„Būna, kad perskaičius bylos medžiagą norisi ne verkti, o tiesiog palįsti po dušu ir nusiplauti tą slogų jausmą“, – prisipažįsta Panevėžio apygardos teismo teisėja Daina Vaidachavičienė.
Neseniai už indėlį į visos šalies teisėjų bendruomenę apdovanota teisėja neslepia: nors teismo salėje emocijoms vietos beveik nėra, už jos durų kiekvienas sudėtingas sprendimas palieka pėdsaką.
Visgi po keturių dešimtmečių teisinio darbo ji ir šiandien sako neįsivaizduojanti savęs kitur.
Detektyvai atvedė į teisę
Neseniai Panevėžio apygardos teismo teisėją Dainą Vaidachavičienę Lietuvos Respublikos teisėjų asociacija įvertino II laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus teismų sistemai“.
Tačiau pati ji prisipažįsta, kad apdovanojimas tapo staigmena – per keturis darbo dešimtmečius niekada nesiekė nei titulų, nei pripažinimo.
„Dirbi ne dėl įvertinimų. Visada atrodo, kad yra žmonių, kurie jų nusipelnė labiau. Tiesiog darai tai, ką laikai prasminga. Visi teisėjai stengiasi savo pareigas atlikti kuo geriau. Manau, kad jis labiau skirtas už veiklą po darbo – už indėlį į visą teisėjų bendruomenę“, – sako teisėja.
D. Vaidachavičienė, be darbo Panevėžio apygardos teisme, jau antrą kadenciją dirba Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos valdyboje, daug laiko skiria visai teisėjų bendruomenei, atstovauja Lietuvai tarptautiniuose renginiuose.
Tačiau kalbėdama apie save ji kur kas mieliau prisimena ne profesinius įvertinimus, o kelią, kuris prasidėjo gerokai anksčiau – dar mokyklos suole.
Noras tapti teisininke gimė paauglystėje, nors šeimoje teisininkų nebuvo – mama dirbo mokytoja, tėtis – vairuotoju.
„Mano kartai didžiulį įspūdį darė detektyvai. Skaitydavau viską, ką tik pavykdavo gauti. Labai mėgau ir žurnalą „Socialistinė teisė“. Nors jis buvo ideologizuotas, tuo metu tai buvo vienintelis leidinys, kuris rašė apie teisę“, – prisimena pašnekovė.
Baigiamosiose klasėse ji kryptingai ruošėsi stojamiesiems. Tais laikais konkursai į teisės studijas buvo milžiniški, todėl kiekvienas pažymys turėjo reikšmę.
„Mokiausi labai daug. Žinojau, kad noriu studijuoti teisę. Buvo ir kita svajonė – žurnalistika, tačiau ten konkursai buvo dar didesni. Vis dėlto teisė mane traukė labiau – tarptautinė teisė, kriminalistika, valstybės sandara“, – pasakoja D. Vaidachavičienė.
Pirmoji karjeros stotelė
Teisėja šypsosi prisiminusi, kad jaunystėje nė neįsivaizdavo, kur ją nuves toks pasirinkimas.
Baigusi studijas D. Vaidachavičienė pagal tuomet galiojusią paskyrimų sistemą grįžo į gimtąjį Panevėžį.
Dirbti miesto cukraus fabrike ji norėjo – čia jau buvo atlikusi praktiką, todėl kolektyvas buvo pažįstamas.
„Kai esi jaunas, labai svarbi atmosfera. Cukraus fabrike dirbo daug jaunų žmonių, praktiškai visi mano bendraamžiai. Kolektyvas buvo nepaprastai draugiškas, aktyvus. Tokios didelės gamyklos tada rūpindavosi žmonėmis – organizuodavo keliones, kultūrinius renginius, veikė meno kolektyvai. Tai buvo puikus pradinis karjeros atspirties taškas“, – pasakoja pašnekovė.
Teisininkei teko rengti įvairius dokumentus, atstovauti įmonei teismuose.
Sovietmečio pabaigoje netrūko įvairių vagysčių. Būdavo, kad į rusijos gilumą išriedėję dingdavo ištisi cukraus vagonai. Netrūkdavo ilgapirščių ir pačiame fabrike.
Kaip pamena teisėja, Bulgarijoje, kaip buvo vadinamas mikrorajonas aplink Panevėžio cukraus fabriką, praktiškai kas antrame name buvo nelegaliai prekiaujama pavogtu cukrumi ar verdama naminukė.
„Tuo metu socialistinio turto grobstymas buvo labai plačiai vartojama sąvoka. Tokių dalykų pasitaikydavo visose gamyklose“, – pamena D. Vaidachavičienė.
Vedina idealų
Dirbdama cukraus fabrike D. Vaidachavičienė atsidūrė ir vieno svarbiausių Lietuvos istorijos lūžių centre.
Prasidėjus Atgimimui, įmonėje įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o jauna teisininkė tapo jos atsakingąja sekretore.
Netrukus ji įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą, dirbo šviesaus atminimo pirmosios miesto merės Gemos Umbrasienės komandoje, buvo jos patarėja, o vos 27-erių išrinkta jauniausia Panevėžio miesto tarybos nare. Apie tą laiką ji kalba su jauduliu.
„Mes tada gyvenome idėjomis. Visi degėme tuo entuziazmu“, – pamena panevėžietė.
Vis dėlto ilgainiui idealizmą pakeitė nusivylimas.
„Kai pamačiau, kad politika pamažu praranda idėjinį pagrindą, atsiranda vis daugiau asmeninių interesų, supratau, jog tai jau nebe tas Sąjūdis, dėl kurio atėjau. Kai politikoje nebeliko idealų, nusprendžiau pasitraukti“, – kalba D. Vaidachavičienė.
Netrukus jos gyvenime prasidėjo naujas etapas. Kurį laiką dirbo banke, bet vėliau profesinis kelias pasuko į teismus.
Pirmąja teisėjos darbo vieta tapo Ukmergė. Vėliau sugrįžo į gimtąjį Panevėžį, tačiau čia jos laukė netikėtas profesinis posūkis.
Iki tol daugiausia dirbusi su civilinėmis bylomis, Panevėžio apygardos teisme D. Vaidachavičienė pateko į Baudžiamųjų bylų skyrių.
„Nauja veikla mane labai įtraukia. Man visada įdomu mokytis. O kai ateina jausmas, kad jau viską žinau, pasidaro nuobodu“, – šypsosi teisėja.
Žmonių kontrabandos epidemija
Per savo darbo praktiką D. Vaidachavičienei teko matyti ne tik kaip keitėsi įstatymai, bet ir pati visuomenė.
Keitėsi ir nusikaltimai.
Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų dažniausios D. Vaidachavičienės nagrinėjamos bylos buvo susijusios su vagystėmis: plėšiami daugiabučių sandėliukai, sodai, masiškai vagiami elektros laidai vėliau atsidurdavo metalo supirktuvėse.
„Tuo metu apie tokius narkotikų kiekius ar žmonių kontrabandą, kokius matome dabar, net pagalvoti negalėjome“, – sako teisėja.
Šiandien situacija visiškai kitokia.
Nors smurtinių nusikaltimų, anot pašnekovės, pastebimai sumažėjo, teismuose vis daugiau bylų dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, jų platinimo, organizuotų nusikalstamų grupių veiklos ir nelegalaus migrantų gabenimo.
O vienu didžiausių pastarųjų metų iššūkių teisėja vadina žmonių kontrabandą.
„Tai tapo tikra epidemija. Nelegalūs migrantai per Baltarusiją patenka į Latviją, iš ten – į Lietuvą. Juos gabena patys įvairiausi žmonės – nuo užsieniečių iki emigracijoje gyvenančių lietuvių. Kartais net sunku patikėti, kad tokia nusikalstama veika užsiima kelis vaikus auginančios mamos“, – pasakoja D. Vaidachavičienė.
Mato abi puses
Nors visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad teisėjo darbas pirmiausia susijęs su bausmėmis, pati D. Vaidachavičienė į savo profesiją žvelgia gerokai plačiau.
Ji neslepia dažnai girdinti klausimą, ar sunku nulemti kito žmogaus likimą.
„Visada sakau, kad nėra sunkesnės profesijos už chirurgo. Jis privalo operuoti taip, kad žmogus išgyventų. Teisėjui šiek tiek lengviau, nes mūsų teisinė sistema daugiapakopė. Vienas teisėjas nėra paskutinė instancija. Sprendimus galima skųsti, jie peržiūrimi aukštesniuose teismuose, o galiausiai žmogus gali kreiptis ir į Europos Žmogaus Teisių teismą“, – teigia D. Vaidachavičienė.
Vis dėlto tai nereiškia, kad sprendimus priimti paprasta.
Anot pašnekovės, teisingumas negali būti aklas. Kiekvienoje byloje yra dvi pusės – kaltinamasis ir nukentėjęs žmogus.
Ypač jautrios bylos, kuriose teisiami vos pilnametystės sulaukę jaunuoliai.
„Stengiesi, kad bausmė jiems taptų ne gyvenimo nuosprendžiu, o pamoka. Dabar labai daug jaunų žmonių iš užsienio siunčiasi narkotines medžiagas. Pagal įstatymą kai kuriais atvejais grėstų labai griežtos bausmės, tačiau norisi ieškoti tokio sprendimo, kuris leistų jam atsitiesti ir pasikeisti“, – pasakoja teisėja.
Giliai paliečia
Nors per ilgus darbo metus D. Vaidachavičienei teko nagrinėti šimtus baudžiamųjų bylų, yra viena nusikaltimų kategorija, prie kurios priprasti, sako ji, neįmanoma.
Tai seksualinio smurto prieš vaikus bylos.
Net ir po kelių dešimtmečių teisme šios istorijos jai išlieka pačios sunkiausios.
„Esu dviejų dukrų mama, dabar jau ir dviejų anūkių močiutė. Tokios bylos man emociškai pačios skaudžiausios. Kartais perskaičius bylos medžiagą norisi ne tiek verkti, kiek palįsti po dušu ir nusiplauti tą slogų jausmą“, – atvirai kalba D. Vaidachavičienė.
Anot jos, didžiausias išbandymas būna ne teismo posėdis, o ilgos valandos, praleistos analizuojant bylos medžiagą.
Kiekvieną sprendimą teisėja privalo pagrįsti įrodymais, todėl tenka ne kartą skaityti nukentėjusių vaikų parodymus, iš naujo grįžti prie skaudžių įvykių.
Kartais tos istorijos taip sukrečia, kad jų atgarsiai atsiveja net po kelerių metų.
„Iki dabar važiuodama pro Šilagalį prisimenu vieną istoriją. Kaskart per kūną nubėga šiurpas, o mintys vis sugrįžta prie to, kas ten įvyko“, – pripažįsta teisėja.
D. Vaidachavičienės teigimu, seksualiniais nusikaltimais kaltinami žmonės dažnai neprimena agresyvių ar pavojingų asmenų. Netgi priešingai.
Dažnai jie atrodo gana tylūs, uždari, nepasitikintys savimi.
Tačiau viena byla teisėjai padėjo suprasti ir kitą skaudžią tiesą. Vienas jaunas kaltinamasis, paklaustas, kodėl padarė tokį baisų nusikaltimą, atsakė trumpai: „Kaip man darė, taip ir aš darau.“
„Tą akimirką supratau, kokios gilios gali būti tokių nusikaltimų šaknys. Tai, žinoma, nepateisina nusikaltimo. Tačiau labai dažnai už jo slypi paties žmogaus vaikystėje patirtas smurtas ar kitos traumos“, – pažymi D. Vaidachavičienė.
Terapija sporto klube ir sode
D. Vaidachavičienė pripažįsta, kad išmokti atsiriboti nuo neigiamų išgyvenimų nėra lengva. Bet jei visas svetimas nelaimes parsineštų namo, kaip sako pašnekovė, ilgai dirbti tokio darbo būtų neįmanoma.
„Turi kažkaip ištrinti tą informaciją iš galvos. Kitaip bus labai sunku gyventi“, – mano teisėja.
Jau daugelį metų jai geriausia pagalbininke tampa fizinė veikla. Jaunystėje D. Vaidachavičienė žaidė tinklinį, o dabar dažniau sportuoja sporto klube arba mindama dviratį.
Kai norisi visiškos ramybės, keliauja į sodą.
Suleisti rankas į žemę tampa lyg savotiška terapija.
Anot pašnekovės, kiekvienas, dirbantis emociškai sunkų darbą, turi atrasti būdą atgauti vidinę pusiausvyrą.
Teisiniai ekologai
Per keturis dešimtmečius D. Vaidachavičienė neprarado tikėjimo, kad teisėjo darbas pirmiausia yra tarnystė visuomenei.
Neatsitiktinai, kalbėdama apie savo profesiją, ji beveik nevartoja žodžio darbas.
Daug dažniau skamba kitas – pareiga.
„Juokauju, kad dirbame panašų darbą kaip komunalininkai. Kaip miesto tvarkytojai rūpinasi švaria aplinka, taip teisėjai padeda visuomenei apsivalyti – kai kuriuos žmones tam tikram laikui būtina izoliuoti. Esame savotiški teisiniai ekologai“, – šypsosi D. Vaidachavičienė.
Ši metafora, anot teisėjos, nereiškia noro bausti. Priešingai – svarbiausia, kad visuomenė būtų saugesnė, o tie, kurie dar gali pasitaisyti, gautų galimybę grįžti į normalų gyvenimą.
