Prieš šešis dešimtmečius Amerikos diplomatas George‘as Kennanas parašė straipsnį „Sovietų elgsenos šaltiniai“, sužadinusį Amerikos ir pasaulio nuomonę, greitai virtusią į griežtą Šaltojo karo laikyseną. Šiandien, kai Kinijos įtaka pasaulio ekonomikai auga ir kai didėja jos galimybės demonstruoti karinę galią, Kinijos elgsenos priežasčių supratimas tapo pagrindiniu tarptautinių santykiu klausimu.
Išties, geresnis Kinijos užsienio politikos motyvacijos supratimas gali padėti apsaugoti Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykius nuo griežtų pozicijų ir priešiškumo. Nuo 2008 metų diskusijos apie jų šalies užsienio politiką tarp Kinijos mokslininkų ir strategijos kūrėjų koncentruojasi ties dviem klausimais: jos ideologiniu pagrindu bei Kinijos tarptautiniu patrauklumu ir autoritetu – jos „minkštąja galia“.
Vyraujanti mąstysena, žinoma kaip Kiniškoji mokykla, kartu su vyriausybe tvirtina, kad pagrindinis Kinijos užsienio politikos principas yra „marksizmas su kiniškomis ypatybėmis“. Tačiau mažumos mokykla ginčija, kad Kinija vietoje to turėtų pasikliauti tradicine šalies politine mąstysena, pabrėždama visuotinę tradicinės kiniškos filosofijos vertę.
Kol oficialus Kinijos Komunistų partijos laikraštis „People’s Daily“ nuosekliai puola pastarąją poziciją, pati partija reabilituoja Konfucijų, centrinę kinų tradicinės minties figūrą. Ji pažengė tiek toli, kad Tiananmenio aikštėje atsiras Konfucijaus statula.
Kiniškoji mokykla primygtinai reikalauja laikytis buvusio Kinijos komunistų vadovo Deng Xiaopingo doktrinos, kad tarptautinėje diplomatijoje reikia laikytis nuošaliai. Tuo metu tradicijos šalininkų grupė skatina prisiimti didesnę tarptautinę atsakomybę.
Vyraujanti mokykla apibrėžia Kiniją kaip besivystančią šalį, atkreipdama dėmesį, kad Kinija pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui yra tik 104-a pasaulyje. Tradicijų šalininkai ginčijasi, kad Kinija, būdama antra didžiausia pasaulio ekonomika po JAV, turi prisiimti su tuo derančią atsakomybę už pasaulinius reikalus.
Šiandien panašu, kad Kiniškosios mokyklos įtaka apsiriboja oficialiais pareiškimais, o tradicijų šalininkai palaipsniui įgauna vis daugiau politinės įtakos. Pavyzdžiui, Kinijos vyriausybė pakartojo savo pagrindinį nesikišimo į kitų šalių reikalus diplomatijos principą per Libijos krizę, bet, nepaisant to, Kinija pritarė Jungtinių Tautų sankcijoms Muammaro Gaddafio vyriausybei.
Be to, Kinija pasiuntė karinį laivą ir keturis karinius lėktuvus Viduržemio jūros link, kad evakuotų 35 860 Kinijos tautybės ir dar 2,1 tūkst. kitų tautybių žmonių iš Libijos. Šis pirmasis Kinijos karinio jūrų laivyno galios pademonstravimas taip toli nuo namų labiau dera su konfucianizmu, kuris moralumą laiko svarbiausiu politikos formavimo dalyku, nei su marksizmu, pasak kurio, vien tik ekonominiai interesai formuoja užsienio politiką.
Ankstyvieji konfucianistai veikalus rašė pasaulyje, sudarytame iš mažų šalių, negailestingai konkuravusių dėl teritorinio pranašumo. Jiems raktas į tarptautinę galią buvo politinė galia, o pastarosios pagrindinis atributas – moraliai atsakinga vadovybė. Jie tikėjo, kad vadovai, kai tik įmanoma, turi veikti deramai su jų moralinėmis normomis. Ir kiekvieno humaniško valdovo rūpesčiu turėtų būti ne tik vienos šalies žmonės, bet ir visas pasaulis.
Tokie mąstytojai kaip Mencijus, pagrindinis Konfucijaus intelektualinis įpėdinis, aiškino, kad humaniška vadovybė turi nubausti nemoralius kitų šalių valdovus, tironiškai besielgiančius su savo žmonėmis. Jis teigė, kad daugiausia karine galia ar ekonomika pasikliaujantys valdovai gali nukrypti nuo moralės ir tarptautinėje arenoje nepasiekti ilgalaikės sėkmės.
Nors Kinija pasaulyje kuria Konfucijaus institutus, Kinijos tradicinė politinė filosofiją politikos formavime retai vaidina sprendžiamąjį vaidmenį. Nuo ankstesnės politikos labai besiskirianti Kinijos politika Libijos atžvilgiu gali būti suformuota ir tradicinės filosofijos, bet gali ir nebūti.
Nepaisant to, negalime atmesti galimybės, kad ši filosofija Kinijos užsienio politikos formuotojų rate artimoje ateityje taps vyraujančiu mąstymu. Išties, kartą JAV politikas Henry‘s Kissingeris man pasakė tikįs, kad Kinijos tradicinė mintis turi daugiau galimybių nei bet kokia kita užsienio ideologija (tarkime, marksizmas ar liberalizmas) tapti dominuojančia intelektualine jėga, stovinčia už Kinijos užsienio politikos nugaros.
Vietinė politika visada yra svarbus veiksnys, veikiantis šalies užsienio politiką. Vienuoliktasis Kinijos Nacionalinis liaudies kongresas neseniai apibendrino, kad dažniausiai politinėse diskusijose skambėjęs žodis buvo „laimė“, netikėtai pakeitęs žodžius „ekonomikos augimas“, buvusius oficialia mantra.
Šis pasikeitimas gali būti pranašingu ateities pokyčių Kinijos užsienio politikoje ženklu, kadangi „laimė“ yra dažniau naudojamas žodis tradiciniame kiniškame mąstyme, nei marksistinėje politinėje filosofijoje.
Pasak ankstyvųjų konfucianistų, pagrindinė užduotis valdovams yra pagerinti savo žmonių laimę, kas savaime pagrįsta moraliu gyvenimo būdu. Kadangi skurdas buvo kliūtis moraliam elgesiui, jie tikėjo, kad šalis turi iš visų jėgų naikinti skurdą. Konfucijus ir jo sekėjai smerkė idėją, kad šalis turėtų skatinti ekonominį augimą be rūpinimosi morale.
2010 metų vasario mėnesį vienoje didžiausių Kinijos švenčių, kurioje vėl susijugia šeimos – pavasario festivalyje – Kinijos premjeras Wen Jiabao teigė, kad vyriausybė turėtų padėti žmonėms gyventi oriai ir laimingai. Tą mėnesį vykusioje spaudos konferencijoje jis dėstė, kad ekonominės reformos negali būti sėkmingos be politinių reformų, ir kad korupcija dabar kelia didžiausią grėsmę Kinijai.
Tokie pareiškimai kinų ausų iki tol buvo negirdėti. Šie žodžiai pabrėžė nebe partijos paprastai trimituojamą ekonominį determinizmą, o akcentavo politiką. Šiandien neįmanoma pasakyti, kokią ir kiek įtakos Kinijos tradicinė mintis – tradicinis rūpestis moralinėmis pareigomis, laime ir garbe – darys Kinijos užsienio politikai. Tačiau akivaizdu, kad tradicinių idėjų įtaka Kinijos viešajame gyvenime auga. Iš tikrųjų, panašu, kad jokia jėga artimiausiais metais negalės šios krypties pakeisti.
____________________
Yanas Xuetongas yra Modernių tarptautinių santykių instituto Tsinghua universitete dekanas ir neseniai Princtono universiteto leidyklos išleistos knygos „Ancient Chinese Thought, Modern Chinese Power“ („Senovinis Kinijos mąstymas, moderni Kinijos galia“) autorius.
© Project Syndicate.
