Organizatorių nuotr.
„Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ išsiaugino naują kino mėgėjų kartą.
Vilnius kovo mėnesį gyveno kinu – tūkstančiai kino mėgėjų traukė į jau 15-ąjį kartą vykusį tarptautinį festivalį „Kino pavasaris“. Didžiausia Lietuvoje kino fiesta vėl pritraukė minias. Žiūrovų armija pastaraisiais metais vis auga. Nepaisant to, kad pripažįstama tendencija, jog žmonės Lietuvoje šiomis dienomis daugiau pinigų skiria maistui nei pramogoms.
Pažvelkime į statistiką. „Kino pavasaris“, didžiausias tarptautinis kino festivalis Lietuvoje, 2004 m. į kino sales priviliojo 28 tūkst. žiūrovų. 2009 m. skaičius išaugo daugiau nei pusantro karto – sulaukta net 47 tūkst. lankytojų.
Antrąjį didžiausią festivalį Lietuvoje – Europos šalių kino forumą „Scanorama“ pirmaisiais jo gyvavimo metais, t. y. 2003-iaisiais, aplankė 11 tūkst. žiūrovų. 2009 m. šis skaičius padvigubėjo – pasiekė 22 tūkst.
Abu minėtus festivalius vienija tai, kad jie rodo ne masėms skirtą Holivudo produkciją. Neseniai pasibaigusio 15-ojo „Kino pavasario“ žiūrovai vardijo skirtingas priežastis, kodėl jie lankosi festivalyje.
Vieni čia ateina dėl to, kad tai yra bene vienintelė proga Lietuvoje pamatyti tokią gausybę (daugiau nei 100) vadinamųjų „art house“ filmų. Kiti sakė, kad jie lankosi festivalyje tikėdamiesi išvysti drąsių, provokuojamų kino juostų. Dar kiti renginį laiko gera proga iš šalies pažvelgti į gyvenimo kasdienybę.
Nors kai kas šiandien kalba apie tai, kad Lietuvoje kinas populiarėja, nes yra bene pigiausia intelektuali pramoga, matyt, priežasčių būtų galima išskirti ir daugiau. Kino kritikas, tinklalapio Uroboras.lt redaktorius Karolis Jachimavičius mano, kad išaugęs susidomėjimas festivaliuose rodomu kinu iš dalies nulemtas bendrosios kino, kaip lengvai prieinamos pramogos, populiarėjimo tendencijos. Bet tuo pačiu metu žmonės ieško alternatyvos. „Kai kurie iš jų pradeda labiau domėtis tuo, ką mato ekrane, kodėl jie tai mato ir ką kitokio jie gali pamatyti“, – aiškina pašnekovas.
K. Jachimavičius teigia, jog tobulėjant technologijoms ir stiprėjant „art house“ kino rėmimo programoms tokių filmų pasiūla didėja. Natūralu, kad gausėja ir auditorijos. Be to, Lietuvos kino sektoriuje taip pat pastebimas atgimimas – filmų pagaminama daugiau, tarp jų vis dažniau pasitaiko aukštos meninės kokybės juostų. Tai irgi skatina žiūrovų smalsumą.
Kita vertus, atsiranda ir naujų festivalių lankytojų grupių. Jie nėra šiuolaikinio kino gerbėjai ar ekspertai. Šie žmonės tiesiog nori būti madingi – tokie kaip jų draugai bei pažįstami.
Be spragėsių
„Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška tikina, kad renginys per penkiolika metų užsiaugino savąją žiūrovų kartą.
Prasidėjęs kaip jaunų režisierių filmų festivalis, dabar „Kino pavasaris“ vadinamas festivalių festivaliu. Vadinasi, jame rodomos per pastaruosius metus sukurtos naujos kino juostos, pelniusios apdovanojimų prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose arba sulaukusios išskirtinio žiūrovų dėmesio. Laikydamasis šios paprastos koncepcijos – atsivežti geriausius arba daugiausia diskusijų sukėlusius filmus, „Kino pavasaris“ sėkmingai vyksta iki šiol.
„Renginyje lankosi žmonės, vertinantys kokybišką bei novatorišką kiną, ir jų draugai. Žinia apie filmus perduodama iš lūpų į lūpas – taip festivalis populiarėja“, – aiškina A. Ramaška.
Anot jo, žiūrovus galima padalyti į kelias kategorijas. Viena stipriausių ir didžiausių auditorijų – jaunuoliai iki 26 metų. Tai bene daugiausia apie šiuolaikinį kiną išmananti auditorija. Šie žiūrovai tiksliai žino, kokius filmus nori pamatyti, internete susiranda detalią informaciją apie juos.
Kita kategorija – vyresni nei 30 metų žmonės. Jie mažiau naršo internete ir nepriklausomo kino kūrėjų pavardės jiems menkiau girdėtos. Į „Kino pavasarį“ ši grupė ateina tam, kad sužinotų, koks yra šiandienos kinas.
Europos kino forumo „Scanorama“ vadovai tipiško savo festivalio žiūrovo neįvardija. Auditorijoje gali išvysti ir mokyklos abiturientų, ir pensininkų. Tiesa, akimirką pasvarsčiusi „Scanoramos“ direktorė Gražina Arlickaitė vis dėlto randa minėto festivalio lankytojo skiriamąjį bruožą. „Tai toks žiūrovas, kuris į kino seansą neatsineša spragėsių“, – sako kinotyrininkė.
Ji su šypsena prisimena istoriją, kai apsaugininkas vienam ministrui neleido į kino seansą įsinešti picos gabalėlio. Ir džiaugiasi – net jis suprato, kad užkandžiai ir festivalyje rodomi filmai tarpusavyje nedera.
Kokius gi filmus iš tiesų pristato kasmet vykstanti „Scanorama“ ir „Kino pavasaris“? Kadaise šių festivalių organizatoriai be didesnių dvejonių pareikšdavo: „Mes rodome nekomercinį kiną.“ Dabar atsakymai pakoreguoti.
A. Ramaška, „Kino pavasario“ traukinio mašinistas, sako, kad bent jau jo galvoje sąvokos „nekomercinis kinas“ nebėra likę. Pasak pašnekovo, šiandien ribos tarp komercinio ir nekomercinio kino išbluko.
„Kino pavasario“ vadovas pabrėžia, kad festivalyje rodomas nepriklausomas kinas. Tai kinas, sukurtas nepriklausomų kino studijų, nepriklausomų režisierių. Galima dar labiau patikslinti: nepriklausomas, vadinasi, kurtas ne didžiosiose kino kompanijose, studijose.
„Scanoramos“ vadovė G. Arlickaitė tikina, kad festivalyje rodomas geras, aukštos meninės vertės kinas. Tiesa, ji sutinka, kad kartais meno požiūriu vertingame kine yra komercinio kino elementų ir atvirkščiai.
Dėmesys konkursinei programai
Vienas svarbiausių klausimų žiūrovams – kaip pasirinkti, į kurį festivalio filmą eiti. 2009 m. „Scanoramos“ programoje su trumpametražiais buvo parodyta net 130 filmų, šių metų „Kino pavasaryje“ – 110 filmų.
Kai kurie prisiekę kino mėgėjai specialiai festivalio metu pasiima atostogų ir pažiūri po 3–4 filmus per dieną. Tokiu atveju per dvi savaites jie spėja pamatyti bent trečdalį siūlomo repertuaro.
Kino kritikas K. Jachimavičius mano, kad būtų racionalu sutrumpinti, anot jo, „nesibaigiančią filmų upę“. Esą sumažinus filmų skaičių, žiūrovams liktų mažiau painiavos. Apžvalgininkas pageidautų, kad mūsų šalyje vykstantys didžiausi kino festivaliai daugiau dėmesio skirtų konkursinėms filmų programoms, kurios parodo tikrąją festivalio vertę.
„Kino pavasaris“ šiemet jau antrus metus žiūrovams pristatė konkursinę programą „Nauja Europa – nauji vardai“. Joje buvo rodomi debiutiniai arba antrieji jaunų režisierių iš Vidurio ir Rytų Europos filmai.
A. Ramaška patvirtino, kad ateityje bus stiprinama festivalio konkursinė programa. Vienas iš keliamų tikslų – pasiekti, kad Vilniuje vyktų tarptautinės Vidurio ar Rytų Europos kūrėjų filmų premjeros. Tokiu atveju „Kino pavasaris“ turėtų galimybę tapti aukščiausios A klasės festivaliu.
„Mes puoselėjame tokią viziją. Sieksime tapti svarbiausiu festivaliu Baltijos šalyse ir vienu iš svarbiausių Rytų ir Vidurio Europoje. Beje, bent jau pagal festivalio žiūrovų skaičių (apie 50 tūkst. kasmet), mes jau esame tarp lyderių, pranokstame ir kai kuriuos Skandinavijoje vykstančius festivalius“, – teigė A. Ramaška.
2009 m. „Scanoramoje“ taip pat debiutavo konkursinė filmų programa, pavadinta „Naujasis Baltijos kinas“. Joje rodyti Baltijos šalių kino režisūros specialybės studentų baigiamieji darbai, juos vertino tarptautinė komisija.
Trukdžiai gauti ES paramą
Tol, kol Lietuvoje vykstantys festivaliai neturi stiprios konkursinės programos, žiūrovus jie gali nudžiuginti bent jau pasikvietę išskirtinių svečių.
Štai šiemet „Kino pavasario“ žiūrovus pamalonino svečiai iš Danijos – pagrindiniai dokumentinio filmo apie Šiaurės Korėjos grimasas „Raudonoji koplyčia“ dalyviai (komikas Jacobas Nosellas ir Simonas Jul Jorgensenas). Po filmo peržiūros jie pasidalijo įspūdžiais apie dvi savaites, praleistas po komunistine uždanga.
„Ar galėtume po šio filmo grįžti į Korėją? Ne, tikrai nemanau. Bet jūs turite puikią galimybę ten nuvykti“, – sąmojus žiūrovams laidė komikas Jacobas.
Lietuvos kino mėgėjai taip pat ilgai prisimins ir 2009 m. pabaigoje į „Scanoramą“ atvykusį „Oscaro“ apdovanojimų laureatą, britų dokumentinio filmo „Žmogus ant lyno“ režisierių Jamesą Marshą. Filmas pasakojo apie prancūzą Philippe’ą Petit, kuris 1974 m. atliko garsųjį žygdarbį – nelegaliai ir be jokių apsauginių įtaisų perėjo per lyną, ištiestą tarp dar stovinčių Niujorko bokštų dvynių. Jei ne režisierius J. Marshas, Vilniuje susirinkę žiūrovai, ko gero, nebūtų sužinoję, kad dirbti su ekscentriškuoju prancūzu kartais būdavo tikras košmaras.
Festivalių organizatoriai sako, kad jie norėtų kasmet atsivežti vis daugiau filmų kūrėjų, aktorių. Bet pastaruoju metu norus riboja finansinės galimybės, neaiškios valstybės paramos perspektyvos.
Pavyzdžiui, „Scanoramos“ vadovus neseniai pasiekė žinia, kad Kultūros ministerija 2010 m. paramos sumą ketina nukirpti dviem trečdaliais. Anot G. Arlickaitės, dėl to iškyla grėsmė, kad sumažės ir pagal Europos Sąjungos „Media“ programą skiriama parama.
„Kino pavasaris“ susiduria su panašiomis problemomis. A. Ramaška teigia, kad nors valstybė privalo skirti bent tokio paties dydžio finansinę paramą, kaip ir ES, vis dėlto mūsų šalies Kultūros ministerija sugeba šį įsipareigojimą apeiti.
„Tai lemia skaidrumo, standartizuotos kultūros renginių rėmimo sistemos nebuvimas. Kodėl vieni festivaliai remiami didesne suma, o kiti – mažesne. Kodėl labiau remiami vienos krypties menininkai? Čia yra esminiai klausimai“, – svarstė „Kino pavasario“ vadovas A. Ramaška. Anot jo, planuoti festivalio plėtrą pastaruoju metu tampa ypač sunku ir dėl to, kad bene perpus sumenko privačių rėmėjų parama.
„Mums trūksta atsakingo ir profesionalaus valdžios institucijų požiūrio – biurokratai bent jau neturėtų užkirsti kelio gauti ES paramą, – tvirtina G. Arlickaitė. – Žinoma, mes, festivalių organizatoriai, galime rodyti mažiau filmų. Arba apskritai jų nerodyti. Viskas priklauso nuo požiūrio.“
