Mielas savas kampelis
Šalia magistralės Panevėžys-Ryga skudurinėje pašiūrėje gyvenantį keistuolį daugelis pavadintų vargeta. Tačiau iš Ukrainos kilusiam vyriškiui mažytė, skudurais dengta pašiūrė, kurioje telpa vos pora senų indų ir meškos kailio guolis – savas mielas kampelis. Tokiu savo gyvenimu atsiskyrėlis patenkintas ir už jokius pinigus nesikraustytų į patogesnį giminių siūlomą būstą.
Rasti 68 metų Jurką – taip jį vadina vietiniai gyventojai – nebuvo sunku. Gyvenamąją vietą išdavė apleistas sodas, sudegusio namo sienų griuvėsiai ir iš krūmų rūkstantys dūmai. Vyras ramiai sėdėjo prie savo guolio ir maišė ant plytų verdamą vyšnių kompotą.
Pamatęs užklydusius, smalsius svečius Jurijus visai nesutriko – jam jau įprastas aplinkinių dėmesys. Ne vienas užsienietis, išvydęs keistą žmogaus gyvenimą, traukia fotoaparatą.
Aplinkinių kaimų gyventojai seniai pažįsta trejus metus pašiūrėje besiglaudžiantį Jurką. Daug kas siūlė pagalbą, bet užsispyręs vyras net nemano ieškotis prieglaudos pas kitus.
„Mano charakteris per sunkus – noriu, kad viskas būtų taip, kaip aš sugalvoju“,– tvirtina. Atsisakęs pagalbos, vyriškis nesigaili – jam mielas savas kampelis.
Tarp prisirpusių vyšnių iš skudurų susikrautas guolis atrodo labai varganai. Kelintus metus taip gyventi privertė sugriuvę namai. Pasiėmęs tik reikalingiausius daiktus, keistuolis persikėlė į sodą ir pasistatė palapinę.
Tokiomis gyvenimo sąlygomis Jurka visai nesiskundžia ir nieko nekaltina. „Gyvenimas eina po truputį“, – su viltimi į ateitį žiūri keistuolis. Nors Jurka ir džiaugiasi, kad Lietuvos klimatas palankus jo gyvenimo būdui ir neleidžia žiemą sušalti, artimiausiu metu žada keisti savo būstą.
Vyras yra nusižiūrėjęs didžiulį, seniūnijai priklausantį vežimą, iš jo žada pasidaryti namelį su ratais. Dabar jis taupo pinigus ir iš lentpjūvės pirks lentų, kad galėtų iki rudens susikalti naują trobelę.
Tokia mintis Jurkai kilo ne dėl nepatogaus gyvenimo pašiūrėje, o dėl nepastovaus būdo – jis norėtų kuo dažniau keisti gyvenamąją vietą.
Per dieną benamiui tenka nukulniuoti daugybę kilometrų po apylinkes ir miškus, o kamuojantis reumatizmas jau darosi kliuvinys. „Galėčiau persitempti savo būstą ten, kur geriausia ir patogiausia vieta“, – džiaugiasi gera idėja Jurka.
Kad žiemą netektų kęsti šalčio, jis žada namelyje su ratais įsirengti dujinę krosnelę. Dabartinis meškos kailio apklotas, pasak vyro, apsaugo nuo šalčio, bet praleidžia drėgmę, kuri kenkia sąnariams.
Lietuviškas alkoholis – bjaurastis
Jurijus gyvena iš 80 litų pensijos, kuri skiriama kitataučiams. Šių pinigų vyrui neužtenka, todėl pragyvenimui jis ieškosi ir papildomų pajamų. Kasdien eina į mišką, kur auga jauni berželiai, ir riša šluotas. Miškininkas, pasak keistuolio, pažįsta jį ir jau nebepyksta dėl laužomų šakų. Kartais netgi parodo, kur rasti geresnių jaunuolynų. Už vieną parduotą šluotą Jurijus gauna vieną litą.
Į kelionę daugiau nei 15 kilometrų spinduliu klajūnas išsiruošia kiekvieną dieną ir ne visada dėl pinigų. Kartais Jurkai paprasčiausiai rūpi pasikalbėti su žmonėmis ir sužinoti įdomių naujienų. Mat televizija ar radijas jo būstinės nepasiekia. Sužinoti, kas vyksta toliau, nei jo lankomos vietos, benamis kartais užsuka ir į biblioteką pavartyti laikraščių. Mėgsta į savo kuklų namelį parsinešti rusiškų knygų.
Maisto stengiasi nepirkti, bet pasigaminti pats. Dažniausiai vyras kepasi lietinius, kuriuos dar vaikystėje išmokė gaminti motina. Produktų imasi iš gamtos – verda uogas, grybus, turi mažą bulvių darželį. Vandens tenka eiti gana toli, todėl ir vartoti jį stengiasi taupiai.
Nors iš pažiūros vyras neatrodo mėgstantis švarą, jis tvirtina, kad kasryt prieš kelionę į miškus nusiprausia ir nusiskuta. Drabužių, išskyrus tuos, kurie ant kūno, vyras daugiau neturi.
Su išgeriančiais kaimo žmonėmis Jurka stengiasi kuo mažiau bendrauti ir išgertuvių savo būste nerengia. Didžiausią pyktį kelia girtaujantis jaunimas, jo patyčias ne kartą teko kęsti. Pats vyras teigia jokio alkoholio, išskyrus ukrainietišką naminukę, net į burną neimantis. Visi lietuviški gėrimai, anot atsiskyrėlio, tikra bjaurastis jo gomuriui.
Didžiausias Jurkos žalingas įprotis, kurio negali mesti – rūkymas: „Kiek kartų bandžiau mesti, bet ir vėl pradedu rūkyti“.
Leis sūnų į mokslus
Nors anksčiau Jurka gyveno tikruose namuose ir turėjo šeimą, savo gyvenimo jis nedalija į gerąjį ir blogąjį laikotarpį. Iš Ukrainos kilęs vyras jau dešimt metų įsikūręs Lietuvoje ir jam čia labai patinka. Ukrainietis netgi didžiuojasi turėdamas lietuvišką pasą, kuris, anot jo, priverčia laikytis pilietiškumo, nenusižengti įstatymams.
Rusiškai kalbantis vyriškis, dar iki šiol mokosi lietuvių kalbos, nes nenori nesusipratimų bendraujant su žmonėmis: „Būna gėda, kai kiti pasišaipo iš ne taip pasakyto žodžio“.
Lietuvoje Jurka surado ir šeimyninę laimę. Tiesa, ji senokai baigėsi. Po sunkios ligos prieš kelerius metus mirė žmona Zita. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų sugriuvusiame name valstybė atėmė ir sūnų. Jam dabar 17 metų.
Nors Jurijui skaudu, kad vaikas buvo atimtas dėl jo kaltės, nes nesugebėjo aprūpinti būstu ir gera priežiūra, vis dėlto džiaugiasi, kad valstybė jį priglaudė. Keistuolis abejoja, ar galėtų sūnus ištverti tėvui priimtiną gyvenimą.
„Būna nesmagu, kai vaikas atvažiuoja manęs aplankyti, neturiu kur jo priimti ir pasodinti“, – sielojosi jis. Nors sūnus ir nesmerkia jo gyvenimo, tėvas jaučia, kad nenori ilgai pas jį užsibūti. Bet toks vienintelio artimo žmogaus elgesys varguolio neliūdina, jis supranta, koks kitų žmonių požiūris į jį.
Jurka be galo didžiuojasi savo sūnumi ir tiki jo geresne ateitimi. Tėvas kartais ir pats važiuoja į internatą, kai pavyksta susitaupyti truputį pinigų. Nuvykęs visada pasidomi vaiko mokslo rezultatais. Sūnus, pasak Jurkos, mokosi puikiai. Gabumus, tėvo manymu, vaikas paveldėjo iš jo. Mat Jurijus teigė baigęs technikumą ir institutą savo gimtinėje, įgijo inžinieriaus ir elektrotechniko specialybes. Šią sritį, anot Jurkos, studijuoti norėtų ir jo sūnus. Todėl tėvas pasiryžo visomis išgalėmis remti tokį sprendimą. Jis žada susisiekti su instituto darbuotojais, kuriuos iki šiol pažįsta, ir užtarti savo sūnų.
Ingrida NAGROCKIENĖ
A.Repšio nuotr. Savo gyvenimu pašiūrėje Jurijus
patenkintas ir nieko dėl tokio likimo nekaltina.
