Pretenduoti viename tekste apžvelgti visus „must-see“ tokioje įvairioje ir didelėje šalyje kaip Gruzija būtų naivu. Kaip ir tikėtis pažinti šią šalį per vieną kelionę. Kur kas protingiau surašyti raktinius žodžius, kurių būtina nepamiršti išsiruošus į kelionę po kalnuotąją šalį – tiek naujokams Gruzijoje, tiek ir vykstantiems čia ne pirmą kartą.
Mtscheta. Norintiems geriau suvokti senosios Gruzijos sostinės svarbą šalies istorijai ir tikintiesiems, prieš vykstant į Mtschetą namų darbai arba vietos gido palyda būtini. Kitaip Mtscheta liks tiesiog gražiu, UNESCO saugomu miesteliu, gaubiamu kalnų grandinių. Dviejų upių santakoje įsikūrusi Mtscheta laikoma dvasiniu Gruzijos centru. Pasakojama, kad šventovių, kitų piligrimams brangių vietų išsidėstymas Mtschetoje visiškai atitinka Jeruzalės šventųjų vietų žemėlapį. Net nepuolantiems tikėti šia legenda verta aplankyti Svetitschovelio katedrą: sakoma, kad septyni apsilankymai šioje šventovėje krikščionims prilygsta vienam apsilankymui Jeruzalėje.
Baklažanai. Teko girdėti, kad Izraelyje sakoma nevesti moters, kuri nemoka dešimčia būdų, kaip paruošti baklažanus – ji nebus gera šeimininkė. Gruzinėms šiuo atžvilgiu jokių problemų nekiltų. Joks tradicinių valgių stalas be patiekalų iš baklažanų neapsieis. Chinkaliai (didžiuliai koldūnai), skanioji chačapuri duona, kalnai įvairių daržovių prie bet kurio patiekalo, įvairūs padažai ir mirkalai – puiku. Bet jei reikėtų rinktis, ką iš gruziniškų patiekalų valgyti visą gyvenimą, balsuočiau už šaltą baklažanų ir maltų riešutų masės užkandį.
Provincija. Patyrinėti senąją Tbilisio architektūrą ir naujus architektūrinius šedevrus bei akibrokštus įdomu. Tačiau sostinės gyvenimas daugelyje šalių paprastai gerokai skiriasi nuo likusios dalies, ir Gruzija čia nėra išimtis. Kelios valandos kelio automobiliu į Kachetijos regioną, kur plyti didžiausi ir svarbiausi šalies vynuogynai, įsiminė ilgam. Skurdžiai atrodantys kalnų vietovių kaimeliūkščiai, kone virš neasfaltuoto kelio sukabintos vietos parduotuvių skerdienos virtinės, vynuogynais apaugę palaikiai namai ir vietinių sėste nusėsti suoliukai, visur atgręžti ne į kalnų panoramas, o tiesiai į dulkėtą šalikelę – iškalbingos vietinių gyvenimo detalės.
Įspūdį dar labiau sustiprino stačiatikių Velykų rytas provincijos mieste: aštuntą ryto sekmadienį klegėjo turgus, duris jau buvo atidariusios visos parduotuvės, net kišenės dydžio valiutos keitykla, sovietinius gastronomus primenančiame prekybos centre pardavėjos prieš veidrodžius sukosi plaukus ir dažėsi akis. Bažnyčios pilnos buvo naktį iš šeštadienio į sekmadienį, o dieną jokių šventės ženklų pastebėti nepavyko.
„Mandari“. Tobulas įrodymas, kad gruzinų virtuvė nėra užsikonservavusi kokiame nors XVIII a. Ir tikra atgaiva, jei „n-tąją“ kelionės dieną iš pradžių džiuginęs chinkalių, chačapuri, daržovių užkandžių, šašlykų vaizdas nuodėmingai pabos. Tbilisio senamiestyje įsikūręs „Mandari“, tiksliau, jo vyriausioji virėja Tamara Gachechiladze kūrybiškai maišo geriausias gruzinų kulinarines tradicijas su „fusion“ stiliumi. Rezultatas – netikėti, įdomūs, gardūs ir įsimenantys deriniai. Niekur neteko valgyti koldūnų, kurių įdaras būtų tipiškas chinkaliams, o tešla – azijietiškų virtinių. Nepamirštamu vakarienės akcentu tapo milžiniškas pagal kinų tradicijas apkeptų kiaulienos gabalėlių dubuo, kurio centre puikuojasi paršelio galva.
Kalnų vienuolynai. Neapsiribosiantiems Tbilisiu, o pasuksiantiems ir į atokesnes Gruzijos vietoves aplankyti bent keletą vienuolynų yra privalu. Beje, atokiausiai kalnuose esančiuose aplankytuose vienuolynuose ir bažnyčiose turistų ne visada pamatydavome, bet besimeldžiančių vietinių būdavo visada.
Tbilisio sendaikčių turgus. Absoliutus sustojusio laiko įsikūnijimas. Tik ilgai atidėlioti šio apsilankymo nevalia – po pietų prekeiviai neskubėdami jau ima krautis daiktus, ir tada teliks gailėtis praleidus galimybę įsigyti seną samovarą, kepurę su ausinėmis, pluoštą senų atvirukų, o sėkmės atveju – net seną kino plakatą su aktoriaus Donato Banionio pavarde.
Sieros pirtys. Pirčių kompleksas įkurtas vietoje, kur, sakoma, Gruzijos karalius V a. nusprendė įkurti Tbilisio miestą. Galbūt savo garsumu gruziniškos pirtys ir nusileidžia turkiškam hamamui. O be reikalo, nes pastarajam niekuo nenusileidžia. Su grupe bendrakeleivių galimybę apsilankyti gruzinų pirtyje išmainėme į ekskursiją ir, tiesą sakant, pasigailėjome. Kitos dalies keliautojų veidai po pirties švietė taip, lyg būtų laimėję kelialapį į kasmetines atostogas Gruzijoje.
