Herkus Kunčius. „Lietuvis Vilniuje“, „Kultūros barai“, 2011, 240 p.
Vis laukiau, kas pagaliau išdrįs išjuokti ir dekonstruoti visą patosą, kurį 2009-aisiais mus privertė ištverti nacionalinis transliuotojas. Jau buvau ir primiršusi, kad tomis dienomis į eterį buvo prileista kaip niekada daug kvailybių (kurias tautos balsą bene veikliausiai perteikiantis Lietuvos radijas šiokiadieniais bent jau normuoja, t. y. daugiausia galimybių ir erdvės improvizuotam bendruomeniškumui suteikia nebent sveikinimų koncertas, vykstantis tik vieną valandą per parą).
Teisingai yra pastebėjęs Tomas Venclova – lietuvį bene genetiškai veikia Vytauto laikų imperializmo atsiminimai, mitologiniai sapnai apie militaristinę valstybę, garbę ir šlovę. Didingesni renginiai, apeliuojantys į tautos išskirtinumą, man ir pačiai kai kada atrodo ant visuotinės psichozės ribos, kai viešai šnekama Šventosios Dvasios vardu, charizmatikų balsais – nesvarbu, kad šovinistines nesąmones.
Pagrindinis H. Kunčiaus veikėjas Napoleonas Šeputis (vien vardas ko vertas) kaip tik ir yra ištinkamas tokios religinės-patriotinės ekstazės – jis atvyksta į Dainų šventę, ima garsiai mąstyti ir samprotauti apie Vilnių, Europos kultūros sostinę, nesunkiai tapsiančią Kristaus karalyste. Netikėto mesijo sėbrai ir pasekėjai, mokiniai ir apaštalai – ligi konteinerių gyventojų degradavę akademikai, šizofrenija sergantys piliečiai, niekur neregistruoti smulkiojo verslo (turizmo) plotmės personažai.
Romane regime politikų karikatūras, „mažojo žmogaus“ psichologiją (kuri ne tiek juokinga, kiek graudi), galbūt net kažką panašaus į mistinį mentalinį darinį, kuris vadinamas nacionaliniu charakteriu. Apie senovės lietuvius ir jų gyvenimo būdą, grynai buitinius jų papročius pagaliau prakalbama pašaipiai (kas grožinėje literatūroje ligi šiol yra drįsęs taip juos dekonstruoti?), tačiau be jokios visažinystės, moralizavimo, „teisingo“ ir siektino, pasakotojo sugestijuojamo modelio.
Regis, Napoleonas Šeputis įkūnija tą nevykėlio tipą, kuris gyvenimo prasmę atranda „nušvitęs“ ir pradėjęs entuziastingai kovoti už neaiškias tiesas, gelbėti ir „šviesti“ tautą, žmoniją, pasaulį, sukeliant jame tik dar daugiau chaoso. Kodėl apsišaukėliai pranašai atrodo komiškai, daugmaž aišku, bet kodėl tauta sugeba juos pastebėti, parodyti neadekvatų dėmesį, mesianizuoti, šlovinti ir aukštinti? H. Kunčiaus romanas lyg ir bandytų atsakyti į šį klausimą. Simptomiška – viršelio dalis yra violetinės (sarkastiški bičiuliai konstatavo tiksliau – ,,kediškos“) spalvos. Napoleono Šepučio aplinkoje liguistai ilgimasi ,,kietos rankos“; čia pat škicuojamas sovietmetis, kai ši kietoji ranka reguliavo visus viešojo ir privataus gyvenimo užkaborius. Nors neretai žiniasklaidoje (ir literatūroje) pasitaiko juodojo humoro, kuris papiktina kaip peržengiantis visas ribas, išniekinantis bet kokias sacrum sferas, netinkamas ir „neskanus“, H. Kunčiaus groteskas man nebeatrodo perlenktas, nes nekritiško nacionalizmo dozė valstybiniu mastu jau yra buvusi tokia milžiniška, kad kritinis (ir dar literatūriškas) rakursas vargu ar kam nors pakenktų, net mažutėliui.
Autorius talentingai demaskuoja nesveikas pasaulio „užkariautojų“ ir visa ko „laimėtojų“ ambicijas, tautinę fanaberiją, religinį tamsumą, homofobiją, paminklų statymo vajų, adoruojamų stabų kičą, „šventųjų karvių“ sindromą – be to šleikštaus aktyvizmo, kuriuo šiandien mosikuoja kiekvienas, kas tik netingi.
Postmodernizmo stilistika leidžia tai padaryti be dramatizavimo, apgailestavimo, niūraus vertinimo ar netiesioginių pamokymų, kuriomis kryptimis derėtų judėti toliau. Ir nors knygoje esama daugokai laikraštinių realijų, kurios galbūt greitai pasimirš, negali nesimėgauti sodriu, šmaikščiu H. Kunčiaus sakiniu, meistrišku beletristo stiliumi.
Be abejo, romanas neišverčiamas į užsienio kalbą – jame per daug užuominų į konkrečias Vilniaus gatves, parduotuves, paminklų „balvonus“ ir net žmones, kurie ne lietuviui neatpažįstami. Tai irgi postmodernistinio romano žavesys – nežinau, ar sąmoningai, bet autorius parašė grynai nacionalinį kūrinį.
Jau retai kuris iš lietuvių rašytojų mane beprajuokina, todėl šią galią turinčiam H. Kunčiui reiškiu viešą pagarbą ir simpatiją.
