S. Johnsonas.
Vašingtone tiek tarp demokratų, tiek tarp respublikonų tapo populiaru iškelt rankas į viršų ir sakyti: galiausiai susidūrėme su didele Jungtinių Valstijų biudžeto krize, ypač kai kylant sveikatos apsaugos išlaidoms auga ir fiskalinė tokių programų kaip „Medicare“ ir „Medicaid“ našta. Tačiau tie patys žmonės taip pat įprastai šypsodamiesi pabrėžia, kad kitų pasaulio šalių investuotojai vis dar nori skolinti dideles pinigų sumas Jungtinėms Valstijoms, kas leidžia išlaikyti žemas ilgalaikių paskolų palūkanų normas bei didelį šalies biudžeto deficitą.
Toks požiūris turi rimtų trūkumų. Jis leidžia manyti, kad Jungtinės Valstijos gali atidėlioti šių problemų sprendimą tol, kol doleris išliks populiariausia pasaulio atsargų valiuta, o Amerika siūlys saugiausią prieglobstį lengvabūdžiams kapitalo valdytojams.
Pagal tokią logiką, 2015 metais politikai bus nepakėlę mokesčių bei labai mažai prisidėję prie išlaidų sumažinimo, tad JAV vis dar turės maždaug trilijono dolerių biudžeto deficitą ir didžiąją jo dalį padengs užsieniečiams parduodama valstybės obligacijas. 2050 metais neabejotinai iškils fiskalinė problema – tačiau vis tik dar turim pakankamai laiko ją ignoruoti.
Ši logika, paremta aiškiais Federalinio rezervo ketinimais išlaikyti žemas palūkanų normas, leidžia manyti, kad artimiausiu metu JAV palūkanų normų riba – pavyzdžiui, dešimties metų trukmės iždo obligacijų – išliks žemesnė nei 4 proc. (o galbūt žemesnė nei 3,5 proc.). Šią savaitę palūkanos siekė apie 3,2 proc., o tai, istoriškai žvelgiant, yra labai mažai. Jei „Vašingtono konsensusas“ pasirodys esąs teisingas, tuomet, jei palūkanų normos ir kils, tai lėtai.
Tačiau šis konsensusas neatsižvelgia į svarbų faktą: tiek Jungtinių Valstijų, tiek viso pasaulio finansų sektorius paskutiniais dešimtmečiais tapo daug nestabilesnis ir nė viena iš reformų, kurios buvo pradėtos artėjant prie 2008-ųjų kracho, nepadarys jo saugesniu.
Amerikos per dideli sužlugti bankai netrukus gali tapti ir per dideli, kad būtų išgelbėti. Prie to bus prieita, kai gelbėjant didžiuosius bankus, bandant apsaugoti jų kreditorius ir stabilizuoti ekonomiką, Jungtinės Valstijos įklimps į tokias skolas, kurios skatins kvestionuoti mokumą, smarkiai kelti palūkanų normas bei pradės fiskalinę krizę.
Žmonės kartais kalba apie „sisteminę riziką“, lyg finansų sitemoje ji būtų esminė. Tačiau šiuolaikinė finansų istorija, įskaitant ir besivystančių rinkų istoriją, aiškiai rodo ką kita. Kai bankai ir kitos finansų institucijos įsivelia į bėdą, privatūs nuostoliai – atvirai arba ne – yra perkeliami į vyriausybės balansą. Pavojingos finansų sistemos kelia didelę fiskalinę riziką.
Tarp trijų žmonių, kurie aiškiausiai įvardijo šią problemą, yra du iš didžiausių pasaulio bankininkų. Prieš Benui Bernanke tampant Federalinio rezervo tarybos pirmininku, jis buvo žinomas dėl savo akademinio darbo Didžiosios depresijos tema, kuriame atskleidė, kaip, tinkamomis (arba netinkamomis) sąlygomis, finansų sektorius galėtų tapti savotišku realios (ne finansų) ekonomikos vystymosi katalizatoriumi. Federalinio rezervo paskutiniųjų trejų metų pastangos stabilizuoti bankus ir kitas finansų sektoriaus dalis neabejotinai labiausiai ir buvo paremtos šiuo pastebėjimu.
Anat Admati, Stanfordo universiteto verslo mokyklos profesorę, domina bankų kapitalas, o tiksliau, tai, kas skatina bankus finansuoti savo veiklą pasitelkiant didelius finansinius svertus – t. y. turint mažai nuosavo kapitalo ir daug skolų. Mano nuomone, jos puslapis šiandien yra vienas svarbiausių internete. Jame yra tiek jos pačios, tiek Peterio deMarzo, Martino Hellwigo, Paulo Pfleidererio atliktų tyrimų duomenys bei jų įsikišimas į diskusijas dėl finansų politikos.
A. Admati ir jos kolegų įžvalgos yra paprastos ir labai reikšmingos. Didesnis finansinis svertas leidžia bankininkams daugiau užsidirbti, tačiau jis nesunkiai gali tapti per aukštu akcininkams, nes dėl tokio didelio sverto mažėja bankų atsparumas griūties atveju. Be to, jis yra siaubingas mokesčių mokėtojams ir visiems piliečiams, susiduriantiems su dideliais nuostoliais. Į Jungtinių Valstijų nuostolius įtraukta daugiau nei 8 milijonai prarastų darbo vietų nuo 2007 metų, valstybės skolos išaugimas, atitinkantis maždaug 40 proc. BVP (daugiausia dėl prarastų mokesčių), ir tai dar ne viskas.
Mervynas Kingas, buvęs akademikas, dabar einantis Anglijos banko valdytojo pareigas, ir jo kolegos, sugalvojo vaizdingą pavadinimą viso šio proceso pabaigoje susikursiančiam nuodingam kokteiliui: „Pražūties kilpa“. Po pavadinimu slepiasi tai, kad kiekvieną kartą finansų sistemai patekus į bėdą, ji sulaukia daug paramos iš centrinių bankų bei vyriausybės biudžeto. Tai sumažina akcininkų nuostolius ir visiškai apsaugo beveik visus kreditorius.
Dėl to bankai turi netgi dar didesnę paskatą atnaujinti intensyvų skolinimąsi (kaip teigia A. Admati) ir, kylančiai turto kainai pakėlus ekonomiką į atsigavimo stadiją, tampa įmanoma skolintis netgi dar daugiau (kaip žino B. Bernanke). Tačiau tai iš tiesų reiškia dar didesnę riziką, į kurią įprastai pasineriama neplanuojant ir nesekant proceso bei su ne ką veiksmingesne kontrole pačių bankų viduje (vėlgi, A. Admati paaiškina, kodėl bankų vadovams tai yra priimtina).
B. Bernanke, A. Admati ir M. Kingo požiūris leidžia manyti, kad „Vašingtono konsensusas“ turi rimtų trūkumų. JAV ir pasaulinė ekonomika atsigaus, tai tiesa. Tačiau tas atsigavimas bus tik dar viena fazė augimo-sprogimo-gelbėjimosi cikle.
Amerikos per dideli sužlugti bankai netrukus gali tapti ir per dideli, kad būtų išgelbėti. Prie to bus prieita, kai gelbėjant didžiuosius bankus, bandant apsaugoti jų kreditorius ir stabilizuoti ekonomiką, Jungtinės Valstijos įklimps į tokias skolas, kurios skatins kvestionuoti mokumą, smarkiai kelti palūkanų normas bei pradės fiskalinę krizę.
Kitais žodžiais tariant, „pražūties kilpa“ iš tiesų nėra kilpa. Ji galiausiai baigiasi, kaip tai įrodo Islandijos, Airijos ir Graikijos pavyzdžiai.
____________________
Simonas Johnsonas, buvęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiasis ekonomistas, yra populiaraus tinklaraščio apie ekonomiką BaselineScenario.com vienas įkūrėjų, „MIT Sloan“ instituto profesorius, Petersono instituto vyresnysis specialistas. S. Johnsonas kartu su Jamesu Kwaku yra knygos „13 Bankers“ autoriai.
© Project Syndicate.
