Per pastarąją ekonomikos krizę pasaulyje išgarsėjęs ekonomikos analitikas Nourielis Roubini interviu „IQ savaitraščiui“ kalba, kad, nepaisant teigiamų ženklų, ES finansinio susiskaldymo procesas yra tik pristabdytas. Nuspėjęs pastarąją krizę ir dėl to „Daktaru lemtimi“ pramintas N. Roubini kitaip nei daugelis analitikų vertina ir Graikijos dramą bei dilemas, su kuriomis netrukus teks susidurti šios šalies gelbėtojams ir jos vyriausybei. Ketvirtadienį N. Roubini turėjo atvykti į Vilnių, tačiau jam sutrukdė sveikatos problemos.
– Kaip vertinate dabartines ekonomikos tendencijas ES šalyse ir euro zonoje? Ar ekonominė sąjunga be politinio pagrindo apskritai gali turėti ateitį?
– Šiuo metu ES susiduria su keliomis neigiamomis tendencijomis – didėjanti dezintegracija ir balkanizacija monetarinėje sąjungoje, gilėjanti recesija periferinėse valstybėse, stagnacija sąjungos širdyje, iš periferinių šalių bankų pervedami pinigų srautai į kitų valstybių bankus.
Sustiprėjusi politinė valia judėti prie ekonominės, fiskalinės, bankų ir politinės sąjungos euro zonos šalyse kartu su Europos centrinio banko pasirengimu remti tokias šalis kaip Italija ir Ispanija yra teigiami pastarojo meto veiksniai, tačiau problemos dėl ekonominio augimo, konkurencingumo, išorinio balanso, valstybių skolos lygio ir ekonominės konvergencijos lieka neišspręstos.
Be bankų fiskalinės ir ekonominės sąjungos politinė sąjunga yra beprasmė, o be politinės sąjungos kito tipo sąjungoms trūksta demokratinio pagrįstumo. Politinės kliūtys akivaizdžios: periferinės valstybės yra pavargusios nuo taupymo, centrinės – nuo gelbėjimo, o politinis netikrumas yra vienodai juntamas visoje euro zonoje. Tuo pačiu metu euro zonai nepriklausančios ES šalys prieštarauja bankų sąjungos idėjai ir turi visas teises užblokuoti šiuos pokyčius.
– Kaip manote, ar taupymo priemonės, kurių ryžtasi ar yra priverstos imtis vis daugiau šalių, per ilgesnį laikotarpį atneš naudos? Apie ką dar jūs siūlytumėte pagalvoti monetarinės ir fiskalinės politikos sprendimus priimantiems ES pareigūnams?
– Nors kalbos ir ryžtas dėl bankinės, fiskalinės, ekonominės ir politinės sąjungos kartu su ECB ryžtu teikti paramą šalims pristabdė bankų ir finansinių rinkų fragmentacijos procesą, recesija periferijoje aštrėja, o vidurio šalyse ekonomikos augimas praktiškai yra sustojęs. Neturint ekonomikos augimo dabartinė prisitaikymo per taupymą ir reformas strategija kartu su didelio masto viešuoju finansavimu negalės būti palaikoma ilgą laiką.
Nors nuo recesijos pradžios praėjo keleri metai, periferinių šalių namų ūkiai dar turi galimybių truputį daugiau susiveržti diržus. Tačiau tunelio gale jie turi matyti šviesą, t. y. ekonomika į augimo kelią turėtų grįžti kitais metais. Negalima ilgą laiką toliau kristi žemyn priėmus atitinkamas reformas, nes tokiu atveju socialiniai ir politiniai neramumai, nukreipti prieš taupymo priemones, gali tapti nevaldomi – streikai, demonstracijos, riaušės, smurtas, dešiniųjų ekstremistų grupuotės ir vis daugiau palaikymo įgyjantys kairieji, galop įvyktų neišvengiama trapių vyriausybių griūtis.
Ekonomikos augimas taip pat reikalingas siekiant stabilizuoti valstybių skolą: spaudimą patiriančios euro zonos ekonomikos turi stabilizuotis, tuomet turėtų būti sumažinta jų viešoji ir privati skola, palyginti su BVP. Bet jeigu pagrindinis rodiklis – BVP – yra įgavęs laisvojo kritimo pagreitį, bet kokios pastangos paveikti su juo susijusius rodiklius bus bevaisės.
– Kaip manote, kodėl neįvyksta jau daugiau kaip metus prognozuojamas Graikijos pasitraukimas iš euro zonos? Nors Graikija nesugeba įvykdyti gelbėjimo programoje įtvirtintų tikslų, jai vis suteikiamas antrasis šansas. Kiek ilgai tai tęsis?
– Vokietija kartu su „troika“ (Europos Komisija, Europos centrinis bankas, Tarptautinis valiutos fondas – IQ) nenorėtų matyti Graikijos pasitraukimo iš euro zonos, kol nėra iki galo apsaugotos Italija ir Ispanija, o tam mažiausiai reikės ateinančių 12 mėnesių, galbūt ir daugiau laiko.
Tad nors yra pakankamai suinteresuotų jėgų pačioje Vokietijoje, jos parlamento valdančiojoje koalicijoje, kurios norėtų finansavimą nutraukti nedelsiant, pagrindiniai Vokietijos lyderiai nelinkę rizikuoti ir mano, kad net tvarkingas Graikijos pasitraukimas iš euro zonos yra per daug rizikingas iki tol, kol Italija ir Ispanija nėra saugios. Todėl nors Vokietija ir „troika“ Graikijos atžvilgiu laikysis griežtos pozicijos, jie artimiausiu metu nenutrauks jos finansavimo programos.
„Troika“ iš tiesų spaus Graikiją siekti programos tikslų, net jeigu jie ir neturi didelės prasmės, nes gilėjanti recesija šioje šalyje tampa ekonomine depresija. „Troika“ persvarstys programos tikslus ir Graikijai toliau skirs finansavimą tol, kol matys, kad yra bandoma siekti tų tikslų. Pagrindinis klausimas susijęs su tuo, kaip suteikti Graikijai daugiau finansinių išteklių tuo atveju, jeigu programos tikslus ir vėl tektų koreguoti, be to, papildomam Graikijos gelbėjimo paketui – jau trečiam– vėl reikėtų gauti Vokietijos parlamento pritarimą. Bet pasitelkus kūrybiškus finansų sprendimus su dabartiniais finansiniais ištekliais Graikijos gelbėjimo operaciją galima pratęsti mažiausiai dvejų metų terminui.
– Vis dėlto kas turėtų įvykti, kad Graikija pasitrauktų iš euro zonos? Gelbėjimo plane suderėtų sąlygų nesilaikymas, kaip rodo patirtis, nėra pakankama priežastis.
– To priežastimi gali tapti ne Vokietijos ar „troikos“ spaudimas, o ekonominiai ir politiniai neramumai pačios Graikijos viduje. Recesija šioje šalyje sparčiai virsta depresija, o ateinančiais metais jos laukia naujos taupymo priemonės. Per artimiausią pusmetį viena iš valdančiąją koaliciją sudarančių partijų gali pasitraukti taip sugriaudama visą vyriausybę. Tam įvykus Graikijos bankų apgultis taps neišvengiama, ji nulems ir šalies pasitraukimą iš monetarinės sąjungos.
ECB ir Briuselis puikiai supranta, kad Graikijos ateitis euro zonoje priklauso nuo koalicijos partnerių, ir siunčia aiškius signalus, kad, kuriai nors partijai pasitraukus iš koalicijos, Graikijos gelbėjimo programa baigsis, o jai teks prisiimti atsakomybę už Graikijos pasitraukimo iš euro zonos padarinius. Šiuo metu sunku pasakyti, kas pirmasis neatlaikys – tarptautiniai Graikijos gelbėtojai ar valdančioji koalicija. Bet jeigu įvykiai klostytis pagal pastarąjį scenarijų, tai chaotiškas Graikijos pasitraukimas iš euro zonos gali įvykti dar iki 2013 m. vidurio.
Jeigu Graikijos vyriausybė vis dėlto sugebės išsilaikyti, o Italija ir Ispanija bus sėkmingai apsaugotos, Vokietija ir kitos euro zonos narės turės priimti sprendimą: leisti Graikijai tvarkingai pasitraukti arba, įvertinus neramumų riziką Balkanų regione, leisti Graikijai pasilikti euro zonoje ir sukurti ilgalaikį šios šalies finansavimo planą. Tiesa, pastarąjį dar reikėtų sėkmingai „parduoti“ naujai Vokietijos valdžiai, kurios rinkimai įvyks 2013 m. pabaigoje.
