Organozatorių nuotr.
Lietuvos meno rinka net nesiruošia miegoti. Tarptautinės dailės parodos patvirtina – esame verti užsienio muziejų dėmesio.
Vilniaus paveikslų galerijoje dalis salių skendi prieblandoje – toks menkas apšvietimas būtinas šviesai jautriam Francisco Goyos grafikos ciklui „Los Caprichos“ („Kapričai“). Parodos lankytojai lenkiasi prie nedidelių atspaudų ir nejučiomis atkartoja nemarų genijų – šis „Kapričus“ kūrė sirgdamas, kurčias ir beveik aklas. Pasineri į prieblandą ir negali atsistebėti, kaip mažame raižinyje telpa tiek daug smulkių detalių. Fantazijos virsmas prasideda nuo taško.
Čia koketiška gražuolė atstumia išmaldos prašančią elgetą nematydama, kad tai jos motina. Asilas džiaugiasi tapomu portretu – dabar visi žinos, kas jis toks. Senės peša angeliukams sparnus, o Tanatas verkia mirusios mylimosios.
Miegančio proto pabaisos
Francisco Goyos „Kapričai“ laikomi vienu iš paslaptingiausių, daugiausia neįmintų mįslių palikusių dailės šedevrų. 80 atspaudų ciklas, pasirodęs 1799 m., akimirksniu išgarsino kūrėją. Graviūros pašiepia amžinas žmonių ydas ir nuodėmes, juokiasi iš veidmainystės, ištvirkimo, gobšumo ir melo. Kaukai, šmėklos, raganos, laisvo elgesio merginos, pasipūtėliai ir netikėliai – visi jie rado sau vietą dailininko vaizduotėje.
Egzistuoja versija, kad šis graviūrų ciklas yra ir pirmasis niekieno neužsakytas kūrinys – F. Goya kūrė juos sau. Menininkas per savo gyvenimą sukūrė keturis graviūrų ciklus, bet tik „Kapričai“ buvo atspausdinti jam gyvam esant.
Iš pradžių F. Goya ketino graviūras parduoti, bet prekyba vyko vangiai. Kilus Ispanijos inkvizicijos grėsmei – šiai regėjosi, kad menininkas šaiposi iš diduomenės ir Bažnyčios, – dailininkas likusį tiražą padovanojo karaliui Karlosui IV. Taip F. Goya užsitarnavo ne tik rentą savo sūnui Xavierui, bet ir galimybę spausdinti kūrinius Karališkojoje spaustuvėje. Joje atspausdinta 12 „Kapričų“ leidimų. O Vilniuje eksponuojamos antrojo leidimo graviūros, atspaustos 1806–1807 m.
F. Goyos darbai ypač reikšmingi ne tik dėl meninės vertės, bet ir dėl atlikimo technikos. Dailininkas pasirinko oforto ir palyginti neseniai atsiradusios akvatintos technikos derinį ir taip nutraukė saitus su klasikine graviūra.
Latviškas F. Goya
Kai Ispanijos genijaus F. Goyos kūriniai atvyko į Lietuvą, labai patogu sakyti, kad paroda atidaryta Ispanijos Karalystės pirmininkavimo Europos Sąjungai proga. Iš tikrųjų tai, kad „Kapričai“ atkeliavo į Vilnių, pirmiausia yra Lietuvos dailės muziejaus bendradarbiavimo su Latvijos nacionaliniu dailės muziejumi rezultatas. Ispanijos ambasada, kaip ir kitos užsienio šalių ambasados, suinteresuota savo šalies meno populiarinimu, parėmė F. Goyos parodą ir taip vainikavo muziejų derybas.
1930 m. Latvijos dailės muziejus graviūras pirko iš nežinomo kolekcininko. Atrodo, tarpukariu muziejininkai aplaidžiai pildė dokumentus – šiuo metu nežinomas nei kolekcininkas, nei „Kapričų“ pirkimo kaina. Praėjusiais metais graviūros pirmą kartą visos eksponuotos Rygoje. Pasibaigus parodai Vilniuje, „Kapričai“ grįš į Latviją ir dvejus metus „ilsėsis“ visiškoje tamsoje.
Apie finansus nekalbama
Kiek kainuoja Goya? Paklausta apie finansinę ekspozicijos pusę – kiek kainavo atsivežti ir apdrausti kūrinius, parodos kuratorė Ilona Mažeikienė papurto galvą: apie tai ji nekalbėsianti. Tiesa, nelabai ir žinanti, o gal nenorinti skelbti. „Patys Latvijos atstovai nieko nesakė per spaudos konferenciją, – teisinasi muziejininkė. – Pirmiausia jie turėtų įvardyti sumas, nes tai yra jų nuosavybė.“ Puse lūpų kuratorė vis dėlto prasitaria, kad finansinio smūgio muziejus negavo, o atsivežti F. Goyos parodą iš Ispanijos lietuviai tiesiog neturi finansinių galimybių.
Kai 2007 metais Vilniaus paveikslų galerijoje buvo eksponuojama garsaus Austrijos dailininko Alfredo Kubino piešinių ir grafikos paroda, kūrinius teko apdrausti solidžia suma. „Tuo metu dar nebuvome Europos kultūros sostinė, turėjome valstybės garantą 5 milijonams litų“, – kalba I. Mažeikienė. Pasak jos, tokia yra muziejų darbo virtuvė: atsivežamos ekspozicijos visada yra apdraudžiamos, pasirašoma dvišalė sutartis, numatanti sąlygas ir atsakomybę už kūrinių saugumą. Pinigai tėra to saugumo garantas.
Ne viskas taip paprasta
Kad pamatytume vieną ar kitą tarptautinę dailės parodą, Lietuvos muziejų darbuotojai įdeda daugybę pastangų. Mažiausia vargo su keliaujančiomis ekspozicijomis – jas dažniausiai pasiūlo įvairių šalių užsienio kultūros institutai. Kitas tenka planuoti iš turimų rinkinių, ieškant jungčių tarp to, ką norima parodyti, ir to, ką turi užsienio muziejai. Skolinantis kūrinius ar visas ekspozicijas tenka derinti sąlygas, atvežimo detales, draudimo sumas ir kitus niuansus. Šių derinimo reikalų imamasi likus 3–6 mėnesiams iki projekto įgyvendinimo pradžios.
„Dažniausiai glaudūs ryšiai sieja muziejus, kurie dirba viename regione. Mūsų muziejininkų ryšiai su Latvijos, Estijos, Lenkijos, dar Rusijos muziejais iš senesnių laikų yra iš tiesų geri. Keičiamės informacija, ir tos parodos keliauja“, – kalba Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. Europoje kolekcijų judėjimas yra skatinamas, tam neretai padeda įvairios progos, kaip Ispanijos Karalystės pirmininkavimas ES ar Europos kultūros sostinės programa.
Besimokant iš kitų
Lietuvos dailės muziejuose eksponuojamos tarptautinės parodos įrodo, kad esame palankiai vertinami užsienio muziejų. Tokių parodų Lietuvoje kiekvienais metais surengiama mažiausiai dešimt.
Praėjusiais metais žiūrėjome į vieną iš svarbiausių Gruzijos kultūros paveldo dalių – Niko Pirosmani kūrinius, dairėmės po pasaulinį pripažinimą pelniusio Vytauto Kasiulio „Rojaus sodus“ – tapybos ir grafikos kūrinius, surinktus iš Paryžiaus, Niujorko, Vilniaus ir Kauno kolekcijų. Vilniuje viešėjo tarptautinė dailės paroda „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“: 138 žymių dailininkų nutapyti Europos kraštų gamtovaizdžiai – tai puikus Lietuvos dailės muziejaus ir Aukštutinės Austrijos žemės muziejų (Lincas) bendradarbiavimo pavyzdys.
Kur trumpa, ten trūksta
Tačiau galimybės ne visada atitinka norus: valstybinių institucijų skiriamos lėšos tik iš dalies tenkina muziejų poreikį. Tokių stambių parodų kaip N. Pirosmani ar „Šaltojo karo metų modernizmas“ dideli biudžetai tampa išimtimi kitų parodų kontekste. Metinis parodų planas dėliojamas iš anksto, bet gavus finansavimą tenka jį koreguoti – kai kurių užmojų atsisakyti ar mažinti numatytas išlaidas.
Ne ką daugiau gali pagelbėti rėmėjai ar mecenatai – jų paprasčiausiai nėra. „Palyginti su teatro, muzikos renginių rėmimu, tai vizualiųjų menų srityje verslo parama, teikiama dailės parodoms, atvežamoms ar organizuojamoms čia pat, vietoje, šiek tiek atsilieka. Nežinau nė vienos stambesnės įstaigos, kurią patronuotų ar nuolat remtų viena ar kita verslo struktūra“, – tvirtina Nacionalinės dailės galerijos vadovė. Vis dėlto pokyčiai jau vyksta – paskutiniais metais jaučiamas susidomėjimas meno rinka ir kolekcionavimu. Gal po kelerių metų išvysime ir asmeninių ar kolektyvinių dailės rėmimo apraiškų?
O kas vis dėlto labiausiai patinka lietuviams – užsienio dailės ar savo krašto menininkų kūriniai? Kaip teigia L. Jablonskienė, viską lemia informacija. Kuo didesnė paroda, tuo ji pastebimesnė. Rengiant lietuvių menininkų parodas dažnai pritrūkstama finansavimo viešųjų ryšių kampanijoms, todėl jos lieka tarsi nežinomos. Nors teigti, kad lietuviai nėra girdėję M. K. Čiurlionio, būtų akiplėšiška.
