Vos sušilus orams miesto triukšmo ir rutinos išvarginti
panevėžiečiai traukia ekologiškiausias dvirates transporto priemones ir
pasileidžia klaidžiais miškų keliukais. Dviratis jiems – galimybė įsiskverbti į
atokiausius, automobiliu sunkiai privažiuojamus užsienio ir Lietuvos kampelius.
Nuo gyvenimo būdu virtusių kelionių pačių didžiausių entuziastų nesustabdo nei
šaltis, nei pliaupiantis lietus. Per kelias dienas numinti atstumai skaičiuojami
jau ne šimtais, o tūkstančiais kilometrų. Dviračių entuziastai juokavo, kad
normaliems miestelėnams būdingas gulėjimas garaže po automobiliu – jiems jau
praeitas etapas. Dviračio į automobilį jie nebekeistų. Vis dėlto dviratininkus
miesto gatvėse pelnytai galima vadinti ekstremalais – panevėžiečiai vairuotojai
tolerancija dar negali pasigirti.
Su vaikais – į Anykščius
Liudvikas Avietė tvirtino visą gyvenimą esantis turizmo mėgėjas. Dar sovietiniais laikais veikė rimtos turizmo sekcijos, todėl ponas Liudvikas turėjo progos pakeliauti ir pėsčiomis, ir vandeniu. Dviračiais susidomėta daug vėliau. Pirmoji kelionė ekologiškiausia transporto priemone – su sveikuoliais į Anykščius. Vėliau su dviračių entuziastais išmaišyta net Prūsija. “Dabar mano maršrutai – miškai. Susirenku gatvės vaikus ir keliaujame”, – pasakojo L.Avietė. Dviratininko teigimu, tokios kelionės nėra lengvos: miško keliukai – ne asfaltas, riedėti tenka ne tik dulkant žemėms. Ypač sunku važiuoti smėliu – dviratininkams savo transporto priemones tenka vestis. Smėlis ir uodai – didžiausi tokias išvykas mėgstančiųjų siaubai. Tačiau ponas Liudvikas maršrutus miškais su vaikais renkasi ne atsitiktinai. Vairuotojų rimtais laikomi keliai dviratininko nevilioja ne tik dėl didelio oro užterštumo, bet ir nekultūringų kitų eismo dalyvių. Kokie yra automobilių vairuotojai, vyriškiui ne kartą teko patirti.
Ponas Liudvikas, surinkęs į būrį gatvės vaikus, sėda į traukinį Šiauliai – Daugpilis, važiuoja iki Subačiaus, Radžiūnų ar Kepuriškio geležinkelio stoties, o toliau jau traukia dviračiais ir pakeliui aplanko netoli Kepuriškio upės stovinčią etnografinę sodybą-muziejų, sustoja gražiuose gamtos kampeliuose. Anot L.Avietės, labai įdomių vietų gausu Šimonių girioje. Smalsiems dviratininkams ji – tikras žemės rojus. O kuo vingiuotesni keleliai, tuo geriau. Anykščių apylinkes maišantis ponas Liudvikas į kelionę dažniausiai išsiruošia dviem dienoms. Nakvoja palapinėse arba už Anykščių 10 kilometrų esančioje poilsiavietėje prie Neviežos ežero. “Anykščiai – labai įdomus kraštas vien dėl kalvų. Užsukame ir pas miške gyvenantį Tarzaną – vaikams tai labai egzotiška pramoga. Kitoje upės pusėje galima apsistoti pas jo žmoną iš lentų sukaltose pašiūrėse”, – pasakojo dviračių entuziastas. Anot jo, vis dėlto ne tik Anykščiai verti dėmesio – įdomių vietų galima rasti ir Panevėžį supančiuose miškuose. Tuo labiau kad tokioms išvykoms pakanka ir vienos dienos.
L.Avietė į keliones su vaikais nesileidžia vienas. Būrį dviratininkų entuziastų greta važiuodama mašina lydi pono Liudviko žmona. Kartais pavėžėti tenka iš nuovargio nebepaminančius uoliausius dviratininkus. L.Avietė juokavo, kad vaikai yra geriausias variklis – jiems vis norisi kuo toliau nuvažiuoti. “O paskui atgal tenka ir pastumti”, – šypsojosi dviratininkas.
Numinta tūkstančiai kilometrų
Dviratininkai entuziastai Artūras Kilius ir Renatas Nagulevičius jau penkerius metus aktyviai keliauja po Panevėžio apylinkes. Tradiciškai kiekvieną sekmadienį būrys jų bendraminčių renkasi miesto širdyje – Senvagėje ir iš ten dviračių takais patraukia iš miesto. Renatas ne tik savo kelionėms sudaro maršrutus, bet juos pasiūlo ir Apskrities turizmo informacijos centrui, kad galėtų pasinaudoti visi dviratininkai. Senvagėje prasidėjęs maršrutas tęsiasi 15-40 kilometrų ir vingiuoja įdomiausiomis miškų vietovėmis. “Kas nevažiavo, net neįsivaizduoja, kiek gražių vietelių aplink Panevėžį!”, – tvirtino abu dviratininkai. Vyriškiai neslėpė, kad vedant būrį bendraminčių miškuose yra tekę ir paklysti. “Tik neišsiduodame, nes grupė pradėtų panikuoti. Be to, Lietuvoje neįmanoma nerasti kelio – vis tiek išvažiuosi, tik galbūt kitur nei tikėjaisi”, – teigė Artūras ir Renatas. Vienintelė kliūtis, galinti sustabdyti nuo savaitgalinio pasivažinėjimo, – lietus. Dviračių vyriškiai atsisako ir žiemą.
Dviračių entuziastai neapsiriboja kelionėmis po savas apylinkes. Išmaišyta beveik visa Lietuva, pasiektas Kaliningradas, Kaukazas. O dviratės transporto priemonės entuziastas Ričardas Urbonavičius prieš metus per 10 dienų sukorė 1800 kilometrų važiuodamas į “Ecotopios” stovyklą Olandijoje. Per dieną šie vyriškiai nuvažiuoja 60-230 kilometrų ir dviračiu veža dar apie 20 kilogramų krovinį – būtiniausius kelionės reikmenis. Tačiau, anot Ričardo, skaičiuoti nuvažiuotus kilometrus nėra prasmės. “Reikia atsižvelgti į orą, vėją, kelią ir dievų pagalbą”, – pabrėžė R.Urbonavičius.
Nakvoja prie laužo
Ričardui sėstis ant dviračio nesutrukdo net bjaurus oras. Vyriškis ir žiemą nepalieka šios transporto priemonės. O jo nakvynė miške dvelkia laukine egzotika: pasiklojęs eglišakių po atviru dangumi dviratininkas su draugais užmiega prie laužo. Nuo lietaus ypač gerai saugo pačių pasidirbta palapinė – tarp medžių ištempta polietileno plėvelė. R.Urbonavičių pagrįstai galima vadinti ekstremalu: tokią nakvynę lauke ištveria net spaudžiant 20 laipsnių šalčiui. Ričardas į keliones leidžiasi su draugais ar nedideliu vaikų būriu. “Vaikai – geras variklis. 12-mečiai jau “kietai” mina”, – šypsojosi entuziastas. Į keliones su tėčiu leidžiasi ir septynerių metų dukrelė. Tiesa, mažylei dar netenka pajusti, ką reiškia išvargusios kojos: jos vienratį Ričardas primontavo prie savo dviračio.
R.Urbonavičius tikisi suvienyti bendraminčius ir dviračių idėja užkrėsti kuo daugiau panevėžiečių. Turizmą propaguojantis vyriškis subūrė netradicinį klubą “Varo”. “Nariais gali tapti visi, kurie varo kartu. Pas mus nereikia jokio nario mokesčio”, – tvirtino Ričardas. Anot jo, “varoma” ten, kur nėra automobilių, kompiuterių, o kartais net mobiliojo telefono ryšio. Klubas organizuoja keliones visiems – vaikams, jaunimui, šeimoms – ne tik dviračiu, bet ir vandeniu ar pėsčiomis. “Mūsų tikslas – natūralus savęs ir pasaulio pažinimas, žmogaus, kaip laukinės gamtos dalelės, suvokimas, gamtos apsauga, sveikas judėjimas ir asmenybės laisvė. Mūsų vizija – gyvas, nesusprogęs pasaulis”, – akcentavo klubo įkūrėjas. O norintieji sveikai ir įdomiai pakeliauti Ričardą gali rasti tel. (8-698) 86085.
Anot kelionių dviračiais propaguotojų, trečdalis jų sekėjų – moterys. Dailiosios lyties atstovių negąsdina nei nemenkas fizinis krūvis, nei klaidūs šunkeliai. Svarbiausia – patirti nepakartojami įspūdžiai, kokių nesuteikia įprastos išvykos automobiliu.
Visi keturi entuziastai vieningai tvirtino: dviračiai – įdomiausias keliavimo būdas. “Sėdėdamas mašinoje nieko naujo nepamatysi”, – teigė slapčiausius girių kampelius išmaišę vyriškiai. Automobilis jiems taip pat nėra paslaptis. “Buvau ir aš normalus vidutinis miestelėnas ir gulėdavau garaže po mašina”, – praeitą etapą be nostalgijos prisiminė R.Urbonavičius. Dabar jis ir dviratis – neišskiriami, o automobilis – žmonos naudojama transporto priemonė. Artūras juokavo mašina prisivažinėjantis darbo metu, todėl savaitgalio nuo jos pailsintis. Tačiau, pasak jo, kompaktiškame Panevėžyje automobilis beveik nereikalingas. “Centre palikus viską galima greičiau apeiti nei apvažiuoti”, – patikino A.Kilius.
Pigus dviratis nepatvarus
Dviratininkai neslėpė: didžiausias jų rūpestis – ilgapirščiai. Todėl savo dviračių transporto priemonių nepaliekantys net rūsiuose – juos laikantys butuose. Yra buvę ir taip, kad tik dviem valandoms kieme palikęs dviratį sugrįžęs savininkas jo neberado. “Saugom kaip savo akį”, – prisipažino entuziastai. Kita problema – nekultūringi automobilių vairuotojai. “Mus supranta tik tie, kurie patys bent retkarčiais sėda ant dviračio”, – pastebėjo A.Kilius. Anot jo, važinėjančiam miesto gatvėmis dviratininkui bent kartą per savaitę tenka patekti į ekstremalią situaciją. “Ką jau tada kalbėti apie atsipalaidavimą”, – pabrėžė Artūras.
Kelionės dviračiu iš tiesų nėra toks pigus malonumas, kaip gali pasirodyti to neišbandžiusiesiems. Patyrę dviratininkai niekada į kelią nesileidžia nepasiėmę klijų ir vielos, jei kartais jų transporto priemonės neišlaikytų krūvio. R.Nagulevičius juokavo, kad geriausia apsauga – kartu važiuojantys meistrai. Tačiau ir jie kartais patenka į paradoksalią situaciją. Artūras prisiminė, kaip viename kelių dienų žygyje dviračiai iš visos grupės kaip tyčia gedo tik meistrams. Anot vyriškių, galvojant apie rimtą pasivažinėjimą neverta rizikuoti pigia transporto priemone. Prekybos centruose siūlomi vos 200 litų kainuojantys dviračiai šiems entuziastams kelia juoką. “Geriau pirkti bent už 500 Lt”, – patarė visi keturi dviratininkai.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. (Iš kairės) R.Urbonavičius, R.Nagulevičius, A.Kilius dviračiais išmaišo ne tik Lietuvos įdomius kampelius.
