Vilniaus paveikslų galerijos nuotr.
Rudenėjančio Vilniaus galerijos vilioja lankytojus netradicinėmis parodomis.
Senosios dailės gerbėjus Vilniaus paveikslų galerija pradžiugino XIX a. dailininko Jono Chruckio (lenk. Jan Chrucki, balt. Іван Хруцкі, 1810–1885) kūrybos paroda „Kultūrų dialogai“. Tuo metu, kai buvo pristatoma ši ekspozicija, veikė dar dvi istoriniu ir meniniu požiūriu svarbios parodos: flamandų batalinio žanro meistro Pieterio Snayerso (1592–1667) vieno paveikslo paroda „Salaspilio mūšis“ (1605) ir išeivijos dailininko Jono Rimšos (1903–1978) ekspozicija „Tropikų šauksmas: Argentina–Bolivija–Taitis“. Toks Vilniaus paveikslų galerijos aktyvumas ir gebėjimas glaudžiai bendradarbiauti su užsienio muziejais išties maloniai stebina.
J. Chruckio paroda veiks iki spalio 17 d. Ji įdomi keliais aspektais. Tai pirmasis šio XIX a. autoriaus darbų pristatymas Lietuvoje. Antra, chronologiniu principu parengta ekspozicija atskleidžia tuometinio Vilniaus miesto veidą ir svarbų jo vaidmenį šio autoriaus kūryboje. Trečia, tai išties reta proga iš arti pamatyti „vadovėlinį“ XIX a. Sankt Peterburgo saloninio meno pavyzdį.
Gimęs Uloje (dab. Baltarusija) unitų dvasininko Tomo Chruckio šeimoje, o vėliau išvykęs studijuoti į Sankt Peterburgą, būsimasis menininkas pateko pas tokius žymius mokytojus kaip peizažo meistras M. Vorobjovas, garsiosios „Paskutinės Pompėjos dienos“ autorius K. Briulovas. Vilnietiškoji ekspozicija, kurią sudaro 29 drobės, parodo, kaip stipriai šie tapybos meistrai paveikė tuo metu dar tik besiformavusią jauno kūrėjo tapymo manierą. Greta pavyzdinių natiurmortų, kurie leido autoriui įžengti į Rusijos meno istoriją, eksponuojama keletas moterų su vaisiais portretų, kuriuose meistriškai sujungtas natiurmorto, portreto ir peizažo žanras. Verta paminėti ir itin subtilų bei išskirtine šviesotamsos meistryste pasižymintį darbą „Senutė mezga kojinę“ (XIX a. vid.).
Bet kuo gi šis akademinės tradicijos atstovas artimas Vilniui? Menininkas net aštuonerius metus (1846–1854) čia gyveno ir kūrė, tad būtent šioje aplinkoje galutinai subrendo jo kūrybinis talentas. Šio laikotarpio darbus kritikai laiko vienais brandžiausių ir vertingiausių. Veikiamas vilnietiškos aplinkos, J. Chruckis negalėjo jos neįamžinti. Taip jo kūrybiniame palikime atsirado nemažai to meto garsių žmonių portretų: J. Bułhako, J. Semaškos, S. Romerio ir kitų. Kūrėjas bendradarbiavo su J. K. Vilčinskiu ir prisidėjo kuriant jo garsųjį „Vilniaus albumą“, įamžinusį Šnipiškių ir Verkių apylinkes.
Vis dėlto J. Chruckio kūrybos paroda nėra vienintelė staigmena kultūros mylėtojams. Senamiestyje įsikūrusioje „Arkos“ galerijoje spalio 2 d. vyksta pirmoji Vilniaus keramikos bienalė. Ekspoziciją sudaro dvi gana skirtingos dalys: jau žinomų, ilgiau kuriančių keramikos meno meistrų ir ką tik studijas baigusių jaunų kūrėjų darbai. Čia pabrėžtinai konceptualūs jaunieji menininkai stoja greta formos meistrystę linkusių puoselėti ir pabrėžti keramikų.
Kita naujiena – Šiuolaikinis meno centras suteiks galimybę retrospektyviai apžvelgti ištisą mūsų šalies meno dešimtmetį. Nuo rugsėjo 24 d. duris atveria paroda „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“.
