Jei seniausi Panevėžio medžiai mokėtų kalbėti, turbūt jie vis tiek nesugebėtų papasakoti tiek, kiek galėtų nedidelis mūrinis namelis Kranto gatvėje. Per daugiau nei keturis šimtmečius jis išgyveno gaisrus, karus, valdžių kaitas ir miesto virsmus, tačiau liko ten, kur buvo pastatytas dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.
Seniausias Panevėžio pastatas šiandien saugo ne tik senųjų teismų dokumentų atminimą, bet ir daugybę krašto legendų, tarp jų – paslaptingą pasakojimą apie garsųjį Čičinską. Šis nedidelis mūrinukas iki šiol teberašo Panevėžio istorijos kroniką.
Kalbėdamas ar rašydamas apie lankytinas žymias Panevėžio vietas, be dėmesio niekas neturėtų palikti ir nepamiršti paminėti Kranto gatvėje stūksančio nediduko namelio.
1614 metais pastatytas mūriukas – ypatingas, šimtmečių žymes išsaugojęs Panevėžio pasididžiavimas.
Statytas kaip Upytės pavieto teismo archyvas, dabar jis – Panevėžio krašto muziejaus padalinys.
Muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas atkreipia dėmesį, kad dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menantis namas ne tik seniausias Panevėžyje.
Jis išskirtinis ir visos Lietuvos mastu, nes yra vienintelis šalyje išlikęs seniausias tokiai veiklai skirtas pastatas.
Kranto gatvę, o ir visą miestą puošiantis statinys – istorijos paminklas, įrašytas į valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą.
Kitados jis buvo tik nedidelė reikšmingos krašto vietovės dalis – juk šalia archyvo buvo išsidėstę ir kiti pavieto teismo pastatai.
Čia į seimelius rinkdavosi pavieto bajorai, posėdžiaudavo žemės, pilies ir pakamario teismai, o posėdžiuose surašyti dokumentai būdavo sunešami saugoti į iki šiol išlikusį pastatą.
Bajoriškos detalės
Nors seniausias Panevėžio pastatas – visai nedidukas, jame galima išvysti įdomių dalykų, pasakojančių apie miestą, po 1564–1566 m. administracijos ir teismų reformos tapusį Upytės pavieto centru.
Tegul eksponatų ir nėra labai daug, tačiau jie suteikia puikią galimybę susipažinti su anuomečiais Panevėžio krašto dvarais, pažvelgti į bajorų gyvenseną, kultūrą, jų vertybes.
Šalia autentiškų bajorų aplinkos daiktų – baldų, indų, interjero detalių, damų aksesuarų, žymiausių krašto giminių herbų, taip pat portretų ir nuotraukų – eksponuojamas surastas monetų lobis.
Pirmą kartą į muziejų užsukusius nustebina rūsyje įrengta legendinio Upytės pavieto bajoro Vladislovo Sicinskio, garsiojo Čičinsko, instaliacija – regis, pats iki šiol nepalaidotas piktasis ponas sugrįžo.
Gali būti, kad tais laikais gyvenęs, Čičinsku vadinamas Vladislovas Sicinskis (1615–1672) ir pats ne kartą lankėsi seniausiame Panevėžio pastate.
O jis išties galėjo turėti čia reikalų – juk iš 1649 metų raštų V. Sicinskis žinomas kaip Upytės mokesčių rinkėjas, 1660–1666 metais buvęs Upytės pavieto paseniūnis, o vienu metu ir pavieto žemės teismo jaunesnysis teisėjas.
Nepamirštas Čičinskas
Legendą apie Čičinsko žiaurumą ir nugrimzdusį jo dvarą žino kiekvienas krašto gyventojas.
Esą nebuvę tam ponui nieko švento – jis net į bažnyčią ant žirgo įjodavęs, žmones skriausdavęs, liepdavęs baudžiauninkams lipti į medį ir kukuoti, o pats į juos šaudydavęs.
Už visas piktadarystes buvęs perkūno nutrenktas, o jo dvaras prasmegęs skradžiai.
Dar kalbėta, kad Čičinsko kūno žemė nenorėjusi priimti – kiek bandydavo palaidoti, vis jį atgal išmesdavusi.
Tad balzamuotus palaikus ilgus metus teko laikyti bažnyčioje, zakristijos spintoje, ir kartais tą kūną vežiojant po smukles juo žmones gąsdinti.
Išlikę ir pasakojimai, neva užlipus ant Čičinsko kalno ir gerai įsiklausius galima išgirsti prasmegusio dvaro garsus.
Nors, kaip teigia istorikai, to dvaro ant vadinamojo Čičinsko kalno niekada ir nebuvo.
Karų su Livonijos ordinu laikais ant Upytės piliakalnio stūksojo gynybinė pilis, vėliau paversta bajorų kalėjimu.
Tik po daugelio metų ir piliakalnis, ir žemės aplinkui jį atiteko Sicinskių giminei.
Pats Čičinskas, tikėtina, daugiausia gyveno Vadaktuose.
O piktadarystės galėjusios jam būti priskirtos jau po mirties dėl politinės veiklos ar kitų aplinkybių. Legendų apie Čičinską yra įvairių, tarp jų – literatūros klasikų Adomo Mickevičiaus, Maironio ir kitų aprašytų.
Tačiau Čičinsko, arba Vladislovo Sicinskio, kaip tikros istorinės asmenybės gyvenimą istorikai tebetyrinėja iki šiol.
Pagal statuto reikalavimus
O seniausio Panevėžio pastato istorija žinoma gana neblogai.
Dr. A. Astramskas pasakoja, kad po 1564–1566 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinės administracinės ir teismų reformos Upytės pavieto centras buvo perkeltas į Panevėžį.
Nuo tada čia ir pradėjo rastis įvairios įstaigos, tarp jų ir teismas.
Pagal 1588 metų III Lietuvos Statuto reikalavimus, teismo dokumentai turėjo būti sudėti į skrynias ir užrakinti trimis užraktais – teisėjo, pateisėjo ir raštininko, užantspauduoti jų antspaudais ir saugomi mūriniame name.
Toks statinys buvo būtinas, juk daugybė dokumentų pražūdavo gaisruose, sudūlėdavo, o mūro sienos galėjo užtikrinti didesnį saugumą.
„Paaiškėjus, kad Panevėžyje ne tik trūko patalpų vietos įstaigoms, bet ir nebuvo jokio mūrinio pastato, tikusio teismo knygoms saugoti, reikėjo imtis statybų“, – pasakoja muziejaus direktorius.
Tam 1601 metais Varšuvos seimas Upytės pavieto teismo pastatams Panevėžyje paskyrė sklypą.
Upytės seniūno Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu ir lėšomis statybos pradėtos 1612-aisiais ir po poros metų čia jau stovėjo mūrinis archyvas teismo byloms laikyti.
Dokumentai, kuriuose sukaupta daugybė praėjusių amžių paslapčių, išgyvenimų, ginčų, dalybų, susitaikymų, ilgai tūnojo šiame archyve.
Pavieto teismų aktų knygos čia laikytos ir saugotos beveik iki 19 amžiaus vidurio. Per tą laiką ir pavojų būta – ypač daug žalos padarė 1807-aisiais kilęs gaisras.
Krašto patriotų nuopelnas
Pastato paskirtis kito priklausomai nuo laikmečio ir to meto valdžios sprendimų.
1831 metais pavietą pertvarkius į Panevėžio apskritį, pastatas jau buvo administruojamas Panevėžio savivaldybės ir archyvo čia nebebuvo.
Savivaldybė šį statinį kurį laiką nuomojo kariniam daliniui.
Per Pirmąjį pasaulinį karą dalinys išsikėlė ir mūrinukas liko tuščias. Jis ir degė, ir griuvo.
Kaip teigia archyviniai duomenys, neprižiūrimą namą po kurio laiko užėmė miestietis Ničajus.
„Tačiau nežinia, ar būtų išlikęs šis pastatas ir kaip jis dabar būtų atrodęs, jeigu jame 1925 metais nebūtų buvęs įsteigtas Panevėžio muziejus“, – sako dr. A. Astramskas
Už miesto muziejaus įkūrimą turime būti dėkingi entuziastams, dar 1919 metais pradėjusiems rinkti etnografinę medžiagą.
Iš tų aktyviausių savo krašto patriotų paminėtini mokytojai Jurgis Elisonas ir Petras Bliumas, notaras Jonas Moigis, Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas.
Ypač dideli zoologo, pedagogo, kraštotyrininko, Šaulių sąjungos kūrėjo, vieno iš aviacijos Lietuvoje pradininkų J. Elisono (1889–1946) nuopelnai.
Tai jis su savo bendraminčiais įsteigė Gimtajam kraštui tirti draugiją, rinko eksponatus būsimam muziejui, skatino ir kitus tai daryti.
Entuziastai 1924 metais Panevėžio miesto tarybai pateikė raštą dėl akmeninio namo Kranto g. 25 (dabar namo numeris yra 21) nusavinimo iš Ničajienės ir jo perdavimo draugijai.
Į prašymą miesto valdžia įsiklausė ir pastatas, kaip istorinis paminklas ir valstybės turtas, perduotas muziejaus steigėjams.
Propagandos neišvengė
Kaip teigia istorikai, nuo įkūrimo pradžios muziejus susidūrė su įvairiais sunkumais.
Pirmosios patalpos nebuvo pritaikytos muziejaus veiklai, o esant sudėtingai finansinei padėčiai kurį laiką nei remontuoti, nei ką nors keisti nebuvo galimybių.
Todėl 1932 metais muziejus buvo iškeltas iš šio pastato į išnuomotas patalpas fotografo Jono Žitkaus name P. Puzino gatvėje.
Istorinis pastatas Kranto gatvėje vėl liko tuščias.
Po karo kurį laiką jame buvo įrengtas „Sąjunginės spaudos“ sandėlis.
Laimė, 1950 metais Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu teismo archyvo pastatas vėl buvo perduotas Kraštotyros muziejui.
Atlikus senojo pastato kapitalinį remontą jame įrengta ateizmo ekspozicija, visgi vėliau ji buvo pakeista.
Nuo 1972-ųjų senajame pastate buvo galima išvysti lietuvių liaudies meno, nuo 1996-ųjų – senųjų medžio skulptūrų ekspozicijas.
1984 ir 2003 metais mūrinukas buvo restauruojamas.
Aplankė ir prezidentas
Panevėžio muziejaus šiame sename pastate atidarymo data – 1925 metų sausio 18-oji – sutapo su Klaipėdos krašto prijungimo antrosiomis metinėmis, reikšmingu įvykiu visam kraštui.
Muziejaus patalpas per atidarymo iškilmes pašventino Panevėžio dekanas kunigas Jonas Maciejauskas.
Jau pačią pirmą dieną muziejaus eksponatus apžiūrėjo 400 lankytojų.
Įkurto muziejaus prižiūrėtoju paskirtas kraštotyrininkas mėgėjas Stasys Banelis, tikras savo krašto patriotas, kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvis.
Panevėžio muziejus greitai išgarsėjo visoje Lietuvoje.
Per 1925 metus jį, prisiglaudusį mažame namelyje, aplankė daugiau nei septyni tūkstančiai smalsuolių, kad susipažintų su Panevėžio krašto istorija.
O 1927-ųjų gegužę ekspoziciją apžiūrėjo, muziejaus istorija domėjosi ir svečių knygoje pasirašė netgi pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Tarp garbingų lankytojų – ir vyskupas Teofilius Matulionis. Grįžęs iš tremties jis aplankė Panevėžio muziejų ir jam padovanojo vertingų eksponatų
Tų eksponatų, kaip sako dabartinis muziejaus direktorius dr. A. Astramskas, pačioje pradžioje jau būta per du tūkstančius ir jų vis daugėjo, tad teko perkelti į kitas patalpas.
Eksponatai gabenti vežimais
Daug įdomių daiktų į muziejų pateko iš privačių kolekcijų, nemažai jų iš visų vietų surinko entuziastai.
J. Elisonas muziejui padovanojo privatų archeologijos rinkinį, didelę numizmatikos kolekciją, tarp jos buvo ir Vytauto laikais funkcionavusių monetų.
Muziejaus fondus papildė ir šio mokytojo skatintų moksleivių surinkti eksponatai.
„Jurgio Elisono iniciatyva muziejuje įkurtas Gamtos skyrius, rūpintasi įvairių gamtos eksponatų, paukščių ir gyvūnų iškamšų, ragų kolekcijos, augalų herbarų, žuvų kolekcijos kaupimu“, – pasakoja dr. A. Astramskas.
Pirmojoje muziejaus ekspozicijoje eksponatams buvo skirta keletas skyrių: Istorijos, Gamtos, Numizmatikos ir Keramikos.
Kiek vėliau įsteigtas Archeologijos skyrius, Keramikos skyrius tapo Liaudies meno, o nuo 1934-ųjų – Etnografijos skyriumi.
Vėliau, jau muziejaus darbui įsibėgėjant, tarpukario Panevėžio spaudoje galima rasti straipsnių apie įstaigos plėtrą, apie žmonių nuolat dovanojamus vertingus eksponatus.
„Buvo laikas, kai eksponatai į muziejų gabenti vežimais“, – sako dabartinis muziejaus direktorius.
Nors per Antrąjį pasaulinį karą muziejus patyrė didelių nuostolių, eksponatus pavyko išsaugoti.
Muziejininkai juos slėpė kur tik išmanė, todėl ir dabar nemažai eksponatų, tarp jų ir iš pačių pirmųjų kolekcijų, saugoma muziejaus fonduose.
