Dziudo meistras Dainius Karinauskas vienkiemyje Panevėžio rajone kartu su gyvenimo drauge kuria išskirtinę ramybės oazę – akmenų labirintą. Iš laukų surinkti milžiniški rieduliai, mistiškos istorijos ir gamtos apsupta erdvė čia virsta ne tik meno kūriniu, bet ir savęs pažinimo kelione.
Panevėžio rajone, netoli Paįstrio išsibarsčiusio Pūkių kaimo vienkiemyje, apsuptame miškų, gimsta vieta, kurią sunku pavadinti vien sodyba.
Čia dziudo meistras Dainius Karinauskas kartu su antrąja puse Rita kuria savotišką gamtos kampelį ieškantiems ne triukšmingų pramogų, o gilesnio ryšio su savimi.
Lemtingi atsitiktinumai
Sakoma, kad gyvenime nieko atsitiktinai nebūna.
Panevėžietis Dainius Karinauskas likimo dovana vadina ir pažintį su Rita. Gyvenimas juos suvedė jau sulaukus vidinės brandos, tad abu į santykius atėjo ne tik su sukaupta patirtimi, bet ir aiškiu pajautimu, ko iš tiesų ieško.
Juos suartino panašus požiūris į gyvenimą, meilė gamtai, kūrybai ir noras kurti ne materialiais dalykais grįstą gerovę, o erdvę, kurioje galėtų jaustis ramiai, autentiškai, būti arčiau savęs.
Iš šio bendro pajautimo netoli Paįstrio pamažu gimė akmenų sodas, kupolinis namas ir bendrystės vieta, šiandien traukianti žmones iš įvairių Lietuvos kampelių.
Dainių ir Ritą suartino ne tik panašus požiūris į gyvenimą, bet ir gana neįprastas pomėgis – lauko akmenų paieškos.
Iš pradžių tai buvo tiesiog spontaniškos išvykos į apylinkių laukus, iš kurių namo grįždavo automobilio bagažinėje veždami vieną kitą juos patraukusį riedulį.
„Gal kuris akmuo ir neatrodė kuo nors ypatingas, bet mus energetiškai patraukdavo“, – pamena Dainius.
Ilgainiui mažus akmenis pakeitė įspūdingi milžinai, kuriems parsigabenti jau prireikdavo specialios technikos ir bičiulių pagalbos. Akmenų trauka, anot pašnekovo, žodžiais sunkiai paaiškinama.
„Tikriausiai visi vaikystėje prie jūros rinkome akmenukus. Akmuo tikrai turi ypatingą magiją“, – svarsto jis.
Kiekvienas turi savo istoriją
Per kelerius metus sukaupta akmenų kolekcija galiausiai virto kur kas didesne idėja. Taip gimė akmenų labirintas.
„Jo esmė – galimybė žmogui įsiklausyti į save. Labirintas tarsi atspindi mūsų pačių požiūrį į gyvenimą. Akmuo turi labai daug energijos, jis geba iškelti giliai žmoguje slypinčius dalykus. Ne veltui ir mūsų protėviai prie akmenų atlikdavo įvairias apeigas“, – sako Dainius.
Akmenų sodas buvo kuriamas daugiau nei dvejus metus.
D. Karinauskas tikina, kad visa jo struktūra gimė intuityviai – be jokių išankstinių planų ar brėžinių.
„Kaip ir kūryboje, atėjo pajautimas, kaip turi atrodyti akmenų labirintas. Aš tai vadinu intuicija, pasitikėjimu savimi. Kiekvienas akmuo tarsi pats pasakė, kur turi būti“, – pasakoja pašnekovas.
Kiekvienas akmuo čia turi savo istoriją.
Kai kuriuos milžiniškus riedulius Dainius pats atkasinėjo iš po žemių. Vieną įspūdingiausių radinių jis aptiko durpyne.
Iš pradžių atrodė, kad tai nedidelis akmuo, kurį pavyks lengvai parsivežti, tačiau pradėjus kasti paaiškėjo, jog po žeme – tikras milžinas.
„Visą dieną užtrukome, kol jį atkasėme ir išgabenome. Pajudinti buvo nesunku tik todėl, kad akmuo gulėjo ant durpių, po kuriomis telkšojo vanduo. Bet tai buvo tikras milžinas“, – grožisi Dainius.
„Norėjau suvokti, kodėl vienose situacijose jaučiuosi gerai, o kitose – blogai. Kodėl vieni žmonės įkvepia, o po bendravimo su kitais lieka sunkus jausmas.“ D. Karinauskas
Akmuo iš sapno
Akmenų paieškos ne kartą virsdavo ir netikėtais nuotykiais. Kartą laukuose kasdamas akmenį vyras sulaukė lazdomis ginkluotų vaikinų.
„Jie pradėjo grėsmingai eiti link manęs šaukdami, kad vagiu akmenis. Kai paaiškinau, jog su savininku jau esu susitaręs, ne tik atsiprašė, bet dar ir padėjo jį iškasti“, – su šypsena prisimena pašnekovas.
Dar vienas akmuo atvedė į netikėtą draugystę.
Sustojęs laukuose prie patikusio riedulio Dainius sulaukė visureigiu atskubėjusio ūkininko. Už akmenį pasiūlius pinigų, ūkininkas atkirto, kad akmenų neparduoda, tik dovanoja geriems draugams.
„Taip ir susidraugavome. Pasirodo, jo kieme buvo daugybė akmenų, juos man ir padovanojo“, – pasakoja riedulių entuziastas.
Didžiausias labirinto riedulys, sveriantis daugiau nei dvidešimt tonų, įkurdintas pačiame jo centre. Tačiau D. Karinauskas sako, kad ne tik dydis jam suteikia išskirtinumo – į šią vietą akmuo atkeliavo kone mistiškomis aplinkybėmis.
„Draugė kartą susapnavo akmenį su nepaprastai gražiu raštu. Po kelių dienų radau atrodantį lygiai taip pat kaip jos sapne“, – prisimena Dainius.
Tokius sutapimus paaiškinti sunku. Jis juokauja, kad akmenys dažnai patys jį suranda.
„Akmenis randu net jų neieškodamas. Daugelis mane pažįsta dar iš sporto laikų ir žino mano aistrą akmenims, todėl neretai patys pasiūlo įdomesnių riedulių“, – pasakoja D. Karinauskas.
Visi akmenų sode esantys rieduliai atkeliavo iš netolimų apylinkių – maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink sodybą. Kai kuriuos jų Dainius vadina tiesiog išgelbėtais.
„Ūkininkams jie dažnai būna tik trukdis laukuose, kurį reikia pašalinti“, – šypsosi pašnekovas.
Meno galerija
Vaikščiodamas tarp riedulių Dainius apie juos kalba su ypatinga pagarba. Jo akimis, kiekvienas akmuo – unikalus gamtos kūrinys, turintis savitą charakterį ir istoriją.
„Joks žmogus nesukurs tokio grožio, kokį sukuria gamta. Kiekvienas akmuo per tūkstančius metų sukaupęs savo patirtį“, – įsitikinęs jis.
Ypatingą vietą Dainiaus širdyje užima durpynuose rasti akmenys.
Pasak jo, ten gamta sukuria įspūdingiausius raštus ir faktūras. Akmenys ypatingi dar ir tuo, kad per lietų ar kaitrą jie atsiskleidžia vis kitaip.
Akmenų sodas šiandien atviras visiems, kurie nori ne tik pasigrožėti įspūdingais rieduliais, bet ir pajusti ramybę, kurią, anot Dainiaus, skleidžia pati gamta.
Labirintas sukurtas taip, kad kiekvienas jį galėtų patirti savaip. Jis turi dvi pradžias, o kurią pasirinkti – paliekama pačiam lankytojui.
Pasak D. Karinausko, einant kaire labirinto puse, labiau aktyvinamas dešinysis smegenų pusrutulis, siejamas su kūryba, jausmais ir intuicija.
Pasirinkus dešinę pusę, daugiau dėmesio tenka logikai, veiksmui, struktūrai ir vadinamajam vyriškajam pradui.
Pirmajame labirinto rate lankytojus pasitinka keturi didieji akmenys, simbolizuojantys pasaulio kryptis – rytus, vakarus, pietus ir šiaurę.
Tačiau, anot Dainiaus, svarbiausia čia ne simboliai, o pats patyrimas.
„Labirintą galima pajusti ne tik akimis. Čia įsijungia ir klausa, kvapai, lytėjimas. Eidamas po truputį artėji prie centro, kuris simbolizuoja tikrąjį žmogaus „aš“, kūrėją“, – pasakoja jis.
Pažintis su savimi
Pasiekęs labirinto centrą, Dainiaus teigimu, žmogus tarsi lieka akis į akį su savimi. Tyla ir lėtas ėjimas padeda nurimti, atsitraukti nuo kasdienio triukšmo, o kartais – ir atrasti atsakymus į ilgai nedavusius ramybės klausimus.
„Praėjus labirintą tyloje dažnai ateina problemos sprendimas ar atsakymas į vidinį klausimą. Pirmoji mintis dažniausiai būna teisinga“, – įsitikinęs D. Karinauskas.
Pats Dainius labiausiai mėgsta čia būti anksti ryte arba vakare, kai aplink tvyro ypatinga ramybė.
„Pastebiu, kad šiame akmenų sode dingsta ne tik laikas, bet ir rūpesčiai. Atsiranda tokia tekėjimo būsena, kai tiesiog būni“, – dalijasi pašnekovas.
Gyvenimo kūryba
D. Karinauską traukia ne tik akmenys. Jį žavi visa, kas natūralu, artima gamtai ir žmogaus prigimčiai.
Todėl šalia akmenų sodo pamažu iškilo ir dar vienas išskirtinis kūrinys – apvalus kupolinis namas. Pasak Dainiaus, kaip ir daugelis svarbiausių dalykų jo gyvenime, ši idėja gimė spontaniškai.
„Geriausios mintys ateina savaime. Taip buvo ir su kupoliniu namu – neturėjau aiškaus plano, tik pajautimą“, – pasakoja jis.
Iš pradžių svarstė apie molinį statinį, tačiau netikėtai gyvenimas suvedė su meistru, pasiūliusiu imtis iššūkio ir iš medžio pastatyti apvalų namą. Stogui pasirinktos nendrės – Dainiui buvo svarbu, kad statinyje dominuotų tik natūralios medžiagos.
Brėžiniais pasirūpino pažįstamas, o prie statybų prisidėjo bičiuliai. Tačiau svarbiausia, anot pašnekovo, buvo ne techniniai sprendimai, o jausmas, kurį sukuria pati erdvė.
„Apvalus namas turi visiškai kitokią energetiką. Kai nėra kampų, kitaip juda energija, net garsas skamba kitaip“, – tikino Dainius.
Nors statybos dar nebaigtos, vieta jau dabar traukia žmones. Čia užsuka besidomintys dvasingumu, kūryba, saviugda, meditacija, sportu ar tiesiog artimesniu bendravimu. Šiuo metu vienkiemyje statomi ir nedideli nameliai būsimiems svečiams. Ateityje planuojamos įvairios stovyklos, edukacijos ir bendrystės renginiai.
„Kai darai iš malonumo ir aistros, niekas neatrodo sunku. Tai mano kūryba“, – sako D. Karinauskas.
Dalijimosi dovanos
Pasak panevėžiečio, jo gyvenime buvo ir etapas, kai atsakymų į svarbiausius klausimus ieškojo keliaudamas. Dainius daug laiko praleido Indijoje, Nepale, kopė į kalnus, domėjosi dvasinėmis praktikomis ir bandė geriau suprasti save.
„Norėjau suvokti, kodėl vienose situacijose jaučiuosi gerai, o kitose – blogai. Kodėl vieni žmonės įkvepia, o po bendravimo su kitais lieka sunkus jausmas“, – prisimena jis.
Tuomet prasidėjo gilesnės savęs pažinimo paieškos.
Dainius sako pamažu supratęs, kad žmogaus savijauta labai priklauso nuo jo paties pasirinkimų ir santykio su aplinka.
„Jeigu nori jaustis kitaip, turi kažką daryti kitaip nei iki tol“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jau daugelį metų jis praktikuoja kvėpavimo ir dvasines praktikas, o aplink save subūrė bendraminčių ratą. Anot D. Karinausko, su laiku ateina suvokimas, kokia svarbi yra bendrystė ir dalijimasis.
„Kai daliniesi, pats nuo to pildaisi. Vidumi tampi turtingesnis“, – sako jis.
Vienas ryškiausių prisiminimų Dainiui iki šiol išlikęs iš kopimo į kalną. Po itin sunkaus ir varginamo žygio išgirdęs klausimą, ar buvo sunku, jis ilgai negalėjo rasti atsakymo.
„Tai buvo visa emocijų banga – buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti, ir kartu jautėsi didžiulė euforija“, – prisimena pašnekovas.
Anot jo, tokia ir yra gyvenimo esmė – jame telpa pačios įvairiausios būsenos.
„Gyvenime nėra vienos spalvos ar vieno jausmo. Viskas nuolat keičiasi. Kai tai supranti, gyventi pasidaro daug įdomiau“, – tvirtina D. Karinauskas.
