Gyvenimas daugiabutyje niekada neprilygs gyvenimui nuosavame name, tačiau Nendrės gatvės 20-ojo namo gyventojų bendruomenė paneigė visus stereotipus. Fotografas ir dviračių entuziastas Virginijus Benašas savo gyvenamąją erdvę pavertė jaukiu gamtos kampeliu, o namo rūsį – neįprasta galerija.
Simbolinis dvidešimtukas
Rugsėjį savo gimtadienį rengiasi minėti ne tik Panevėžio miestas, bet ir Nendrės gatvės 20-ojo namo bendruomenė. Nors tikrasis gimtadienis turėjo būti minimas liepos 31-ąją, kai namo gyventojams prieš porą dešimtmečių oficialiai buvo įteikti butų raktai, namo bendruomenė nusprendė šį jubiliejų nukelti į rugsėjo 20-ąją.
Anot menininko ir vieno aktyviausių bendruomenės narių, buvusio ilgamečio namo pirmininko Virginijaus Benašo, skaičius dvidešimt – labai simboliškas: dvidešimtu numeriu pažymėtas namas skaičiuoja dvidešimtus gyvavimo metus, todėl ir jubiliejų nuspręsta minėti dvidešimtą dieną.
„Mūsų namas dar labai jaunas, kaip tas kūdikis, išaugęs vežimėlį. Manau, kai žmonės nori tiesiog gyventi, jie taip ir gyvena, o aš norėjau gyventi gražiau. Ir supratau, kad iniciatyvos turiu imtis pats, būti tuo pokyčiu ir suburti aplink save kitus. Turi pats stengtis, kitaip niekas iš niekur neatsiras“, – mano V. Benašas, pridūręs, kad į gražius ir jaukius namus visada malonu sugrįžti.
Jubiliejaus programa dar nėra iki galo parengta, bet fotografas prasitarė, jog visi bendruomenės nariai bus kviečiami į savotišką kino seansą po atviru dangumi – antrojo aukšto balkone įrengtoje terasoje, paskendusioje gėlių žiedų jūroje, bus demonstruojamas filmas apie įsimintiniausias bendruomenės šventes, džiaugsmingas akimirkas, gražias iniciatyvas. O vakare visi galės pasišildyti prie laužo ir vaišintis čia pat kepamomis bulvėmis. Bus pristatyti naujausi bendruomenės vaikų sukurti darbai, turėtų pasirodyti V. Benašo inicijuoto ekoteatro „KeisTAI“ aktoriai.
Pavertė bandymų sodu
20-uoju numeriu pažymėtas namas iš kitų Nendrės gatvės namų jau iš tolo išsiskiria nuostabiomis gėlynų kompozicijomis, alpinariumais, unikaliomis puošmenomis: akį traukia stilizuotas dviratis, medelis, ant kurio šakų nutūpė įvairiausi ratai ir rateliai – dviračio, paspirtuko, riedučių, vaikiško vežimėlio… Šalia jų – originalus suolelis, akmeninio grindinio fragmentai, kažkur nubėgantis upelis…
V. Benašo teigimu, aplinką tvarko ir prižiūri net septyni bendruomenės nariai: vieni pjauna žolę, kiti rūpinasi alpinariumais, dar treti – gėlynais po namų langais.
„Atvežiau lauko akmenėlių ir žemių, nelabai žinodamas, kas iš to išeis, tačiau atsirado dvi moterys, kurios jau daug metų rūpinasi, kad nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens čia žydėtų gėlės. Kita vertus, tik dirbdami kartu žmonės turi galimybę pabendrauti“, – gyrė iniciatyvius bendruomenės narius menininkas.
Pasak jo, kontrastas tarp bendruomenės puoselėjamos gyvenamosios erdvės ir už namo esančios pradėtos, bet taip ir nebaigtos Pilėnų mokyklos – akivaizdus. Ir kaltinti dėl to galima tik pačių žmonių neveiklumą.
„Pilėnų mokykla – gyvas priekaištas, kad mes, piliečiai, nebuvome aktyvūs, kai sustojo jos statybos darbai. Tai turėjo būti moderni XXI a. mokykla su baseinu ir žiemos sodu. Mes nesugebėjome valdžios net išsireikalauti, kad mums paliktų stadioną. Jo reikia man, mano sūnui, kaimynui, visai Pilėnų bendruomenei, tačiau šis klausimas nebuvo su mumis derinamas, nes patys buvome abejingi, o valdžiai nuo to tik patogiau“, – kalbėjo V. Benašas.
Kadangi nebaigtos statyti mokyklos teritorija tapo tarsi niekieno ir labiau priminė džiungles, bendruomenės nariai čia pasodino medelių, prieš keletą metų išdygo kelios laukinės obelys. O šiemet pavasarį kažkas pasisodino ir bulvių.
„Kadangi nėra nei mokyklos, nei stadiono, o teritorija niekas nesirūpina, pavertėme ją bandomuoju sklypu – apsodinome medeliais, o šiemet ir bulvių kažkas pasodino. Rudenį, per šventę išsikasime, išsikepsime ir net merą pavaišinsime, jeigu jis ateis į mūsų šventę“, – juokavo panevėžietis.
Rūsys virto galerija
V. Benašas nesibodi į rankas paimti kastuvą, nuravėti gėlyną ir surinkti kažkieno paliktas tuščias skardines ar nuorūkas, mat išpuoselėta aplinka kartais traukia ir norinčiuosius ne tik pasigrožėti. Tačiau didžiausias menininko indėlis – namo rūsyje įkurta galerija „Pamatai“, rugsėjį švęsianti dešimtąjį gimtadienį. Visas rūsio sienas, padedami fotografo, originaliai išdailino kiemo vaikai. Taip namo erdvės virto jaukiais kampeliais, o vaikai rado turiningos veiklos. Anot menininko, vaikai dažnai vejami iš kiemų, jiems nesudaroma sąlygų turiningai leisti laisvalaikio, o paskui priekaištaujama, kokie jie blogi. Tai, kad miesto valdžia visiškai ignoruoja jaunąją kartą ir per dvidešimt metų sugebėjo įrengti tik kelias vaikų žaidimo aikšteles, kurios tokiam būriui vaikų – tik lašas jūroje, yra didžiulė gėda ir problema.
„Ant vaikų nereikia šaukti, kaip dažnai būna: pro langus išlenda moteriškės ir rėkia, kokie jūs negeri – nulaužėte šitą, sugadinote aną ir dar kamuolį spardote tiesiai po mano langais. Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, reikia duoti galimybių. Bet suaugusieji tų galimybių kratosi. Su vaikais daug paprasčiau: jeigu su jais bendrauji atvirai, juos gerbi, bendrauji kaip su lygiais, gali nuversti kalnus“, – įsitikinęs V. Benašas.
Jo nuomone, iš nieko galima padaryti viską, jeigu tik labai nori ir to sieki. Puikus pavyzdys – kaip baltos rūsio sienos virto originaliais darbais, kuriuos sukūrė kiemo vaikai.
Iš pradžių buvo sumanyta rūsį paversti savotišku senamiesčiu su siauromis gatvelėmis, ledų kioskeliais, mažais knygynėliais, pyragėlių parduotuvėlėmis, tačiau vėliau apsistota prie minties vaikus ugdyti ekologijos tema.
„Visas rūsys tarsi suskirstytas į oro, žemės, vandens ir ugnies stichijas. Norėjosi išsaugoti pasaulį, o visos šios stichijos tarsi sujungia tą pasaulį į visumą“, – paaiškino fotografas.
Ugdo estetiška aplinka
Pirmiausia buvo pastatytas savotiškas paminklas namo pamatui. Koks jis svarbus, rodo ir galerijos vardas – „Pamatai“. Pamatai yra namo pagrindas, ant kurio jis stovi. Nors jų dažniausiai niekas nemato, bet be jų namas negalėtų stovėti. Paminklas namo pamatui – ir savotiška pamoka vaikams, kad jie savo gyvenimo pamatus gali susikurti patys, jeigu tik labai nori. Daugybė žmonių nori gyventi gražiai ir sveikai, bet nededa jokių pastangų, todėl nėra ir rezultatų.
„Žmogus nori valdyti tris pasaulius: realų, virtualų ir anapusinį. Pasaulėžiūra čia ir dabar pas mus dar labai silpnai suvokiama. Man svarbiausia, kad būtų gera gyventi čia ir dabar, kad mano gyvenamoji vieta būtų estetiška ir funkcionali, su įvairiomis galimybėmis. Lietuviai labai daug dėmesio skiria anapusiniam pasauliui – kapinėse vyrauja savotiškas žemdirbystės kultas – gėlių sodinimas, laistymas, ravėjimas, o laiko su gyvaisiais pabendrauti neužtenka, nes visi pasinėrė į virtualų pasaulį“, – visuomenės ydas ironizavo menininkas.
Galerijoje visi darbai – originalūs, saviti ir slepiantys savyje žinią, gilią mintį. V. Benašas nemėgsta paviršutiniškumo, todėl stengiasi, kad ir vaikai kurtų daugiasluoksnes idėjas perteikiančius darbus. Nors pastaraisiais metais dėl itin agresyviai į žmogaus gyvenimą besiskverbiančių naujausių technologijų ir virtualaus pasaulio įtakos vaikų kūrybiškumas sumenko, vyras stengiasi kuo daugiau vaikų uždegti noru kurti, atrasti.
„Visus darbus darome kieme, kad kuo daugiau vaikų galėtų prisijungti. Kartais tokie plenerai užtrunka iki vėlyvo vakaro, tačiau noriu, kad vaikai turėtų galimybę kurti. Estetiška aplinka ugdo ir auklėja žmones, bet jeigu yra šiukšlynas, žmonės elgiasi atitinkamai ir jį papildo savo šiukšlėmis“, – mano vyras.
Gražiai apie negražius dalykus
Praktiškai visi meno darbai gimė iš atliekų. Nors dabar dažniausiai prie konteinerių visokio „gėrio“ nebetenka ieškoti, nes kaimynai įvairias statybines atliekas, medžiagų atraižas, nebereikalingas smulkmenas atneša menininkui, tačiau jeigu kur mieste pamato išmestą įdomią lentą ar praeities reliktą, V. Benašas negali tiesiog ramiai praeiti pro šalį. Paskutinis radinys – senos medinės durelės, rastos prie vieno iš šiukšlių konteinerių šalia Muzikinio teatro.
Menininkas viešojoje vietoje numestas alaus ar energinių gėrimų skardines taip pat nešasi į namus, nes šiuo metu kartu su vaikais įgyvendina projektą „Išmesti negalima panaudoti, arba kur dėti kablelį“. Anot V. Benašo, kol nepradėjo rinkti skardinių, neįsivaizdavo, kiek lietuviai daug geria energinių ir svaigiųjų gėrimų, todėl šio projekto tikslas – pirmiausia patiems vaikams įrodyti, kad lašas po lašo ir smegenis pratašo.
„Stebina, kad žmonės vis dar gyvena kosmonautiškai – labai mėgsta gravitacines jėgas, kurias bando išgauti įvairiomis priemonėmis – dažniausiai svaigindamiesi alkoholiu. Deja, kuo toliau, tuo labiau visuomenė linksta tik vartoti, o ne kurti. Darbai iš skardinių bus labai gražūs, bet kalbės apie baisius dalykus – alkoholizmą, degradaciją“, – pasakojo pašnekovas.
Skatina važiuoti dviračiu
Savo bendruomenę V. Benašas ne tik užkrėtė noru gyventi gražiau, bet ir sveikiau. Dviračių entuziastas ir kitus ragina persėsti ant ekologiškos transporto priemonės. Anot vyro, dviratis – tobulas pasirinkimas panevėžiečiui. Kad tai nebūtų tik žodžiai, jis pasirūpino, kad jų namo gyventojai turėtų kur saugiai palikti savo transporto priemones. Netrukus turėtų atsirasti ir specialus stovas dviratėms transporto priemonėms prirakinti kieme.
„Mano name – daug važiuojančiųjų dviračiais, taip ne tik mažiau teršiame mieste orą, užimame vietos. Apskritai dviratį minantis žmogus atrodo daug gražiau. Kai žmogus sėdi prie automobilio vairo, matai tik jo susirūpinusį veidą, tarsi žvelgtų iš paso, o važiuojantieji dviračiu trykšta sveikata ir energija“, – persėsti ant dviračio ragino entuziastas.
Jam nuostabą kelia, kad tokiame kompaktiškame mieste kaip Panevėžys tiek daug važiuojančiųjų automobiliais. V. Benašui teko aplankyti ne vieną Vakarų Europos miestą, gerokai turtingesnį nei Panevėžys, visur kur tik įmanoma gyventojai renkasi dviračius.
„Mes esame labai turtingi, jeigu leidžiame sau iš taško A į tašką B perkelti metalo gabalą. Geležies perkilnojimas nėra labai prasmingas ir ekonomiškai naudingas veiksmas“, – ironizavo V. Benašas.
Lina DRANSEIKAITĖ
