„Kinas didesnis už gyvenimą“ – devizas ant seniausio Lietuvoje Panevėžio kino centro „Garsas“ fasado šių dienų kontekste skamba nostalgiškai ir netgi kiek ironiškai. Žiūrovų sausakimšos salės – retenybė Panevėžio kino mekoje.
„Garse“ filmai dažniausiai rodomi išties prabangiai: keliems žiūrovams didžiulėje 750-ies vietų salėje. U.Mikaliūno nuotr.
Kiek kartų per metus jos užpildomos, būtų galima suskaičiuoti pirštais. Daug žmonių pritraukia nebent išreklamuotų komercinių lietuviškų filmų premjeros, į kurias atvyksta ir kūrybinė grupė.
Dažnai filmai čia rodomi išties prabangiai: keliems žiūrovams didžiulėje 750-ies vietų salėje. Per praėjusius metus 2181 kino seanse apsilankė 32800 žiūrovų. Tai yra filmus žiūrėjo vidutiniškai po penkiolika žmonių.
Pustuščio kino centro išlaikymas Savivaldybės biudžetui per metus kainuoja apie 140 tūkst. Eur. Iš jų 92,5 tūkst. Eur – įstaigos 17-os darbuotojų atlyginimams. Dar apie 118 tūkst. Eur pernai „Garsas“ pats užsidirbo iš kino veiklos, patalpų nuomos ir projektų.
Praėjusiais metais „Garso“ 2181 kino seanse apsilankė vidutiniškai po penkiolika žiūrovų. U.Mikaliūno nuotr.
Šiuo metu švietimo tinklo pertvarkos planą dėliojantys Savivaldybės vadovai užsimena, kad atėjo laikas ir miesto kultūros įstaigų permainoms. Miesto valdžia kol kas tik kalba apie būtinybę grįžti prie savo pirmtakų idėjos menininkus perkelti iš vienų patalpų į kitas: į Bendruomenių rūmus perkraustyti Muzikinį teatrą, į pastarojo erdves – „Meno“ teatrą, o šio patalpose svarstyta įkurdinti „Garsą“.
„Naivu tikėtis tiek pat žiūrovų, kiek į kino seansus susirinkdavo prieš porą dešimtmečių. Panevėžyje gyventojų mažėja, daugelis dabar turi namų kiną, konkurenciją „Garsui“ sudaro komercinis kino teatras. Aišku, kad tokia 750 vietų salė per didelė. Ją apšildyti, kad į filmą atėjęs žmogus patogiai jaustųsi, reikalauja didžiulių sąnaudų“, – pertvarkos reikalingumą grindžia vicemeras Petras Luomanas, kuruojantis kultūros sritį.
Ką iškėlus „Garsą“ darytų su likusiu tuščiu jo pastatu reprezentacinėje Respublikos gatvėje, atsakymo nėra.
Visagalė reklama
Kad žiūrovų susirenka nedaug, „Garso“ direktorė Genė Pučinskienė aiškina kino pramonės pasiūla.
„Jei filmas sukurtas komerciškai sėkmingai ir vykusiai išreklamuotas, seanse šimtai sėdi. Jeigu filmo viešinimo biudžetas kuklesnis, ir žiūrovų sulaukiame mažiau. Pilnos salės atspindi filmo komerciškumą, kiek investuota į rinkodarą, bet ne jo kokybę. Kinas taipogi yra prekė, ir mus visus veikia reklama, kad ir kaip tą norėtume neigti“, – „Sekundei“ teigė G. Pučinskienė.
Anot jos, kino centrą veikia bendros Panevėžio tendencijos. Per pastaruosius penketą metų Aukštaitijos sostinė neteko 10 tūkst. gyventojų. Sparčiausiai mažėja aktyvioji gyventojų grupė, galinti sau leisti skirti dalį šeimos biudžeto laisvalaikiui.
Kino niša Panevėžyje dalijasi du kino teatrai. Pasak G. Pučinskienės, „Garsas“ orientuojasi į intelektualesnį žiūrovą, vertinantį nekomercinius filmus, kurių būtų sunku rasti išsinuomoti.
Bilietas „Garse“ kainuoja 3.50 euro, kai tuo tarpu komerciniame kino teatre – 5.20, tačiau ir tai daugiau žiūrovų neprivilioja.
Sentimentai istoriniam palikimui
„Garso“ perkraustymui į „Meno“ patalpas direktorė neprieštarautų, jei šios būtų pertvarkytos pritaikant kino teatro veiklai – įrengtos dvi salės filmams rodyti ir patalpos edukacinei veiklai vykdyti. Prisitaikant prie laikmečio, direktorės nuomone, „Garsui“ pakaktų 150 ir 60 vietų kino salių.
„Mažesnėje erdvėje visada lengviau dirbti. Ji bus užpildyta, kino teatrui garantuoti anšlagai“, – privalumą mato G. Pučinskienė.
Vis dėlto, jos nuomone, sunku prognozuoti, kaip žiūrovas psichologiškai susitaikys su seniausio Lietuvoje kino teatro uždarymu. Su juo užaugo kelios panevėžiečių kartos. Dabartinis kino teatro pastatas 1968-aisiais pastatytas ant senojo pamatų.
Respublikos g., toje pačioje vietoje, kinas nenutrūkstamai rodomas jau 90 metų – nuo nebyliojo iki šių dienų skaitmeninio. Tiesa, toliau, iki komerciniuose kino teatruose įprasto 3D filmo, „Garsas“ neužaugo.
G. Pučinskienės nuomone, iškrausčiusi kino teatrą Savivaldybė susidurtų su tuščių patalpų problema.
„Pastatas specifinis, kitai veikla jo pritaikyti neįmanoma. Patalpų pertvarkymas kainuotų brangiau, nei nugriauti, sumalti ir statyti naują“, – teigia direktorė.
Prisitaikant prie laikmečio, G. Pučinskienės nuomone, „Garsui“ pakaktų 150 ir 60 vietų kino salių, užuot išlaikius dabartines tuščias 750-ies ir 80-ies vietų.
„Garsą“ perkraustyti į mažesnes erdves Savivaldybė taikosi jau trečią kartą. Dar 2008-aisiais ji buvo parengusi miesto kultūros įstaigų optimizavimo planą. Pagal jį „Garsas“ turėjo būti įkurdintas keturiskart mažesnėse „Meno“ teatro patalpose. Miesto Taryba netgi jau buvo pritarusi tokiam projektui, tačiau jam užbaigti tąkart pritrūko politinės valios.
Iš keturių teliko vienas
Prieš daugiau nei du dešimtmečius Panevėžyje veikė net keturi kino teatrai: „Versmė“, „Menas“, „Raketa“ ir „Garsas“. Juos visus valdė kino direkcija – vienas direktorius, centralizuota buhalterija, repertuarą visiems keturiems sudarydavo kino redaktorius. Visi būdavo užpildyti, o į didžiausią jų – „Garsą“ – net nebelikdavo bilietų, kainavusių 30 kapeikų.
Didžioji kino teatrų griūtis visoje Lietuvoje prasidėjo apie 1995-uosius, kai kino direkcijoms nebepajėgiant jų išlaikyti prasidėjo privatizavimo vajus.
Panevėžyje privatizuotas „Raketos“ kino teatras virto naktiniu klubu, „Mene“ kiną pakeitė spektakliai. Netrukus Savivaldybė atsisakė ir nepasiteisinusio projekto „Versmės“ kino teatrą palikti demonstruoti intelektualiems filmams. Jį uždarius į patalpas perkelta iš liaudies operetės išaugusį profesionalųjį Muzikinį teatrą.
G. Pučinskienė pripažįsta, kad netgi likęs mieste vienintelis kino teatras „Garsas“ nepajuto žiūrovų antplūdžio. Jį bandyta reanimuoti tuo laiku inovatyviais projektais. Įrengtas naktinis klubas, rodyti žiūrovų iš Latvijos ir net Estijos pritraukdavę stereofilmai, atidaryta mažoji salė.
Šios sėkmės pakartoti „Garsui“ nebepavyko.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
