Žurnalo „L’Officiel“ ir festivalio „Šeršėliafam“ projekte žymiausios dabartinio lietuvių kino moterys pozavo vilkėdamos baltais marškiniais. Tai drabužis, simbolizuojantis įgimtą talentą ir vizualiai išryškinantis artisto charizmą. Kokias mintis apie kiną ir kokią individualią patirtį aktorės norėtų išrašyti ant baltų marškinių?
Valda Bičkutė, aktorė
– Save laikote labiau teatro ar kino aktore?
– Tai du atskiri pasauliai ir džiaugiuosi priklausanti jiems abiem.
– Kuo skiriasi vaidyba teatre ir kine?
– Teatre sudėtingą repeticijų rutiną vainikuoja spektaklis, o kine mėgaujuosi pačiu procesu. Repetuojant spektaklį prireikia didelės kantrybės, uolumo, fizinės ištvermės, o filmavimo aikštelėje mažiau įtampos ir daugiau laiko susikaupti arba maloniai pasišnekučiuoti su kolegomis. Savitos teatro išraiškos priemonės, kalba kuria kitokį pasaulį. Kine tarsi žaidžiama su realybe, bandoma atkurti gyvenimą. Kino magija – realybės magija.
– Kurie kino vaidmenys brangiausi?
– Tie, kurie laukia ateityje. Su kino vaidmeniu atsisveikini pasibaigus paskutiniam dubliui – skirtingai nei su teatro personažais, mat su pastaraisiais nesiskiri ne vienerius metus. Nusifilmuoji ir vaidmuo tau nebepriklauso. Štai šiuo metu Berlyne pristatoma Mario Martinsono juosta „Tyli naktis“, kurioje vaidinau, o aš esu už daugybės kilometrų, čia, Vilniuje. Kino personažas be manęs gyvena savo gyvenimą, o aš koncentruojuosi į naują. Jei atsigręži atgal, visi jie lyg vaikai vienodai ir savaip brangūs.
– Ką kinas reiškia jūsų gyvenime?
– Žiūrėjimo malonumą. Esu aistringa kino festivalių lankytoja. Žinoma, filmą vertinu kiek kitaip nei paprastas žiūrovas: profesiniai įgūdžiai kelia tam tikrus pojūčius, skatina fiksuoti kitokią informaciją. Nuostabu tai, kad galiu būti ir kino juostų, kuriose vaidinau, žiūrovė, o teatre tai jokiu būdu neįmanoma.
Jurga Jutaitė, aktorė
– Štai kaip ataugo jūsų plaukai, kurie buvo visiškai nuskusti vaidinant „Auroroje“. Ar spėjo išblėsti emocijos, išgyventos filmavimo aikštelėje?
– Tie jausmai transformavosi į kažkokią patirtį, bet kas tai – dar nežinau. Gal suvoksiu, ką man tai davė, kai plaukai užaugs iki juosmens… Iki šiol nesu visiškai „išėjusi“ iš „Auroros“ vaidmens, kol kas negaliu.
– Matėte šį filmą kaip žiūrovė?
– Žiūrėjau per tarptautinę premjerą Karlovi Varuose. Kaupiausi, visą dieną kalbėjau su savimi, pavyko gana adekvačiai pažiūrėti. Muzika prikėlė emocijas… Jaučiuosi laiminga, kad turėjau galimybę dalyvauti kuriant šią juostą.
– Kiek vaidmenyse yra jūsų pačios, o kiek aktorės meistriškumo?
– Ten esu aš 100 procentų. Nesimokiau vaidybos amato ir nemoku persikūnyti į personažą. Vaidinu pasitelkusi asmenines savybes ir individualią patirtį. Nieko nekuriu, tik perteikiu tai, ką teko išgyventi.
– Turite naujų planų kine?
– Savo planus dabar sieju su kita kameros puse. Šiemet Muzikos ir teatro akademijoje baigsiu kino prodiusavimo specialybę. Ruošiuosi prodiusuoti pirmą rimtą trumpametražį filmą. Jis vadinsis „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“. Juostoje gvildenama emigracijos tema: tai istorija apie mažos mergaitės vaikystę tėvams išvykus į užsienį, apie lūžį, kuris įvyksta atsisakius fantazijos ir pradėjus suvokti realybę.
Lina Lužytė, režisierė
– Per fotosesiją pastebėjau, kad prieš kamerą jaučiatės nejaukiai…
– Esu pratusi būti kitoje kameros pusėje. Stovint už kadro tai atrodo paprasta, o kai nusitaiko į tave pačią, nežinau…
– Ar mąstote, kaip jaučiasi jūsų filmuojami žmonės?
– Taip, visą laiką, man rūpi aktoriai. Stengiuosi jų neprievartauti, neversti daryti to, ko jie negali. Verčiau kartu atrasti neatskleistas jų puses. Nelabai tikiu, jog galima „perlaužti“ aktorių, kad šis sukurtų personažą kitokį, negu yra pats. Ir tai man nėra labai įdomu – kur kas svarbiau asmenybės tikrumas.
– „Perlaužti“ artistą kai kurie režisieriai laiko menine ambicija. Turite savų?
– Aš neturiu jokių meninių ambicijų, menas man neįdomus. Man rūpi žmonės ir jų santykiai. Mane domina šio laikmečio žmonių vienatvė.
– Ar vis dar gyvenate neseniai pristatyta kino juosta „Igruški“, sukėlusia didelį susidomėjimą ir nemažai diskusijų visuomenėje?
– Tiek metų aš ją kūriau… Bet pompastiška premjera ir filmas lyg dingo iš manęs. Gal dėl to, kad ilgai užtrukau prie jo, gal todėl, kad buvo sunku. Filmuoti Baltarusijoje – nemenkas iššūkis: nemoku rusų kalbos, nepažįstu nė vieno žmogaus. Kol susipažinau, kol supratau, jaučiausi lyg iš Mėnulio nukritusi.
– Kokiomis naujomis idėjomis gyvenate?
– Yra du projektai. Vienas ilgametražis vaidybinis filmas apie šeimą ir siaubingą, iš proto vedančią vienatvę joje. Kitas – dokumentinė juosta, kurią ketiname filmuoti Nepalo kalnuose, labai aukštai, kur trūksta oro ir nėra elektros. Ten žmonės gyvena kitaip negu mes, o gal ir taip pat… Istorija turėtų būti apie mažą mergaitę, kuri eina pirkti muilo. Toji kelionė per kalnus užtrunka tris dienas ir naktis, ten nėra jokių kelių ir pavojinga nukristi. Tai irgi istorija apie vienatvę, tačiau ne negatyvią, o natūralią ir neišvengiamą.
Viktorija Kuodytė, aktorė
– Esate teatro aktorė. Kaip jaučiatės su kino marškinėliais?
– Gimti ar būti su marškinėliais vienam gali reikšti pasisekimą, kitam – talentą, o man – apsaugą. Turbūt nereikia būti aktoriumi, kad suprastum, kokia destruktyvi ši profesija. Kadangi žmogaus tikslas – ieškoti harmonijos, balti marškinėliai yra tai, kas gali tave apsaugoti. Kad ir nuo vaidmenų…
– Jūs iš tų teatro aktorių, kurie linkę baidytis kino iššūkių?
– Kino aš jokiu būdu nesibaidau. Jei būtų daug galimybių, galėtum rinktis, kaip kad jau renkuosi teatro vaidmenis. O kine vaidinau visur, kur buvau kviečiama.
– Kuo skiriatės jūs (ar apskritai aktorius) teatro scenoje ir filmavimo aikštelėje?
– Kuo toliau, tuo mažiau pastebiu šių dviejų pasaulių skirtumų. Suprantama, kine negali taip ryškiai visko demonstruoti kaip teatro scenoje dėl amplitudės. Tačiau visos užduotys yra tos pačios: mąstymas, išraiškos priemonių veiksmingumas, minčių, jausmų perteikimas. Ne viena kino juosta nufilmuota teatro principais. Paskutinė tokia matyta – Mike’o Nicholso „Arčiau“ (angl. „Closer“). Jame paveikiai, psichologiškai preciziškai narpliojami žmonių santykiai. Mano studentai išsikėlė užduotį suvaidinti šį filmą teatro sąlygomis. Tik analizuojant konkretų pavyzdį galima išsiaiškinti, koks skirtumas vaidinti kine ir teatre.
– Ar teko matyti save, vaidinančią Mario Martinsono „Tylioje naktyje“, kaip žiūrovei? Jei taip, ką įžvelgėte, ko anksčiau nebuvote pastebėjusi?
– Pirmiausia pamačiau, koks pasenęs mano veidas. Juk į veidrodį kasdien žiūriu su tikslu – ar gerai pasidažiau, kaip atrodo oda, plaukai. Vaidindamas filmavimo aikštelėje nemąstai, kaip atrodai, tiesiog gyveni ta akimirka, todėl esi toks, koks ir gyvenime. Dar pamačiau, kad nerišliai kalbu. Apskritai nesu patenkinta šio filmo garso kokybe – daug ko neišgirdau, nors ir žinau dialogus mintinai.
– O kokį komplimentą sau pasakytumėte?
– Vaidinau be įtampos, nepastebėjau „neorganikos“, netiesos. Patikėjau ta moteriške, tipažu, kurį bandžiau atskleisti. Man atrodo, pavyko.
Kristina Buožytė, režisierė
– Ar dar gyvenate „Auroroje“?
– Jau nebe. Gyvenau gana ilgai – ketverius metus. Užsibūti viename projekte nėra gerai, nes tai valdo mintis, asmenybę, gyvenimą. Padarai, atsipūti, išeini iš filmo ir koncentruojiesi į naujus darbus. Tą ir darau šiuo metu.
– Kuri idėja „Auroros“ siužete jums asmeniškai brangiausia?
– Visas filmas yra apie tai, kas kelia man nerimą, kas man įdomu, svarbu, skauda – kiekvienas aspektas yra artimas.
– Teko išgirsti skirtingų žiūrovų interpretacijų. Apie ką iš tiesų ši istorija?
– Tai filmas apie aistrą, meilę, asmenybės brandą. Mes kiekvienas ieškome artimos sielos… Man rūpėjo atsakyti į klausimus, kada mes pradedame mylėti kitą žmogų, kodėl jį pamilstame. Ar įsimylime savo vaizdinį, ką norime matyti jame, ar stengiamės įžvelgti tikrąją jo esybę? Apie tai filme kalbama įvairiopai. Mokslinis aspektas padeda atskleisti idėją, kas yra meilė be kūno. Juk paprastai ryšys pirmiausia užsimezga per kūną, o jeigu jo nėra, per ką tuomet? Siekta, kad apie visa tai susimąstytų ir žiūrovas. Vienaip ar kitaip, tai nėra „patogus“ filmas.
– Kokie klausimai jums, kaip kūrėjai, šiuo metu neduoda ramybės?
– Mane domina žmogaus sąsajos su gamta ir kitais žmonėmis. Pagal kvantinės fizikos teorijas viskas yra iš vienų su kitomis susijusių dalelių. Taigi kaip mes susiję? Kodėl skirtingiems žmonėms skirtinguose pasaulio kraštuose kyla tos pačios mintys? Pastebiu, kad interneto amžiuje žmonės vienišėja, užsidaro savyje. Domina vidinės vienatvės tema. Nežinau, ar apie tai bus kitas filmas, ar ne.
– O gyvenimo buitis jūsų nedomina?
– Kiekvienoje buityje vyksta metafiziniai dalykai… Aš pati nesu buitiška, atlieku, tai kas būtina, o mintys visada skrajoja… Man įdomu ieškoti kito kampo: juk apie bet kurį dalyką galima kalbėti iš įvairių perspektyvų – buitinės, psichologinės, filosofinės, metafizinės. Geriausia, kai sugebi visas jas sujungti.
– Ar tas emocijas, kurias patiria žiūrovas, žiūrėdamas „Aurorą“, išgyvenote jūs pati?
– Aš siekiau kalbėti apie tai, kad mane jaudina, kas yra pergyventa, ką aš suprantu. O galutinis tikslas buvo sukurti paveikų kiną, kad keltų emocijas, priverstų susimąstyti, kad jis gyventų žmonių galvose. Per premjerą širdyje džiaugiausi jausdama, kad žmonės reaguoja į situacijas taip, kaip ir tikėjausi jas kurdama. Nuostabu, kai sugebi sukelti tas emocijas, kurių siekei viso proceso metu. Vadinasi, pavyko.
