Toskanoje įsikūrusi Dalia Smagurauskaitė surado keistą hobį – „kolekcionuoti“ menininkų, mokslininkų ar kitų istorinių įžymybių gimtuosius namus.
Vieni jų stovi didžiųjų regiono miestų centruose, kiti slepiasi gilioje Toskanos campagna (itališkas campagna geriau negu lietuviškas kaimas atskleidžia vietos esmę – pagarbiu atstumu vienas nuo kito ant kalvų stovi akmeniniai namai ir vienišos koplyčios, auga vynuogės ir alyvmedžiai). Iki Michelangelo Buonarroti gimtavietės pavadinimu Caprese Michelangelo automobiliu iš Florencijos kažkada važiavau maždaug dvi valandas vingiuotais siaurais keliais, o Giotto di Bondone namus ne taip toli nuo Florencijos radau visiškai atsitiktinai, tiesiog pasiklydusi in campagna. Galėčiau vardinti ilgai ir nuobodžiai, tačiau turbūt jau supratote – terpė hobiui tikrai palanki, nieko čia nepridursi.
Pastaraisiais metais papildžiau savo pomėgį nauja „šaka“ – rašytojų, kuriuos beprotiškai traukė Florencija, namais. Anglai ir amerikiečiai kelis praėjusius amžius čia plūste plūdo, tad namai nusagstyti atminimo lentelėmis: „Čia tais ir tais metais gyveno / kūrė / mirė žymus rašytojas…“ Istorikai teigia, kad XIX ir XX a. Florencijoje ir jos apylinkėse gyveno apie trisdešimt tūkstančių anglakalbių, įsikūrusių beveik uždarose kolonijose. Kur dar vokiečiai, rusai ir kiti užsieniečiai. Daugumą jų čia atviliojo klimatas (drįstu manyti, kad orais jie likdavo didžiai nusivylę), grožis ir meno lobynai (sunku ginčytis), nebrangus pragyvenimas (dabar jie tikrai nustebtų), beveik už dyką dirbantys tarnai ir puiki kompanija. Tiesa, būdavo ir tokių, kurie Florencijoje tiesiog slėpdavosi, ypač po Oscaro Wilde’o teismo procesų ir įkalinimo.
Visiems šiems namams ir viloms Florencijoje ir jos apylinkėse aplankyti reikia ne vienos dienos, o jei išsiruoštumėte į pašonėje kybantį Fiesole miestelį – dar daugiau. Tačiau net ir paskyrę tam vos vieną ilgą pusdienį galite pamatyti šį tą įdomaus. Svarbu nepamiršti patogių batų ir ištvermės. Jos prireiks pasibaisėtinai nelygiems Florencijos grindiniams įveikti. Tačiau svarbiausia – kantrybė: kai kuriomis gatvėmis sunkiai prasibrausite dėl turistų antplūdžio, o ieškodami namų numerių galite išprotėti. Mieste pastatai žymimi dviem skirtingomis numeracijomis: juodais skaičiais – gyvenamieji namai, raudonais arba raide R – komercinės patalpos. Tai reiškia, kad toje pačioje gatvėje egzistuoja dvi numerių sekos ir po du vienodus, tačiau skirtingų spalvų numerius (pavyzdžiui, 37 juodas ir 15 raudonas), kurie dažnai atsiduria ant tų pačių durų… Išmoninga, ar ne? Bet čia jau nuklydau į gyvenimo renesanso sostinėje subtilybes.
Pusdienį rašytojų Florencijoje pradedu Piazza della Stazione aikštėje. Via Valfonda gatvėje stovi keli vienodi pastatai, blokuojami nenutrūkstamo miesto autobusų srauto, skubančių žmonių ir apsupti iš „McDonalld’s“ sklindančių kvapų. Viename jų, pažymėtu antru numeriu, 1819–1820 m. gyveno anglų poetas romantikas Percy Bysshe Shelley ir ne tokia romantiška jo žmona Mary Shelley – „Frankenšteino“ autorė. Pora buvo iš tų, kurios į Florenciją atvyko pasislėpti – dvidešimt vienerių Percy jau buvo vedęs ir turėjo vaiką, tačiau įsimylėjo septyniolikmetę Mary ir nutarė, kad gyvenimą nori leisti su ja. Nuo tėvų ir visuomenės įtūžio pabėgo į Prancūziją, vėliau – į Florenciją. Tiesa, stoties prieigose apsigyveno ne vieni, bet kartu su Mary įsesere Claire Clairmont, kuri po trumpo nuotykio su Lordu Byronu laukėsi jo kūdikio. L. Byronas į Florenciją vykti atsisakė, mat čia, pasak jo, buvo per daug liežuviais plakti ir paskalas skleisti mėgstančių anglų. Na, Shelley dėl to tikrai neišgyveno – viešnagės metu porai gimė sūnus. Originalieji tėveliai buvo itin susižavėję miestu ir gyvenimu „emigrantų rojuje“, todėl berniuką pavadino Percy Florence. Savo pačių nelaimei šeima persikėlė gyventi prie Viduržemio jūros. Vieną dieną vos dvidešimt devynerių sulaukusio P. B. Shelley kūnas, apgraužtas žuvų, buvo išmestas Toskanos pakrantėje – laivą, kuriuo jis plaukė iš Livorno į Lerici miestelį, užklupto audra ir šis nuskendo. Anglijos tradicionalistus palaikiusi spauda džiūgavo – Dievu netikėjęs poetas nuskendo ir dabar sužinos, ar Dievas tikrai egzistuoja.
Toliau rašytojų pėdsakai veda į Piazza Santa Maria Novella aikštę. Pakeliui išsisuku nuo žymių firmų rankinių klastočių ir akinių pardavėjų, neduodu pinigų piktai čigonei, kuri mane prakeikia, ir užsuku į to paties pavadinimo baziliką – joje yra Massaccio freska „Trinità“ (sakoma, kad dėl perteiktos perspektyvos ji atrodo lyg skylė sienoje). Be to, pasakojama, kad Giovanni Boccaccio čia pradėjo rašyti „Dekameroną“, tad mano sustojimas pateisinamas. Aikštę supančiuose pastatuose XIX a. nevengė apsigyventi ką tik į miestą atvykę kūrėjai, ji net buvo praminta „užsieniečių Meka“. 16 numeriu pažymėtame name 1828 m. gyveno poetas Henry Wadsworthas Longfellowas – pirmasis amerikietis, į anglų kalbą išvertęs Dante Alighieri „Dieviškąją komediją“. Netoli apsistodavo legendinis realistas Henry James. Tai nebuvo jo mėgstamiausia vieta, bet vien tik šio rašytojo pėdsakais po Florenciją galima būtų klajoti visą dieną.
Beje, iš Lietuvos garbės konsulo Florencijoje Enrico Palasciano teko girdėti gandų, kad ir Mykolas Kleopas Oginskis gyveno viename iš Santa Maria Novella aikštę supančių pastatų – atminimo lenta italų ir baltarusių kalbomis kabo adresu Via Tornabuoni 10.
Via Tornabuoni dar XIX a. buvo madingiausia Florencijos gatvė, kurioje veikė kelios žymios literatūrinės kavinės ir gyveno ne tik kilmingų florentiečių palikuonys, bet ir užsieniečiai. Šiandien gatvė gali pasigirti keliomis atminimo lentomis, prabangiausių parduotuvių ir turtingų atvykėlių koncentracija. Istorinių kavinių čia neliko, dabar jas rasite Piazza della Repubblica aikštėje. Mano mėgstamiausio „Bar Gilli“, įkurto 1733 m., keitėsi ir šeimininkai, ir vieta. XX a. pradžioje jis tapo literatų kavine, o dabar yra vienintelis išlikęs Belle-Époque baras Florencijoje. Taip, čia brangu. O jei sumanytumėt užsisakyti kavos prie staliuko, būtų dar brangiau. Tačiau verta užsukti ir prie baro išgerti puodelį espresso vien dėl baldų, dekoracijų, sietynų, retai besišypsančių baristų ir atmosferos. Anksti ryte, kai miesto dar nebūna okupavę tuntai turistų, čia kava mėgaujasi senieji Florencijos gyventojai, kurių kraujas, sakoma, mėlynas, o giminės šaknys siekia D. Alighieri laikus.
Kavos suteiktos energijos man prireiks, nes XIX a. rašytojus traukė ne tik Florencijos centras, bet ir kiek tolimesni miesto rajonai – Oltrarno ir Bellosguardo. Oltrarno, išduoda jo pavadinimas, yra kitoje per Florenciją tekančios Arno upės pusėje. Toks savotiškas florentietiškas Užupis. Jame žymiai mažiau turistų ir daugiau menininkų dirbtuvių, įspūdingų antikvariatų ir meno galerijų. Vienintelės triukšmingos šio rajono vietos – italų jaunimo mėgstama Piazza Santo Spirito aikštė ir turistų okupuotos Palazzo Pitti rūmų prieigos. Būtent čia, Piazza Pitti 22, gyveno Fiodoras Dostojevskis su žmona Anna Snitkina. Rusų klasikas sudaužyta širdimi dėl dukters mirties į Florenciją atvažiavo 1868 m. ne saulės ir meniškos aplinkos ieškodamas, o todėl, kad čia galėjo rasti gan platų rusiškų periodinių leidinių asortimentą. Per septynis mėnesius bute priešais didžiausius miesto rūmus F. Dostojevskis baigė rašyti „Idiotą“ ir visą laiką nuoširdžiai nekentė Florencijos – dėl jos klimato, dėl daugybės turistų, dėl triukšmo gatvėse, dėl aukštų kainų, o vos atėjus pragariškai karštai 1869-ųjų vasarai visam laikui paliko Florenciją ir išvyko į Drezdeną.
F. Dostojevskio kaimynystėje, Piazza San Felice 8, Casa Guidi vadinamame name, 1847–1861 m. gyveno ponas ir ponia Browningai. Kalbama, kad vienos iš garsiausių Viktorijos laikų anglų poečių Elizabeth Barrett Browning ir jos vyro poeto Roberto Browningo meilės istorija yra viena gražiausių Florencijoje – sunku prieštarauti, nes kitos buvo persmelktos kraujo ir nuodų kvapo. Elizabeth buvo vyriausioji iš dvylikos vaikų, rašyti pradėjo būdama vos šešerių metų. Jos poezijos knygas mielai pirko, o vienas iš gerbėjų – R. Browningas – nepasikuklino parašyti laiško, kuriame liaupsino moters talentą. Netrukus buvo suorganizuotas judviejų susitikimas, po kurio surengtos ir slaptos vedybos (Elizabeth tuo metu buvo trisdešimt devyneri) – nuotakos tėvas kategoriškai nepritarė vestuvėms, išbraukė dukrą iš testamento ir niekada neatplėšė nė vieno jos siųsto laiško.
Elizabeth nuo paauglystės kentėjo stiprius galvos ir nugaros skausmus ir buvo priklausoma nuo opijaus tinktūros „Laudanum“, kuria tuo metu gydėsi ir raminosi didžioji dalis Europos. Bloga moters sveikata porą paskatino persikraustyti į Florenciją, kurioje oras neabejotinai buvo geresnis negu Anglijoje. Browningai įsikūrė Boboli sodo pašonėje esančiame bute. Užtruko dvejus metus, kol apstatė namus taip, kaip svajojo, o ir kaimynais skųstis negalėjo – šalia kurį laiką gyveno M. Shelley įseserė C. Clairmont. Deja, 1861-aisiais, sulaukusi penkiasdešimt penkerių, E. B. Browning mirė, o jos vyras paliko abiejų taip mėgtus namus.
Buvusiame Browningų bute laukia prižiūrėtoja, kuri turistus čia pasitinka vos tris dienas per savaitę ir tik vos kelioms valandoms. Dabar butas priklauso „The Landmark Trust“ fondui, restauruojančiam istorinius pastatus ir paverčiančiam juos savotiškais viešbučiais. Sakau savotiškais, nes apima keistas jausmas vaikštant po butą, apstatytą tiksliai taip, kaip jį įsirengė Browningai. Čia viską galima liesti, atsisėsti ant sofos, valgyti pietus Browningų svetainėje, skaityti knygas balkone, miegoti miegamajame. Žinoma, už tokią autentišką patirtį tenka sumokėti, tačiau visi gauti pinigai skiriami istoriniams objektams restauruoti ir naujam gyvenimui prikelti. Beje, šis butas-muziejus – bene vienintelis, skirtas mieste gyvenusiems anglakalbiams rašytojams atminti. Kita vertus, Florencijoje turbūt didžiąją dalį namų reikėtų paversti muziejais ir atminimo kambariais (senamiestis turistų rezervatu pamažėle virsta ir be to).
Mano kelionė po rašytojų Florenciją baigiasi romantiškoje, prabangioje, legendomis apipintoje, keliautojų ir net miesto valdžios pamirštoje Bellosguardo zonoje. Žaliose Florencijos kalvose išsibarsčiusios prabangios vilos, apsuptos vešlių sodų ir net alyvmedžių giraičių, paįvairintų į dangų kylančiais kiparisais. Tiesa, visa tai galima tik įsivaizduoti ar numanyti žvelgiant į aukštas dygliuotas akmenines tvoras, kuriomis nuo prašalaičių akių dangstosi dabartiniai Bellosguardo gyventojai. Šioje vietoje per kelis šimtmečius gyventa įvairaus plauko personažų: astronomų, slaugių, novelistų, poetų ir meno kritikų, dailininkų impresionistų ar nuo pasaulio besislėpusių turčių. Čia visada tylu, o karštomis vasaros popietėmis taip tuščia, kad gali pasirodyti, jog niekas negyvena. Net storuose tvorų mūruose įtaisyti altorėliai su madonomis ir kūdikėliais, papuošti seniai išblukusiomis plastikinėmis lelijomis ir rožėmis, neišduoda jokių aplinkui vykstančio gyvenimo ženklų.
Prieš pusantro šimto metų kultūrinis Bellosguardo gyvenimas koncentravosi aplink nedidelę Piazzetta Bellosguardo aikštę, į kurią subėga keturios siauros gatvės, o už vartų ir tvorų stovi prabangūs rūmai. Brichieri-Colombi viloje gyvenusi Elizabeth ir Roberto Browningų draugė novelistė Isa Blagden buvo viena tų XIX a. vidurio personažų, dėka kurių ši Florencijos dalis dar labiau traukė menininkus. Nuoširdi ir draugiška moteris, kaip ją apibūdino draugai, gyveno viloje 1849–1873 m., rengė diskusijų vakarus, rašė. Browningai jos vilos terasoje praleisdavo nemažai laiko ir nuolat kartodavo, kad būnant ten apima jausmas, „tarsi kažkas juos būtų pakylėjęs virš pasaulio, į dievišką ekstazę… O, koks vaizdas!“. Vila dabar privati, o jos šeimininkai smalsuolių neįsileidžia. Torre Bellosguardo rūmų šeimininkai Franchetti, gyvenantys buvusiame pagalbiniame pastate, pagrindiniuose rūmuose įkūrė prabangų viešbutį. Vaikštinėdama po jo vėsias sales, oranžeriją ir parką, klausydamasi čiurlenančio vandens nejučia imu įsivaizduoti čia vykusius intelektualų susitikimus ir virusias diskusijas arba tyloje susimąsčiusius rašytojus, žvelgiančius į tirštame popietės ore skendinčią Florenciją ir ant gruoblėto popieriaus guldančius dar vieną naujo kūrinio eilutę.
Daugiausia paslapčių saugo čia pat stūksanti Villa dell’Ombrellino, pastatyta 1372 m. Šalia įėjimo į sodą kabo didžiulė samanomis aptraukta atminimo lenta, kurioje – sunkiai įskaitomas ilgas viloje gyvenusių įžymybių sąrašas (nuo Galilėjaus iki Winstono Churchillio, neskaitant visų per kelis šimtmečius apsistojusių rašytojų ir dailininkų). Paskutinioji namo šeimininkė buvo anglų rašytoja ir bon viveur Violet Trefusis, garsėjusi ne tik skandalingais ryšiais su poete Vita Sackville-West, bet ir draugyste su viloje lankydavusiais intelektualais, menininkais ir visuomenės veikėjais. Tačiau visa tai lieka už aukštos Villa dell’Ombrellino tvoros – į privačią teritoriją patekti draudžiama…
Žingsniuojant Bellosguardo gatvelėmis Florencijos centro link nesunku suprasti, kodėl rašytojai, mokslininkai ir politikai taip mėgo šią zoną – laikas ir išorinio pasaulio problemos čia paprasčiausiai neegzistuoja. Ir jei Roma rašytojus viliojo neišsemiamais istorijos klodais, o Venecija – mistika, tik Florencija galėjo pasiūlyti kažką unikalaus ir jaukaus. Kaip rašė Henry James, „Florencija – tai tikras perlas – linksmas, kompaktiškas ir turtingas – nuostabus grožio ir patogumo mišinys“. Ne visi su tuo būtų sutikę, tačiau jos grožį ir svarbą paneigti būtų sunku net ir didžiausiam skeptikui.
