Fotodienos nuotr.
Šiltesni orai buvo palankūs kinui po atviru dangumi: šis reiškinys sutraukė daug gerbėjų. Ar tik orai lemia tokio formato populiarumą?
Galbūt karštos naktys arba organizatorių entuziazmas lėmė, kad šių metų vasarą kino gerbėjai Lietuvoje kiekvieną savaitę galėjo stebėti filmus po atviru dangumi. Rudenėjant ir renginiams keliantis į patalpas, apžvelkime jau praėjusius karščiausius metų mėnesius. Kuo šis kiną ir gerą orą suvienijantis reiškinys praturtino lietuviškų kultūros renginių kaleidoskopą?
Kino teatras „Pasaka“ liepos bei rugpjūčio vakarais lepino žiūrovus „Kinu po žvaigždėmis“. Buvusio Pranciškonų vienuolyno kiemelyje pastatytas didelis ekranas viliojo sinefilams skirtais filmais jaukioje aplinkoje.
Taip pat minėtinos ir pirmą kartą surengtos „Sidabrinės gervės naktys“, nemokamai pažindinusios mažesnius Lietuvos miestus bei miestelius su apdovanojimų vertu lietuvišku kinu. Utenoje, Vilkaviškyje, Varėnoje ir kituose miesteliuose ne tik buvo demonstruojami filmai, bet ir lankėsi žinomi šalies aktoriai bei režisieriai. Lankytojams buvo siūloma ir papildomų pramogų, pavyzdžiui, vaišintis kareiviška koše. Kukurūzų spragėsius čia pakeitė lietuviškai tradicijai artimesnis maistas, o ekrane (ir priešais jį) pasirodė lietuviško kinematografo didžiūnai.
Nekomerciškumu dvelkė ir Kaune bei Klaipėdoje demonstruoti filmai – projektai „Vasaros kinas“ ir „Šiaurės šalių kino klubas“ siūlė europietišką produkciją ir apsiėjo be papildomų pramogų. Vis dėlto kitur kinas tapo didesnių renginių programos dalimi. Antai festivalyje „Tamsta muzika“ rodyta dokumentika „Jamam Vudstoką“ suvienijo kinomanus ir melomanus.
O „Kultflux“ Neries krantinę Vilniuje gaivino ne tik kinu lauko erdvėje, bet ir gausybe kitų kultūrinių renginių. „Ekoinstitutas“ kiną lauko kavinėje pasitelkė siekdamas atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas.
Atrodytų, kino demonstravimas atvirose erdvėse yra labai komerciškas. Amerikietiškas neįpareigojantis kinas, užkandžių kioskai ir įvairios kitos pramogos daugeliui pranoktų norą pastebėti arthauzo kūrėjų meniškumą, tad galbūt ir žiūrovų pritrauktų daugiau. Tačiau minėtų renginių organizatoriai sąmoningai rinkosi dažniausiai tūkstančius mylių nuo Holivudo nutolusį kiną ir apsiribojo simboline kaina arba rodė jį išvis nemokamai. Nesiėmus lengvų pramogų ieškotojų vilioti nekomercine kūryba, išties galima būtų tikėtis, kad filmai taps žiūrovams ne vien puikiu būdu praleisti laisvalaikį, bet ir naudingos kultūrinės patirties šaltiniu. Vis dėlto kaip šį procesą veikia kino žiūrovui neįprasta aplinka?
Užsienio kino festivalių po atviru dangumi rengėjai tiki, kad niekas negali sutrukdyti įvykti filmų peržiūroms lauke. Atėnuose tokio pobūdžio kino teatrų yra net 30. Čia, kaip ir kituose šiltų orų lepinamuose didžiuosiuose Pietų Europos miestuose, žiūrovų kiekiu nesiskundžiama. Vienas egzotiškesnių pietiečių sprendimų – Barselonoje ant Montjuïco kalno esančioje pilyje organizuojamas festivalis.
Tačiau bepigu pasakoti apie valstybes, kurios retai patiria lietuviško klimato atšiaurumą. Štai Amsterdamo festivalio „Pluk de Nacht“ rengėjai atsižvelgia į net vasarą dažnai nedėkingus miesto orus ir yra jiems pasirengę. Lietui įsismarkavus, filmo peržiūra persikelia į šalia esančio pastato vidų, sušalusiems nuomojamos antklodės, lauke deginami laužai. Šių metų vasarį Vokietijoje po atviru dangumi buvo parodytas klasika tapęs filmas „Metropolis“ ir pirmą kartą kartu pristatyta 30 minučių iki tol nematytos medžiagos. Nors susirinko per 2 000 žmonių, seanso pabaigoje žiūrovų liko vos ketvirtadalis.
O, tarkime, norvegai gali šypsotis, išgirdę tokias istorijas. Jie Kautokeino miestelyje iš sniego sulipdė kino teatrą sniegomobiliams, tikrą norvegiškos kultūros magnetą. Čia, šiaurinėje šalies dalyje, temperatūra žemiau nulio gyventojų neatbaido ir jie su malonumu stebi kino festivalio „Sami“ programą. Inovacijos nesiliauja ir sniegui ištirpus – šiais metais muzikos festivalyje „Sommerfesten“ įvyko filmo premjera, kurią didžiuliame ekrane žiūrovai stebėjo iš valčių vandenyje.
Visi šie pavyzdžiai tarsi patvirtina seną taisyklę, jog nieko nėra neįmanoma. Galbūt daugeliui kinas po atviru dangumi siejasi su šiltais vasaros vakarais, bet išties išradingiems entuziastams orai nėra kliūtis. Belieka tik džiaugtis kultūringam kinui prioritetą teikiančiomis tautiečių iniciatyvomis ir laukti dar drąsesnių sprendimų. Žiemą ar vasarą, automobilyje ar valtyje – svarbiausia, kad turime galimybę mėgautis geru kinu.
