Ekonomistai turi sąvoką, kuri keičia požiūrį į kasdienius sprendimus – alternatyvusis kaštas. Jos esmė paprasta: darydami vieną dalyką, mes atsisakome galimybės tuo pačiu metu daryti ką nors kita. Kitaip tariant, kiekviena valanda turi kainą, net jei už ją niekas tiesiogiai neatsiskaito. Ir dažniausiai būtent šios kainos mes visiškai neįvertiname.
Kai patys atliekame kokį nors darbą, mums atrodo, kad jis „nemokamas”, nes nemokame pinigų. Tačiau iš tikrųjų mokame kažkuo vertingesniu – laiku, kurį galėjome skirti šeimai, poilsiui ar tam, ką mokame geriausiai. Šis mainas dažnai lieka nepastebėtas, nes vyksta tyliai.
Kodėl blogai vertiname savo laiką
Žmogaus psichologija linkusi pervertinti tiesiogines išlaidas ir nuvertinti netiesiogines. Sumokėti dvidešimt eurų atrodo skausminga, nes matome, kaip pinigai išeina. O praleisti tris valandas atrodo neskausminga, nes laikas „tarsi nekainuoja”. Iš tikrųjų yra atvirkščiai – pinigus galima uždirbti, o praėjusio laiko susigrąžinti neįmanoma.
Šis suvokimo iškraipymas paaiškina, kodėl daugelis kruopščiai taupo pinigus, bet visiškai neapdairiai švaisto valandas. Mes deramės dėl kelių eurų nuolaidos, bet nesusimąstome, kiek verta savaitgalio popietė, praleista atliekant tai, ką galėjo padaryti kažkas kitas.
Kada delegavimas apsimoka
Sprendimą, ar verta ką nors atlikti pačiam, ar patikėti kitam, padeda priimti paprastas klausimas: ar mano valanda vertingesnė nei tai, ką kainuotų pagalba? Jei atsakymas teigiamas, delegavimas nėra išlaidavimas – tai protingas mainas.
Būtent todėl vis daugiau žmonių tam tikrus darbus perleidžia profesionalams. Reguliarios valymo paslaugos čia yra klasikinis pavyzdys: jos leidžia atgauti kelias valandas per savaitę, kurias žmogus gali skirti šeimai, poilsiui arba veiklai, kuri jam iš tikrųjų svarbi. Skaičiuojant vien pinigais tai gali atrodyti kaip išlaida, bet skaičiuojant laiku – dažnai tai investicija, kuri atsiperka.
„Žmonės dažnai suvokia savo laiko vertę tik tada, kai jo pritrūksta”, – sako srities specialistas. Pasak jo, laisvos valandos, ne švara, yra tikroji vertė, kurios klientai ieško.
Kaip pradėti skaičiuoti kitaip
Norint priimti geresnius sprendimus, verta įsivesti kelis įpročius:
-
įvertinti, kiek realiai verta jūsų laisva valanda;
-
atskirti darbus, kuriuos verta daryti pačiam, nuo tų, kuriuos galima patikėti;
-
matuoti sprendimus ne tik pinigais, bet ir laiku bei energija.
Svarbu suprasti, kad laiko taupymas nėra tinginystė. Priešingai – tai brandus supratimas, kad mūsų dėmesys ir energija yra riboti ištekliai, kuriuos verta skirti tam, kas svarbiausia.
Energija – dar vienas ribotas išteklius
Skaičiuodami laiką, dažnai pamirštame antrą, ne mažiau svarbų dalyką – energiją. Dvi valandos ryte, kai esame žvalūs, ir dvi valandos vakare, kai esame išsekę, nėra lygiavertės. Todėl svarbu ne tik kiek laiko turime, bet ir kokios kokybės tas laikas yra. Darbai, kuriuos atliekame pavargę, atima daugiau, nei atrodo, ir palieka mažiau jėgų tam, kas mums brangiausia.
Būtent todėl protingas laiko valdymas apima ir energijos valdymą. Kartais verta atsisakyti darbo ne todėl, kad neturime laiko, o todėl, kad nenorime paskutines dienos jėgas iššvaistyti tam, kas neteikia jokio pasitenkinimo. Sutaupyta energija dažnai vertingesnė net už sutaupytą laiką.
Verta atskirti dar vieną dalyką – kaltės jausmą. Daugelis žmonių jaučiasi nepatogiai perleisdami darbus kitiems, tarsi tai būtų tinginystės ženklas. Tačiau iš tikrųjų tai brandus sprendimas, kaip ir bet kuris kitas resursų valdymas. Leisti sau laisvą laiką nėra prabanga – tai pripažinimas, kad ir mūsų poilsis turi vertę.
Galima pridurti, kad požiūris į laiką dažnai keičiasi su gyvenimo etapais. Jaunystėje laiko atrodo esant daug, o pinigų mažai, todėl darome viską patys. Vėliau santykis apsiverčia, ir vis svarbiau tampa, kaip praleidžiame ribotas valandas. Šis suvokimas ir yra branda – suprasti, kad ne viskas, ką galime padaryti patys, verta mūsų laiko.
Galiausiai gyvenimo kokybę lemia ne tai, kiek darbų nuveikiame, o tai, kiek laiko lieka tam, kas iš tikrųjų teikia prasmę. O tą laiką galima ne tik uždirbti, bet ir susigrąžinti – tereikia iš naujo pažvelgti, kiek jis iš tikrųjų vertas
