Turkijos režisierė Yeşim Ustaoğlu tvirtai atstovauja ne tik savo šalies, bet ir Europos moterų kino kūrėjų gretoms. Nors pati labai nemėgsta kino skirstyti į moterų ir vyrų, pripažįsta, kad pastariesiems sąlygos kine palankesnės. IQ pašnekovė pasakojo, kas bendro tarp kino, psichologijos ir architektūros.
– Neseniai Lietuvoje baigėsi kino festivalis „Šeršėliafam“, skirtas dėmesiui į moterų kurtą kiną atkreipti. Ką byloja jūsų patirtis: ar iš tiesų kine valdo vyrai, o moterų kinui reikia specialaus dėmesio, kad jis nebūtų užgožtas? Kokia situacija jūsų gimtojoje šalyje?
– Iš esmės man labai nepatinka kino skirstyti į moterų ir vyrų. Yra tiesiog filmo režisierius, nesvarbu, tai moteriška ar vyriška pavardė. Manau, šis skirstymas labiau nusistovėjęs mūsų pasąmonėje, gal todėl, kad visas pasaulis visgi labiau mačistinis, o kai kurios moterys dėl to jaučia skriaudą. Tačiau jos visame pasaulyje vis dar ne tokios aktyvios socialiniame gyvenime dėl kilnių priežasčių: šeimos, vaikų.
Kinas – ne išimtis. Filmų festivaliuose dominuoja vyrai. Bet tos moterys, kurios turi geresnes sąlygas dalyvauti socialiniame gyvenime ir kurti, gali būti labai stiprios, kūrybingos ir aktyvios. Turkijoje tarp jaunosios kartos filmų kūrėjų moterų vis daugėja. Tai mane labai džiugina. Apskritai Turkijos potencialas kine labai auga. Ne tik kine. Stambulas – miestas, kuriame gyvenu, yra įdomus ir vis besiplečiantis kultūros centras.
– Savo filmuose nevengiate drąsių ir opių, ypač Turkijai, temų. Pavyzdžiui, juostoje „Kelionė į saulę“ („Journey to the Sun“) pasakojate apie turko ir kurdo draugystę. Kuo jums svarbu apie tai kalbėti? Kokių reakcijų jūsų filmai sulaukia Turkijoje ir kitur?
– Tiek Turkijoje, tiek kitose šalyse mano filmai sukelia daug reakcijų. Ir labai stiprių. Turiu ištikimą savo auditoriją, kuri seka mano darbus, atvyksta į susitikimus. Universitetuose mano filmai analizuojami per psichologijos paskaitas. Psichologinis filmų personažų aspektas man labai svarbus. Stengiuosi aktoriams kuo geriau paaiškinti jų herojaus ypatybes, bet pirmiausia turiu suprasti pati, kiekvienas personažas pirmiausia pereina per mano nervus.
Kai pasirodė „Kelionė į saulę“ (1999 m. – IQ), filme paliečiama problema buvo tikrai opi, o tokie santykiai sunkiai įsivaizduojami. Šiandien Turkija jau smarkiai pažengusi, stengiamasi santykius su kurdais sušvelninti. Pirmiausia susiduri su problema, apie ją galvoji, kalbi (aš sukūriau filmą), o paskui ateina sprendimas.
Gerai įsiminiau žiūrovų reakciją Japonijoje. Buvo pristatomas filmas „Skaistykla“ („Somewhere in Between“). Du jauni studentai priėjo prie manęs ir pasakė, kad šis filmas suteikė jiems didelę motyvaciją būti neabejingiems, patiems ką nors daryti, mąstyti kritiškai. Buvo ir daugiau panašių atsiliepimų. Jie mane labai stipriai paveikė. Matyti, kad tavo filmai palieka atspaudą skirtingų kultūrų žmonių širdyse, yra labai jaudinantis potyris.
Visada kalbu apie veikėjus, kurie konfrontuoja su realybe. Nors daugelis įvykių yra lokalūs, manau, kad jų šaknys labai bendražmogiškos. Esu įsitikinusi, kad visos žmones kankinančios problemos yra universalios. O kai tu konfrontuoji su tuo, kad vyksta negero, tu paaugi, pakyli laipteliu aukštyn, pats išsilaisvini. Nesvarbu, kalbame apie politines ar meilės problemas. Naujausias mano projektas, su kuriuo dirbu, yra apie moters vidinę kovą. Man rūpi kalbėti apie žmogiškąsias tiesas. Nors tai nėra mano apsibrėžimas: vengiu konkrečių misijų, kategorizuoti. Tai riboja kūrybiškumą. Man tiesiog norisi papasakoti apie paprastas žmogiškas tiesas.
– Pabrėžėte psichologinį personažų kūrimo aspektą. Kokio personažo siekiate? Maksimaliai realaus, paprasto?
– Stengiuosi būti kuo sąžiningesnė su savo personažu. Nenudailinti jo tiek, kad būtų sunku tokį įsivaizduoti gyvenant tarp mūsų. Viena mergina per peržiūras, pirmą sykį pamačiusi beveik visus mano darbus, pasakė, jog jos neapleido jausmas, kad ji mano filmų personažus pažįsta. Aš irgi taip galvoju apie savo herojus, siekiu, kad jie būtų panašūs į realius žmones: jūsų kaimynus, artimuosius, jus pačius.
– Jūs studijavote architektūrą ir dirbote architekte apie dešimt metų. Kaip atsitiko, kad galiausiai pasirinkote statyti ne namus, o filmus?
– Jau studijuodama architektūrą buvo tikra, kad noriu kurti filmus. Pradėjau, kaip ir daugelis, nuo trumpo metro. Pamenu, kad pabaigusi kokį nors savo projektą nufilmuodavau po vieną trumpametražį filmą. Galiausiai pradėjau filmuoti ilgametražius ir nustojau dirbti kaip architektė.
– Kodėl nepasirinkote studijuoti kino režisūros?
– Atvirai sakant, aš tiesiog mėgau kiną, bet nenutuokiau, kur galima jo mokytis (juokiasi). Maniau, kad gali to išmokti pats, tiesiog filmuodamas ir žiūrėdamas filmus. Nežinau, filmuočiau kitokias ar geresnes juostas, jei būčiau baigusi kinematografiją, – niekas negali to pasakyti. Iš esmės nesu prieš kino mokyklas (nors žinau režisierių, kurie yra). Tiesiog jose nesimokiau, tad neturiu teisės sakyti nei už, nei prieš. Konkrečiai aš nežinojau jokių taisyklių, jokių normų. Man patiko, kad turiu daug laisvės.
– Geriau pagalvojus, tarp architektūros ir filmų kūrimo esama šiokių tokių bendrumų, tiesa?
– Žinoma. Atsižvelgimas į vietovę ir jos ypatybes, mokėjimas pasitelkti šviesą, žmonių charakterių, poreikių suvokimas, istorijos išmanymas… Galėčiau daug vardyti. O scenarijus yra ne kas kita kaip tam tikras architektūros projektas, kai reikia įsivaizduoti erdvę ir joje veikiančius žmones.
