretai gyvena, kaip viename iš savo kūrinių teigė T. A. Rudokas, vadovaudamasi apsimestine morale. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl lietuvių autoriai (ypač „kanoniniai“) nesiima šiandien paaugliams labai aktualių sekso, narkotikų temų?
„Kam to reikia, argi tai svarbiausia?“ – teko išgirsti viename iš susitikimų su skaitytojais. Pamėginus juos sugrąžinti į šiandieną ir priminti, kad narkotikai dabar yra ypač opus dalykas, daugelis tik skeptiškai nusišypsojo. Natūralu, kad suaugusieji dar gana neadekvačiai vertina šiandienę situaciją ir viską matuoja savo paauglystės matais, t. y. remiasi tik savo patirtimi, kuri neretai siekia sovietinius laikus (kai nei sekso, nei narkotikų „nebuvo“). Daugeliui suaugusiųjų atrodo, jog rašymas tokiomis temomis paskatins jaunimą tik dar labiau jomis domėtis. Priešingai, mielieji. Jei kūrinys bus parašytas meistriškai, jis suteiks jaunam žmogui gyvenimiškos patirties dar net nespėjus su ja susidurti, t. y. suveiks prevenciškai.
Vieno iš rašytojų (aišku, ne lietuvio) brito Melvino Burgesso pagrindiniai temų poliai – seksualumas, narkotikai, lytinė branda – nuolat apraizgomi personažo (-ų) minčių evoliucijos siūlu. Autorius prisipažįsta nė neketinęs rašyti knygos paaugliams – adresatas turėjo būti vaikas. Vis dėlto rezultatas išėjo kitoks, nei tikėjosi. Lietuvoje šis rašytojas yra itin populiarus tarp paauglių ir jaunimo maždaug iki 25 metų – jį skaito tie, kurie jau patiria visus paauglystės keliamus sunkumus arba dar neužmiršo jos alsavimo, nes tai sava XX amžiaus paskutinio ir XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio patirtis su savu kultūriniu, socialiniu, mentaliniu, politiniu ir net technologiniu kontekstu. Labai keista, kad vyresni nei 40 metų žmonės, paėmę į rankas M. Burgesso knygų, negali jų skaityti, nes (cituoju vieną tokį bandžiusį) „nesupranta“ ir taria: „Tai ne man.“
Viene vertus, tai natūralu – juk kiekviena nauja karta „atsineša“ naujų problemų. Kita vertus, absurdiška, bet istoriniai romanai, kurie skaitytoją nukelia į laikotarpį ar epochą prieš 300–400 arba net daugiau metų, tam pačiam skaitytojui yra labai artimi ir patrauklūs.
Šiuo pavyzdžiu galima pagrįsti M. Burgesso mintį, jog suaugusieji paauglystę stengiasi kuo greičiau pamiršti ir vengia apie ją kalbėti. Rašytojas, kaip ir daugelis kitų, rašančių paaugliams, renkasi tą patį kūrinio konstravimo principą, tą patį kanoną. Kaip teigia tokio pobūdžio literatūrą tyrinėjantys literatūrologai, „vaikų ir paauglių literatūroje kanoniška į viską žvelgti ir vertinti iš vaiko (paauglio) perspektyvos“. Pasak A. Gustaitienės, net kai pasakotojas yra neutralus ir kalbama trečiuoju asmeniu, vis tiek į situaciją žvelgiama būtent iš vaiko (paauglio) pozicijos. Tokio pobūdžio literatūroje reflektuojama „vaikų ir suaugusiųjų antagonizmo, vaikiškosios (paaugliškosios) kultūros, draugystės bei meilės patirčių raiška ir ypač – beveik privaloma laiminga pabaiga“ (A. Gustaitienė).
Perskaičius M. Burgesso knygas, galima pamatyti nusižengimų anksčiau aptartam kanonui ir išlygų. Jei kalbėsime apie pasakotoją – taip, „pagrindiniais veikėjais mano knygose tampa paaugliai,“ – prisipažįsta autorius.
Rašymas paaugliams – rizikingas žingsnis. Pati tema savaime nebus tiesus ir taiklus „šūvis“ į norimą adresatą. Štai autorius juokauja: „Jei rašai apie seksą, tiks visoms amžiaus grupėms ir parduosi daug knygų. Visi domisi seksu: tiek suaugusieji, tiek paaugliai. Seksas yra svarbus užsiėmimas žmogaus gyvenime ir nuostabus dalykas.“ Paradoksalu, ar ne? Interneto erdvės, daugelis populiarių žurnalų neapsieina be intymių klausimų ir atsakymų rubrikos, seksologų straipsnių… O kur dar Lietuvos gražuolės, titulavusios save sekso ekspertėmis? Televizija, reklamos akivaizdžiai erotizuotos ar bent jau su tokia potekste (teisybę Sigmundas Freudas pasakė, jog seksas ir mirtis yra žmogaus varomosios jėgos). Bet su paaugliais apie tai kažkodėl vengiama kalbėti, – esą jie dar vaikai, bet atsakomybės turėtų imtis kaip suaugusieji.
Trumpai tariant, aplinka pilna užuominų į seksą, seksualumą, vis dėlto paaugliams tai uždraustas vaisius ir terra incognita. Kita vertus, įkyriomis reklamomis yra formuojamas klaidingas ir iškreiptas seksualumo suvokimas, užtat lygių galimybių kontrolieriai turi darbo.
Ar nebūtų racionaliau, jei lytinis švietimas vyktų ne tik mokykloje per biologijos pamoką mokytojui nuraudus ir burbtelėjus: „Pasiskaitykit patys“? Kuriam paaugliui įdomi vadovėlinė autoritetų tiesa? Išmintingesnis sprendimas – pateikti gyvenimišką jauno žmogaus patirtį taip, kad skaitytojas pats pasidarytų išvadas ir būtų išvengta suaugusiųjų taip mėgstamo konstatavimo: „Nedaryk taip, nes bus šitaip.“
M. Burgessas atvirai pasakoja apie savo kūrybos principus: „Kai mano leidėjas, kuris turėjo problemų su sūnumi ir dėl jo jaudinosi, paprašė manęs parašyti knygą apie narkotikus, aš nusprendžiau tai padaryti savaip, t. y. nemoralizuoti, nebūti didaktiškas, nesakyti, kas gerai, o kas blogai. Aš atsižvelgiu į vietą, aplinkybes, kultūrą, žmones ir stengiuosi viską pavaizduoti autentiškai.“
Ne mažiau svarbu yra atrasti tinkamą raiškos būdą, adekvačią kalbėjimo manierą, t. y. būti kuo arčiau tos situacijos, apie kurią kalbi. Kitaip tariant, rašant knygas paaugliams dera autentiškai atspindėti tikrovę: paauglių tarpusavio bendravimo formas, leksiką, konfliktišką santykį su tėvais. M. Burgesso personažai tarpusavyje bendrauja kaip įprasti paaugliai – visos jų problemos yra bendros visame pasaulyje, pvz., romane „Darant tai“ Debora konstatuoja: „Vaikinų problemos – penis, o mūsų – visas kūnas.“ Pastarasis kūrinys yra skirtas vaikinams, tad jame kalbama apie jiems reikšmingiausią dalyką – seksą. Seksualinė frustracija suponuoja neadekvačius ar net drastiškus vaikinų veiksmus: „Dinas žinojo, kad neras ramybės, kol nepasidulkins.“ Taigi vaikinai daro viską, kad pasiektų savo.
Kaip žinome, siekiant tokio ne itin švento tikslo tenka patirti to, ko Marijos žemelė nenori net girdėti. „Tokias šlykštynes rašo! Kaip galima tai skaityti? Ko vaikai iš to pasimokys? Ir dar… laimingos pabaigos nėra“, – šurmuliuoja vyresnė lietuvių karta. Bet rašytojas ir toliau sėkmingai laužo paauglių literatūros kanonus, o apkaltintas vengiąs happyend’ų, M. Burgessas tik šypteli: „Aš jaučiu silpnybę sudėtingoms pabaigoms. Pastebiu, jog dažnai laimingos pabaigos yra primestos (pritemptos), dirbtinai įspraustos į kūrinį. Nors pats mėgstu tokias skaityti, vis dėlto manau, kad pasaulyje yra sukurta daug laimingų pabaigų, tad gal mano darbas – parašyti kelias nelaimingas.“
Tai toks tas M. Burgessas: keikūnas, „demoralizuojantis“ paauglius, prevenciškai kalbantis apie visiems rūpimus dalykus, peikiamas ir mylimas tuo pačiu metu. Ir visiškai kitoks nei K. Saja ar K. Gudonytė.
Sprendžiant pagal leidybos apimtis, britas Lietuvoje žymiai populiaresnis nei saviškiai rašytojai. Išvada viena – savoj šaly pranašu nebūsi, o svetimi pranašai dievais tampa.
