Prieš kelionę į Egiptą vis pagalvodavau, ar mano įspūdžiai dar kam nors gali būti įdomūs. Atrodė, kad tai tas pats, kaip aprašinėti išvyką į Palangą – beveik visi yra ten buvę ir viską pamatę. Kita vertus, tikrai yra tokių, kurie 20 metų kasmet važiuoja į Palangą, bet Birutės kalnas jiems vis dar būtų malonus atradimas. Nesumenkinant nei Birutės, nei jos kalno, Egipte tokių malonių atradimų yra šimteriopai daugiau.
Turizmo verslo dalyviai Egipte pabrėžia du dalykus. Pirmasis – jų šalyje saugu ir stabilu. Tokio užtikrinimo reikia tiems, kurie po Arabų pavasario bijo pasikartosiančių neramumų. Tiesą sakant, tie neramumai, tik jau mažesnio masto, vis pasikartoja. Jų epicentras – Kairo centrinė Tahriro aikštė, kurioje pastaruoju metu didesnis ar mažesnis protestuotojų būrys reiškia nepasitenkinimą šalies prezidentu Mohamedu Mursi.
Paklaustas apie protestuotojų keliamą pavojų „Tez Tour“ regiono vadovas Ramy Azizas ramina, kad turistams tai neturėtų rūpėti. Esą protestuoja keli tūkstančiai ar kelios dešimtys tūkstančių žmonių ir tik vienoje sostinės aikštėje, o visame Egipte yra per 80 mln. gyventojų. Kitaip tariant, triukšmą kelia mažuma.
Bet labiau nerimą kelia ne tai, kad protestuoja „tik“ kokie 0,04 proc. gyventojų, o tai, kad jie protestuoja už 500 kilometrų nuo Šarm aš Šeicho. Be to, prieš kurortą įrengti patikros punktai neatrodo kaip butaforija, skirta saugumo įspūdžiui sukurti.
Vis dėlto nemažas atstumas nuo Kairo, patikros punktai ar įtikinėjimai, kad turistų saugumas yra visos valstybės prioritetas (tai netušti žodžiai – turizmas yra vienas svarbiausių Egipto ekonomikos sektorių ir pajamų šaltinių), įtikina ne visus keliautojus. 2011 m., kai kilo revoliucija, turistų skaičius Egipte sumažėjo trečdaliu. 2012 m. turizmo sektorius atsigavo, tačiau atvykstančių vis dar buvo mažiau nei prieš revoliuciją.
Antras dalykas, į kurį bando atkreipti dėmesį kai kurie vietos verslininkai, – Egiptas nėra vien piramidės ir nardymas. Norint pamatyti piramides, reikėtų užsukti į Kairą, o ten šiomis dienomis, tiksliau, šiais mėnesiais, būriuojasi protestuotojai. Vengiantys protestuotojų ir manantys, kad Egipte galima pamatyti tik piramides, apskritai atsisakys kelionės į šią šalį.
Vadinasi, reikia pasiūlyti ką nors naujo. Vienas tokių siūlytojų – Ahmedas Emadas, kelionių agentūros „The Lost Land“ (angl. „Prarastoji žemė“) vadovas. Prieš septynerius metus jis Sinajaus pusiasalyje, prie Izraelio sienos, atrado nuostabaus grožio kanjoną, jį pavadino Prarastąja žeme ir pradėjo rengti ekskursijas.
Naujovių paieškos
Kanjonas pavadintas Prarastąja žeme, nes jis, anot A. Emado, visų užmirštas buvo 35 mln. metų. Skamba kaip dar viena pagražinta egiptietiška istorija, skatinanti įsigyti šią ekskursiją. Tačiau išvydus kanjono vaizdą galima atleisti šį nekaltą melą.
Būtent stulbinantis vaizdas – uolos, kadaise buvusios jūros dugne, už jų tyvuliuojanti Akabos įlanka bei už šios matomi Saudo Arabijos krantai – verčia suabejoti: kaip tiek laiko galėjo niekas nesurasti tokios vietos? Kad ilgiau išlaikytų intrigą, A. Emadas iš pradžių neatskleidžia, kad tai jis ir surado šią vietą. Taip atsiveria erdvės vaizduotei: galbūt prieš septynerius metus čia nutiko koks nors ypatingas įvykis, po kurio ir atsivėrė ši vieta? Tarkime, žemės drebėjimas? O gal šią teritoriją kontroliavo beduinai ir neleido užsukti jokiam pašaliečiui?
Tikroji versija neatrodo tokia jaudinanti: paprastas egiptietis Ahmedas važinėjosi motociklu ir aptiko vietą, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas. Tada nusprendė, kad jį turi išvysti žmonės iš viso pasaulio. Šalia A. Emadas aptiko, kaip pats vadina, siauriausią pasaulio tarpeklį. Vietomis tarpas tarp keliolikos metrų aukščio uolų – mažesnis nei pusė metro. Pažadėjau sau: jei užstrigsiu šiame tarpeklyje, tą pačią minutę pradėsiu laikytis dietos.
Vis dėlto žinant pastarųjų dešimtmečių Egipto istoriją versija, kad Prarastosios žemės ilgą laiką niekas nepastebėjo, neatrodo visiškai laužta iš piršto. Sinajaus pusiasalis praėjusio amžiaus antroje pusėje buvo Egipto ir Izraelio susirėmimų vieta. 1967 m. Izraelis per vadinamąjį Šešių dienų karą užėmė Sinajaus pusiasalį. Vėliau Egiptas bandė jėga atsiimti, kol galiausiai 1979 m. buvo pasirašyta taikos sutaris, o 1982-aisiais Izraelis išvedė savo pajėgas.
Be to, Sinajaus pusiasalyje iki šiol baugina beduinai, kurie užsiima ginklų ir narkotikų kontrabanda. Pridėjus faktą, kad lankytinų vietų gausu ir už pusiasalio ribų esančioje Egipto dalyje, atrodo suprantama, kad egiptiečiai nesiveržė ieškoti naujų atrakcijų turistams.
Hurgadoje ar Šarm aš Šeiche jau pabuvusiems turistams malonus atradimas bus ir Tabos kurortas, esantis pačiame Sinajaus pusiasalio pakraštyje, netoli Izraelio sienos. Iš Tabos matyti kitapus Akabos įlankos esančios dar dvi valstybės – Jordanija ir Saudo Arabija.
Taba išsiskiria aukštesnės klasės viešbučiais, pats kurortas atrodo kur kas tvarkingesnis nei Hurgada ar Šarm aš Šeichas. Šalia Tabos yra golfo laukai, šį kurortą renkasi ir tie, kurie nori aplankyti greta esantį Izraelį.
Kitas lietuviams dar ne taip gerai pažįstamas kurortas – Dahabas, esantis tarp Tabos ir Šarm aš Šeicho, už 90 kilometrų nuo pastarojo. Dahabas ypač traukia vandens sporto – burlenčių ir jėgos aitvarų – mėgėjus, taip pat nardytojus.
1001 nesusipratimas
Be akį džiuginančių malonių atradimų, Egipte lydi ir šioks toks dirbtinumo prieskonis. Tas dirbtinumas atsiranda bandant turistams pateikti kuo daugiau „unikalių“ dalykų. Ir kelionė į Prarastąją žemę neapsieina be stabtelėjimo beduinų trobelėje. Ten šeimos galva, žinoma, turistus pasitinka su vaišėmis.
Greta esančioje pašiūrėje moteris – viena iš šeimos galvos žmonų – ant smėlio pasitiesusi kažką panašaus į kilimą minko duonos papločius ir juos čia pat ant besikūrenančio lauželio kepa. Ačiū už gardžias vaišes, bet tai manęs neįtikino, kad beduinai kasdien taip vargingai gyvena ir patys sau šitaip ruošia maistą. Juolab kad prie duonos papločių beduinų šeimos galva pasiūlė tepamojo sūrio, kurio galima rasti parduotuvėje, ir bulvių traškučių.
Tačiau per daug piktintis nėra ko – juk buvome draugiškai priimti ir gavome užkąsti. Apskritai dėl maisto Egipte didelių lūkesčių nepuoselėju. Vien desertais gyvas nebūsi, nors jie – fantastiški. O gerai paruošta mėsa Egipte – retenybė. Tiesa, kai kurie pažįstami, atostogavę šioje šalyje, sako ragavę puikaus maisto. Taigi tai, matyt, priklauso nuo viešbučio, kuriame apsistoji. Arba nuo turisto skonio ir reiklumo.
Gali būti, kad skonis arba pernelyg dideli lūkesčiai kalti ir dėl šou „Tūkstantis ir viena naktis“, kuris meniniu lygiu yra tarp „Radži ieško žmonos“ ir kartais per LTV rodomos humoro laidos „Juokis“. Ištaigingame pramogų centre „Alf Leila Wa Leila“ pirmiausia turistams pristatoma Egipto istorija. Tie, kurie neužmiega, gali pamatyti raitelių pasirodymą – būrys jojikų, kai kurie – su vėliavomis, prajoja ratu. Tada – šokėjų pasirodymas. Jeigu tai būtų Lietuvos televizijose rodomi šokių projektai, pramogų centre „Alf Leila Wa Leila“ pasirodžiusių šokėjų net į atranką niekas neįleistų.
Po tokios pradžios pilvo šokio nebelaukėme. Gal tai ir buvo klaida.
Derybos dėl alaus
Kelionių agentūrų atstovai ir kai kurie vietos gyventojai užsimena, kad Egipte prekyba – jau nebe tokia. Esą „nebeįmanoma nusiderėti 90 proc. kainos“, kaip buvo anksčiau. Po Arabų pavasario Egipte sumažėjo turistų skaičius, todėl prekybininkai dabar laiko didesnes kainas, siekdami užsitikrinti pajamas.
Nesu Egipto mažmeninės prekybos specialistas, tačiau Vakarų pasaulyje dažniausiai galioja tokia taisyklė: sumenkus paklausai (turistų sumažėjo) ir išlikus tai pačiai pasiūlai (tarkime, prekybininkų liko tiek pat), kaina linkusi mažėti. Kita vertus, gal visi prekybininkai, sugebėję per socialinius tinklus susiburti vykdyti revoliucijos, kažkokiu panašiu būdu sudarė kartelinį susitarimą nemažinti kainų.
Vieną apyrankę pavyko nusipirkti nusiderėjus apie 60 proc. pradinės kainos. Na, gerai, tai išties „ne 90 proc.“, bet vis tiek manau, kad sandoris buvo visai neblogas.
Kur kas įdomesnė naujovė, aptikta Egipte, – galimybė ne tik nevaržomai pirkti alkoholinius gėrimus, bet ir derėtis dėl jų kainos. Tiesa, parduotuvėse – tik vietos gamybos alkoholis. Alus ir vynas – dar pakenčiami, o viskis – kaip Graikijos ekonomika. Teoriškai taip vadinasi, bet praktiškai supranti, kad procese buvo padaryta gausybė klaidų.
Reikia pripažinti, kad derėtis dėl alkoholio sekėsi ne taip gerai kaip dėl apyrankės. Ko gero, suveikė derybų Artimuosiuose Rytuose dėsnis: jei pardavėjas mato, kad tau išties reikia prekės, kainą nuleis tik simboliškai, arba užgiedos kur kas didesnę pradinę sumą.
O jeigu europietis užsuko į alkoholio parduotuvę, greičiausiai ne pasidairyti. Tad Taboje pavyko nusiderėti 10–15 proc. alaus ir vyno kainos. Tačiau net ir po tokių derybų skardinė alaus kainavo apie 8 litus, o butelis ne paties geriausio vyno – 40 litų. Įspūdis – lyg būtum Šveicarijoje. Gražu, jauku ir brangu.
