Kol rinkėjai tik rengiasi išsirinkti naują valdžią, IQ nusprendė pasiūlyti savo visiškai subjektyvų galimos Vyriausybės sudėties variantą
Europoje nuo vienos šalies prie kitos ritantis antrajai ekonomikos krizės ir taupymo bangai, vis dažniau yra sudaromi technokratų, o ne politikų ministrų kabinetai. Manoma, kad būtent ideologiškai „neutralūs“, savų sričių specialistai gali sutvarkyti tą netvarką, kurią sukėlė politikai. Pastarieji, kaip žinoma, mėgsta priimti sprendimus ne visada galvodami apie ilgalaikes pasekmes, bet bandydami įtikti rinkėjams, savo rėmėjams ar užsispyrusiai sekdami partijos ideologine linija. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat kalba apie neišvengiamą antrąją ekonomikos krizės bangą, kurią turėtų pasitikti kita Vyriausybė.
Todėl IQ nusprendė sudaryti technokratinį ministrų kabinetą, savotišką svajonių komandą, kurioje būtų sutelkti geriausi savo sričių ekspertai arba savo savybėmis geriausiai tinkantys imtis nepatogių, bet būtinų sprendimų. Pateikti kandidatai, net jei ir priklauso kokiai nors partijai, buvo vertinti pirmiausia pagal savo patirtį ir jau pademonstruotus gebėjimus. Nors galimos svajonių komandos variantas taip ir liks tik vizija, būsimiems Vyriausybės formuotojams gali prireikti ir nepartinių specialistų. Bemaž visose ligšiolinėse Vyriausybėse tokių nepartinių profesionalų atsirasdavo, tiesa, juos vėliau dažniausiai įviliodavo į partines pinkles.
Aplinkos ministrė: Diana Vilytė
Būtina pabrėžti, kad formuojant svajonių komandą nebuvo teiraujamasi pačių kandidatų, ar jie sutiktų užimti ministrų postą – greičiausiai net ir turėdami tokių slaptų lūkesčių, vargu ar pretendentai skubėtų pripažinti savo norus. Kaip ir sporte, formuojant politines komandas retai sutampa norai ir galimybės. Vis dėlto potenciali technokratų Vyriausybė galėtų būti rimta alternatyva populizmo suviliotiems ir partinių derybų bei kompromisų nukamuotiems partiniams kandidatams.
Dabartinis ministras Gediminas Kazlauskas – tiesiog pavyzdys, koks negali būti ministras. Per ketverius metus neišjudinta būsto renovacijos programa, nesugebėta sutvarkyti taršos leidimų pardavimo. Todėl būsimas aplinkos ministras turėtų būti visiška priešingybė dabartiniam ministrui – stiprus vadybininkas ir autoritetingas vadovas. D. Vilytė – dabartinė Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) vadovė, buvusi Atviros Lietuvos fondo direktorė. Patyrusi vadybininkė, mokanti efektyviai valdyti didelius biudžetus, todėl tikėtina, kad D. Vilytė sugebėtų efektyviai sutvarkyti ir Aplinkos ministerijoje tvyrantį chaosą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras: Romas Lazutka
Profesorius R. Lazutka – vienas garsiausių sociologų, ekonomistų, dirbančių socialinės politikos, darbo, pensijų sistemos srityse. Galimas šio kandidato trūkumas – darbo patirties valstybinėse institucijose stoka. Tačiau akademiko ir, svarbiausia, ekonomisto požiūris į socialinę sistemą gali būti labai reikalingas būtent artimiausiu metu, kai bus sprendžiama dėl ilgalaikių pensijų reformų ir kitų socialinės politikos aspektų. Įžvalgus ilgalaikių pasekmių vertinimas turėtų būti vienas svarbiausių reikalavimų būsimam ministrui, o ne tik „socialinė atjauta“ ar juo labiau biurokratinė inercija, kuri pastaruoju metu labiausiai kamuodavo šios srities ministrus.
Užsienio reikalų ministras: Žygimantas Pavilionis
Lietuvos ambasadorius JAV Ž. Pavilionis užsitarnavo sumanaus diplomato ir itin darbštaus tarnautojo reputaciją. Jo paskyrimas ambasadoriumi JAV patvirtino, kad tai – didžiausios kompetencijos karjeros diplomatas, gebantis atstovauti Lietuvai pačiu aukščiausiu lygiu. Lietuvos stojimo į ES laikotarpiu vadovavo URM ES integracijos departamentui, todėl puikiai išmano ES vidaus peripetijas ir turi platų ryšių tinklą ES institucijose. Tai būtų itin naudinga Lietuvai pirmininkaujant ES. Moka anglų, prancūzų, italų, rusų ir vokiečių kalbas.
Ūkio ministras:Raimondas Kuodis
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas R. Kuodis – gana universalus ekspertas. Kaip tik dėl šio universalumo R. Kuodis, IQ nuomone, tiktų vadovauti gana plačią kuravimo sferą turinčiai ministerijai. Garsus savo propaguojamu „išlaidų ir naudos“ modeliu R. Kuodis galėtų efektyviai planuoti viešojo ekonomikos sektoriaus pertvarkas, racionaliai įvertinti būtinas investicijas ir reikalauti geriausių rezultatų. Viena svarbiausių galimo ministro užduočių galėtų tapti valstybinių įmonių pertvarka, kad jos duotų maksimalią naudą valstybei. Galimas trūkumas – vadovo ir vadybininko gebėjimai.
Energetikos ministras:Romas Švedas
2009–2011 m. dirbdamas energetikos viceministru, R. Švedas kartu su dabartiniu ministru Arvydu Sekmoku padėjo pagrindus energetinio saugumo stiprinimo projektams. Vis dėlto 2011 m. keliai su A. Sekmoku išsiskyrė. Tai rodo, kad R. Švedas yra savarankiškas, turintis tvirtą nuomonę profesionalas. A. Sekmokui trūko vidinės ir išorinės komunikacijos – tiek su kitomis ministerijomis, tiek su visuomene, tiek su užsienio partneriais. Diplomatinė patirtis, įgimtas subtilumas ir intelektas R. Švedui leistų užpildyti šias skyles ir tęsti pradėtus strateginius projektus. Galima potencialaus ministro yda – pernelyg didelis susitapatinimas su Visagino atominės elektrinės projektu, kas galėtų trukdyti objektyviai įvertinti šio projekto sąnaudas ir naudą.
Žemės ūkio ministrė: Rasa Melnikienė
Lietuvos žemės ūkis – dar iš naujo neatrasta Lietuvos konkurencinio pranašumo sritis. Ilgą laiką siekę sumažinti žemės ūkio dalį BVP struktūroje ir žemdirbių skaičių, tik dabar pradedame susimąstyti, kad ši sritis taip pat gali ir privalo būti ekonomiškai efektyvi. Paklausa žemės ūkio produkcijai pasaulyje auga ir žemės ūkio politikoje būtini modernūs sprendimai. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė R. Melnikienė, buvusi Socialinės ir darbo apsaugos viceministrė (2001 m.), turi politikės ir mokslininkės patirties, todėl iš jos būtų galima tikėtis modernaus požiūrio į žemės ūkį.
Finansų ministrė:Ingrida Šimonytė
Dabartinė finansų ministrė jau dabar yra technokratinio tipo ministrė, nepriklausanti jokiai partijai ir neketinanti to daryti. Tačiau būtent ji dažnai būdavo antrasis žmogus Vyriausybėje po premjero. Sunkmečio sąlygomis, kai svarbiausias Vyriausybės uždavinys buvo suvaldyti finansų krizę, sumažinti biudžeto deficitą, sustyguoti mokesčių pakeitimus, finansų ministrė tapo bene svarbiausiu Andriaus Kubiliaus ramsčiu. Tenka pripažinti, kad I. Šimonytė savo tvirta ranka sugebėjo suvaldyti į išlaidavimą linkusius politikus. Net artėjantys Seimo rinkimai nesuminkštino finansų ministrės širdies. Todėl nemažėjant poreikiui išlaikyti finansinę drausmę I. Šimonytė galėtų tęsti visai neblogai sunkmečio sąlygomis vykdytą finansų politiką.
Krašto apsaugos ministras: Kęstutis Jankauskas
Dabartinis Lietuvos nuolatinės atstovybės prie NATO ambasadorius K. Jankauskas – dar vienas jaunosios kartos Lietuvos diplomatas, jau daugiau kaip 20 metų dirbantis diplomatinėje tarnyboje. Pasižymi aštriu protu, gebantis įsiklausyti į kitų argumentus, tačiau tvirtai ginantis ir savo nuomonę, turintis daug patirties dirbant su ES ir NATO šalių atstovais. 2005–2009 m. Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje ambasadorius ypatingiems pavedimams, 2009–2011 m. – URM kancleris. Lietuvoje egzistuoja tradicija, kad Krašto apsaugai vadovauja civilis. Tad nors gynybos srityje gali atsirasti ir nemažai profesionalių gabių kariškių, ministerijai turėtų vadovauti žmogus, puikiai išmanantis politines subtilybes ir turintis patirties Lietuvos saugumo interesams aukščiausiu lygiu ginti.
Susisiekimo ministras: Arūnas Šikšta
Nuo 2004 m. vadovauja didžiausiai Lietuvos komunikacijos bendrovei „Teo“. Ilgą laiką ir vis dar iki šiol susisiekimo sritis Lietuvoje buvo tapatinama su keliais. Ministras būdavo geras, jei šalies keliai būdavo mažiau duobėti. IQ nuomone, susisiekimo srityje būtina daugiau dėmesio skirti XXI a. komunikacijai, o ne tik keliams ir aplinkkeliams. Apskritai Susisiekimo ministerija turėtų būti pervadinta į Komunikacijos ministeriją, nes derėtų plačiau žiūrėti į šią sritį, ne tik kaip „nuvykimą iš taško A į tašką B“. A. Šikšta – aukščiausio lygmens vadybininkas, prieš vadovavimą „Teo“ dirbęs didžiuosiuose Lietuvos bankuose ir patvirtinęs savo universalumą, tad nėra abejonių, kad gebėtų suvaldyti ir sudėtingą komunikacijų ir susisiekimo sektorių.
Sveikatos apsaugos ministras: Kęstutis Štaras
IQ nuomone, sveikatos apsaugai vis tiek turėtų vadovauti stiprus ir savarankiškas medicinos ekspertas. Vilniaus Centro poliklinikos direktorius K. Štaras viešumoje mažiau žinomas, tačiau vertinamas kaip vienas geriausių medicinos srities vadybininkų, sugebėjusių išplėsti savo poliklinikoje (kartu su padaliniais) prisirašiusių gyventojų skaičių iki bemaž 150 tūkst. Pagal šį rodiklį – tai pati didžiausia Lietuvos poliklinika, o teikiamų medicinos paslaugų skaičius – vienas plačiausių visoje Lietuvoje, joje įgyvendinti e. sveikatos projektai leidžia pacientams naudotis elektroninės registracijos ir kitais laiką taupančiais instrumentais. Anot sveikatos sistemos ekspertų, K. Štaras gana neblogai sugebėjo sutvarkyti tiek personalo, tiek kokybės kontrolės sistemą. Tačiau, kaip ir bet kuriam „sistemos atstovui“, K. Štarui galėtų būti sudėtinga išvengti interesų konflikto.
Kultūros ministrė: Ina Marčiulionytė
Ambasadorė I. Marčiulionytė jau buvo siūloma kandidate į kultūros ministres. 2010 m. kultūros ir meno atstovų grupė paskelbė viešą laišką, ragindami tuometę „Tautos prisikėlimo“ partiją kultūros ministre pasiūlyti I. Marčiulionytę. „Būtų prasminga savo partijos vardu pakviesti į šį postą kad ir nepartinį žmogų, tačiau išmanantį specialistą. Mums atrodo, kad rimta kandidatė galėtų būti I. Marčiulionytė. Ji sėkmingai dirbo kultūros viceministre 1999–2003 m., vėliau ambasadore prie UNESCO. I. Marčiulionytė puikiai pažįsta mūsų kultūros sektorių, yra gerbiama Lietuvoje ir užsienyje“, – buvo rašoma viešame laiške Arūnui Valinskui, tuomečiam „Tautos prisikėlimo“ partijos pirmininkui. Tuo metu I. Marčiulionytė taip ir netapo kultūros ministre, tačiau, IQ nuomone, ji tikrai būtų verta šio posto.
Vidaus reikalų ministras: Gintaras Bagdonas
Vidaus reikalų sistema – tai ypatingos atsakomybės sektorius, kuris apima viešąjį saugumą, sienų apsaugą, kovą su kontrabanda, ekonominių ir kriminalinių nusikaltimų tyrimą, įvairiausių dokumentų saugumo užtikrinimą ir taip toliau. Todėl šiai sričiai reikalingas bemaž karinės drausmės užgrūdinta asmenybė, atspari politikų įgeidžiams ir galinti sistemingai siekti tikslo. G. Bagdonas – šiuo metu Lietuvos karinės misijos Afganistane vadovas, buvęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas, 2008–2010 m. ėjęs ES karinio štabo žvalgybos valdybos direktoriaus pareigas. Tai vienas labiausiai patyrusių Lietuvos kariškių, turinčių patirties tarptautinėse saugumo organizacijose ir galinčių išnaudoti savo kaip žvalgybininko patyrimą ir karišką drausmę šioje sudėtingoje srityje.
Teisingumo ministras:Vytautas Nekrošius
Dabartinis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas, profesorius V. Nekrošius – ne tik teisės profesorius, bet ir neprastas vadybininkas ir retorikas. Vadovaudamas Teisės fakultetui sugebėjo užtikrinti fakulteto savarankiškumą ir efektyvų valdymą – net ir ekonomikos sunkmečio bei aukštojo mokslo reformų metais fakultetas išliko vieną geriausių finansavimų turinčių Vilniaus universiteto padalinių. Ištikimas teisės viršenybės principams ir niekada nepataikaujantis politinėms manipuliacijoms. Galimas trūkumas – kartais pasireiškiantys per didelio valdingumo ar arogancijos bruožai.
Švietimo ir mokslo ministras: Bronislovas Burgis
Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktorius B. Burgis – retas atvejis Lietuvos švietimo sistemoje, kai žmogus turi darbo patirties ir vidurinio, ir aukštojo mokslo srityje. B. Burgis – vienos prestižiškiausių Lietuvos gimnazijų įkūrėjų, taip pat – KTU docentas, tad praktiškai mato didesnę Lietuvos švietimo sistemos pusę ir jos problemas. Nebijantis reikšti savo nuomonę, kuri neretai gali atrodyti kategoriška, tačiau gana tiksliai atspindi švietimo tendencijas. Būdamas ir mokslininkas, ir pedagogas, B. Burgis galėtų būti idealiu švietimo ir mokslo ministru, gebančiu suprasti tiek moksleivių, tiek mokytojų, tiek studentų bei dėstytojų lūkesčius.
Ministrė pirmininkė: Angela Merkel
Kol kas tai neįmanoma net teoriškai. Lietuvos Konstitucija neleidžia, kad Vyriausybei vadovautų užsienio pilietis. Skirtingai nei, pavyzdžiui, nacionalinėje krepšinio komandoje, samdyti užsieniečio trenerio negalime. Tačiau būtent tokio tipo politikė ar politikas kaip A. Merkel galėtų būti tinkama vadovauti svajonių komandai – ištikima savo aiškiai linijai ir drausmei. Kaip tik drausmės ir specifinės charizmos, priverčiančios paklusti ne tik ministrus, bet ir parlamento daugumą, reikėtų būsimam Lietuvos premjerui ar premjerei artimiausią kadenciją.
A. Merkel šiuo metu yra laikoma įtakingiausia pasaulio moterimi. Be to, jos užsienio politikos nuostatos galėtų tikti ir Lietuvai – A. Merkel su nepasitikėjimu žiūri į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, o nacionaliniai interesai yra „über alles“ (vok. „virš visko“). Tiesa, vadovaujant A. Merkel, Lietuva turėtų atsisveikinti su branduolinės energetikos ambicijomis. Jos nuostatos – visiškai atsisakyti branduolinės energetikos – galėtų kirstis su kitų ministrų požiūriu.
