Kita pinigų pusė

Saldainius reikia riboti tik vaikams. Šie, nesuvokdami padarinių, gali jų persivalgyti. Suaugusiesiems tokių problemų nekyla. Kas kita – alkoholis arba lošimai. Nuo jų poveikio saugomi ir suaugusieji. Greituosius kreditus, kurie iš pradžių buvo vienoje lentynoje su saldainiais, prižiūrėtojai stumia arčiau alkoholio bei lošimų.

Kreditorius, kuris paskolina pinigų tuo metu, kai jų labai reikia, bus vadinamas geriausiu pagalbininku. Bet tuomet, kai šis pačiu netinkamiausiu laiku pareikalauja grąžinti paskolą ir dar sumokėti palūkanas, greičiausiai bus apšauktas lupikautoju, kuris kraunasi pelną iš kitų nelaimių.

2009 m. pabaigoje, įsisiūbavus krizei, prakeiksmai lėkė į bankų pusę. Šie buvo kaltinami, kodėl dalijo būsto paskolas ir tiems, kurie dabar nepajėgia jų grąžinti, nors dar prieš porą metų tie patys bankai atrodė lyg geradariai, padedantys jaunoms šeimoms įsigyti nuosavą būstą.

Bankai, nors ir tyliai, gailėjosi, kad tiek daug skolino, o jų klientai graužėsi, kad skolinosi. Atrodė, kad nors ir skausmingai, bet paskolų – būsto, vartojimo, išperkamosios nuomos – pamoka pagaliau išmokta. Tačiau tuo metu, kai buvo garsiai kalbama apie neatsakingo skolinimo ir skolinimosi padarinius, tyliai pradėjo pūstis greitųjų kreditų verslas.

Dabar aiškėja, kad pamoką pavyzdingai išmoko tik bankai, – jie 2009 m. apskritai beveik nustojo skolinti. Bet dalis gyventojų vis dar norėjo imti kreditų. Šia situacija ir pasinaudojo greitieji skolintojai, tarp kurių buvo ir iš tų pačių bankų atėjusių darbuotojų.

Kur yra raudona linija?

Greitųjų kreditų įvaizdis mūsų šalyje – nekoks. Su tuo sutinka ir Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos (LSVKA) valdybos pirmininkas Liutauras Valickas. Tačiau ar pelnytai peikiami skolintojai

Kaltinti verslininkus vien už tai, kad jie skolina pinigus ir iš to užsidirba, būtų tas pats, kaip siūlyti uždaryti visas vaistines už tai, kad šios užsidirba iš žmonių ligų. Kita vertus, jei vaistininkas sloguojančiam pacien­tui įsiūlytų brangių vaistų, skirtų vėžiui gydyti, jis būtų pasmerktas. Tad reikėtų kalbėti apie tai, kaip ir už kiek skolina „greituoliai“.

L. Valickas tvirtina, kad greitieji skolintojai nelinkę piktnaudžiauti žmonių ar įmonių problemomis. Priešingai – padeda jas spręsti. Pavyzdžiui, iš greitųjų skolintojų kreditus ima solidžias pareigas einantys žmonės, kai jiems pritrūksta pinigų iki algos ar atsiranda skubių išlaidų. Greituosius kreditus ima ir smulkieji verslininkai, kai pritrūksta apyvartinių lėšų: tarkime, jei reikia tuoj pat sumokėti tiekėjui, bet klien­tas dar neatsiskaitė. Bankai į tokių smulkiųjų verslininkų pusę esą net nežiūri, o štai greitieji skolintojai mielai suteikia kreditą.

Tačiau patys smulkieji verslininkai apie savo santykius su greitųjų kreditų įmonėmis garsiai kalbėti nenori, net ir pažadėjus, kad straipsnyje nebus minimos nei pavardės, nei bendrovių pavadinimai. Kaip teigia L. Valickas, mažai kas nori prisipažinti ėmęs greitąjį kreditą, nes šių įvaizdis – labai prastas.

Įvaizdį sugadino istorijos apie tai, kaip grąžintina paskola labai greitai tampa dvigubai ar trigubai didesnė – užtenka neatiduoti jos laiku. Prisikaupus daugiau palūkanų, jas grąžinti tampa dar sunkiau, tad įsisuka uždaras ratas su metinėmis palūkanomis iki 200 proc.

Nustatyti, kada paskolų kaina per didelė, labai sunku. Vieni klientai gali mokėti 100 proc. palūkanas, o kitiems ir 20 proc. yra per daug. Tad svarbiausias klausimas – kaip dalijamos paskolos. Kitaip tariant, ar įvertinamos ne tik teorinės kliento galimybės grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas, bet ir tai, kaip grąžinimas paveiks žmogaus padėtį.

L. Valicko teigimu, istorijų, kai paskolos tampa nepakeliamos, yra mažuma. LSVKA, kurios nariai užima 60 proc. rinkos, duomenimis, tik 7 proc. portfelio vėluojama grąžinti daugiau nei 90 dienų. O lengvabūdiškų klientų, kurie nepamatuotai prisiskolina, esama vos 0,3 proc.

Kitaip nemokius klientus skaičiuoja rinką prižiūrintis Lietuvos bankas. Jo duomenimis, šių metų viduryje visoje rinkoje 30,5 proc. mažųjų vartojimo kreditų (iki 1000 litų) buvo vėluojama grąžinti daugiau nei 60 dienų.

Laukite tęsinio

Skirtumas tarp Lietuvos banko ir LSVKA statistikos atsiranda todėl, kad pirmasis skaičiuoja vėluojančius 60 dienų, antroji – 90. Vadinasi, didžioji dalis du mėnesius negalėję mokėti paskolos vos per dar vieną mėnesį sugeba susitvarkyti su savo įsipareigojimais.

Atsakymas slypi kitame skaičiuje – apie 40 proc. smulkiųjų vartojimo kreditų sutarčių pernai buvo pratęsta. Tą padarius klientas iš vėluojančių sąrašo perkeliamas į tvarkingai mokančių. Bent jau iki tol, kol ateina numatytas naujasis grąžinimo terminas. Bet ir tuomet sutartį galima pratęsti dar kartą.

L. Valickas tvirtina, kad pratęsimas padeda žmonėms, kurie negali įvykdyti savo įsipareigojimų dabar, padaryti tai vėliau. Ir daugumai pavyksta susitvarkyti. Priešingu atveju, jei 30 proc. paskolų nebūtų visai grąžinama, skolintojai bankrutuotų.

Lietuvos bankas atkreipia dėmesį, kad už sutarties pratęsimą gali tekti susimokėti papildomai, tad finansinių sunkumų turinčiam klientui greitasis kreditas dar pabrangsta.

Pratęsiant paskolų grąžinimo terminą patiems skolintojams užtenka to, kad jie būtų pajėgūs mokėti palūkanas. Jei šios siekia 200 proc., per pusę metų kreditorius atsiima visą paskolintą sumą. Visos vėlesnės įmokos virsta pelnu.

Tačiau nuolatiniai pratęsimai greitąsias paskolas nutolina nuo šio modelio esmės. Tai turėtų būti nedidelės sumos, skolinamos trumpam laikotarpiui, „iki atlyginimo“. Tuomet ir 200 proc. metinės palūkanos nebūtų skausmingos. Pavyzdžiui, jei imama 2000 litų paskola dviem savaitėms, tai klientui kainuos ne daugiau nei 167 litus. Tokia kaina už pinigų gavimo greitį.

Tačiau jei tokia paskola imama metams (arba iki tokio laikotarpio ji galiausiai pratęsiama), palūkanų bus sumokėta dukart daugiau nei paskolos suma. Tokiu atveju vertėtų sutaupyti norimą sumą arba kreiptis į banką ar kredito uniją. Šios įstaigos skolina lėčiau, bet pigiau. „Jei žmogus sugeba mokėti 200 proc. palūkanų, vadinasi, jis turi iš ko sutaupyti“, – mano Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka.

Sėkmės paslaptys

Apie pavojus, susijusius su neatsakingu skolinimu, pradėta kalbėti 2009 m. Iš pradžių akiratyje buvo tik bankai, bet netrukus žvilgsnis nukrypo į greitųjų kreditų įmones – būtent dėl jų įstatyme numatyta maksimali vartojimo kredito metinių palūkanų riba – 200 proc.

Vis dėlto atrodo, kad kuo labiau kalbama apie galimus pavojus, tuo daugiau žmonių stačia galva neria į juos. Sunku paaiškinti, kodėl skolinasi pinigų tie, kurie vėliau vargiai pajėgia juos grąžinti. Galima suprasti tuos, kurie ėmė pinigus ištikus nelaimei – tarkime, reikėjo skubiai daryti operaciją. Neturėdamas kitos išeities žmogus paėmė greitąjį kreditą. Tai galėtų paaiškinti bent dalį iš 33 tūkst. vėluojamų grąžinti paskolų, didesnių nei 1000 litų.

Tačiau vargu ar operacijai skolinosi bent vienas iš tų 78 tūkst. klientų, kurie iš greitųjų kreditų įmonės gavo mažiau nei 1000 litų (tam reikėtų didesnės sumos), o dabar vėluoja grąžinti pinigus ilgiau nei 60 dienų. Bendra vėluojama grąžinti suma, įskaitant palūkanas, netesybas ir delspinigius, šių metų viduryje siekė 110 mln. litų.

Galima svarstyti, kad nedideles sumas žmonės galbūt skolinosi maistui ir kitoms pragyvenimo išlaidoms, tad jiems kreditas buvo būtinas. Tačiau jeigu nepajėgia laiku grąžinti 1000 litų nesiekiančios paskolos, jiems reikėjo kreiptis į socialinės paramos skyrių, o ne į greitųjų kreditų bendrovę. Tokią vartotojų elgseną greičiausiai lemia finansinio raštingumo stoka. Net ir matant prieš save palūkanų dydį gali būti sunku suvokti, kokią įtaką šis skaičius padarys kišenei.

Lengviau paaiškinti tai, kodėl yra tiek daug siūlančių pasiskolinti. Tai pelninga veikla, o išlaidos aktyviai rinkodarai atsiperka. Bent jau rinkos lyderiams. Didžiausią rinkos dalį užimanti bendrovė „4finance“ paskolų portfelį pernai padidino kone tris kartus: nuo 33 mln. iki 96,7 mln. litų. Grynasis pelnas, 2011 m. siekęs 11,6 mln., pernai išaugo iki 26,3 mln. litų. Bendrovės turto vertė praėjusių metų pabaigoje buvo 98,2 mln. litų (2011 m. – 34 mln. litų), tad grynojo pelno ir turto santykis siekė įspūdingus 27 proc.

Antrą vietą mažųjų kreditų rinkoje užimančios „MCB Finance“ turto grąžos rodiklis kiek prastesnis nei rinkos lyderio – 11,5 proc. Praėjusių metų pabaigoje bendrovės turtas buvo vertas 52,8 mln. litų, grynasis pelnas – 6,1 mln. litų. 2011-aisiais – atitinkamai 27,6 mln. ir 4,1 mln. litų.

Šios dvi bendrovės gausiai reklamavo savo paslaugas. „4finance“ rinkodaros ir reprezentacijos sąnaudos pernai siekė 8,4 mln. litų (3,2 karto daugiau nei ankstesniais metais). „MCB Finance“ skelbimams ir rek­lamai išleido 4,6 mln. litų, kai visos veiklos sąnaudos siekė 10,2 mln. litų (daugiau apie greitųjų paskolų rek­lamą skaitykite kitame straipsnyje).

Daugelio kitų greitųjų kreditų bendrovių pelnas dažniausiai nesiekia milijono litų, tačiau atitinkamai mažesnis ir jų turtas.

Pakeliui į permainas

Lietuvoje atsivėrusia greitųjų kreditų niša pirmosios suskubo pasinaudoti užsienio kapitalo bendrovės, turinčios patirties šioje srityje bei veikiančios daugiau nei vienoje valstybėje. „4finance“ akcininkė yra tokiu pačiu pavadinimu Latvijoje registruota bendrovė. Pastarosios akcijas valdo lengvatinio apmokestinimo zonose registruotos įmonės. „MCB Finance“ akcijos priklauso taip pat pavadintai Estijos bendrovei.

Į paskolų rinkos dalybas paskui užsieniečius suskubo ir lietuviai, tačiau jie suspėjo atsiriekti jau po mažesnį pyrago gabalą. Didžiausią mažųjų vartojimo paskolų rinkos dalį iš lietuvių kapitalo bendrovių užima „Moment Credit“. Jos akcininkai yra Rolandas Kisieliauskas, Arvydas Lazdauskas ir Viktoras Milkevičius.

„Moment Credit“ užima trečią vietą mažųjų kreditų rinkoje ir nusileidžia tik „4finance“ bei „MCB Finance“. Visų kitų bendrovių svoris šioje rinkoje bent perpus mažesnis nei „Moment Credit“. Būtent mažesnėms bei mažiausiai patirties turinčioms bendrovėms daugiausia iššūkių kils dėl neseniai atsiradusių ir greičiausiai dar griežtėsiančių atsakingo skolinimo reikalavimų. Kai kurioms gali tiesiog nebeapsimokėti likti rinkoje, nes klien­tų sumažės, o likusiems jos neturės pasiūlyti nieko išskirtinio.

Greitųjų skolintojų atstovas L. Valickas atkreipia dėmesį, kad dėl įsigaliojusių atsakingo skolinimo reikalavimų jau sumažėjo kreditų gavėjų.

Tad skolintojai turės keistis. Informaciją apie skolininkus kaupiančio kreditų biuro „Creditinfo“ teisininkas Anatolijus Kisielis priduria, kad keistis turės ir skolininkai bei juos palaikantys. Dabar dažnai pasitaiko, kad už jaunuolį, kuris pasiėmė greitąjį kreditą ir jo negrąžina, įmokas sumoka tėvai. Taip jaunuolio kredito istorija išlieka švari ir jis gali pasiimti dar vieną paskolą. Jei tėvai nemokėtų įmokų arba grąžinę pinigus patys taptų atžalos kreditoriais, tai sutrukdytų jaunuoliui gauti naują paskolą. Kitaip tariant, jis gautų skausmingą, bet naudingą pamoką. Kaip rodo kreditų rinkos patirtis, iš svetimų klaidų mokomasi retai.