Tautinės davatkos tirta iš pasipiktinimo ir siunčia prakeiksmus svarbiausiam šalies dramos teatrui: iš scenos, kuriame prieš 33 metus pirmąkart nuskambėjo skanduotė „Lie-tu-va!“, dabar aidi keiksmai „b“, „n“ ir „p…c!“
Skaitytojai, kurie mano, kad jų klausą ir orumą žeidžia keiksmažodžiai, gali žemiau pateikiamo teksto neskaityti. Autorius jaučia pareigą perspėti, nors tų negražių žodelyčių tekste ir nebus, jie bus pakeisti atitikmenimis, kuriais seniai jau naudojasi tautiniai interneto gyventojai. Tikėtina: jeigu ir Nacionalinis dramos teatras, kviesdamas žiūrovus į Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“, panašiai perspėtų žiūrovus, būtų išvengta nesusipratimų.
Vaikiška cenzūra
Ženklas „N-18“, žymintis spektaklio „Išvarymas“ iškabą, tikrai nėra pakankama įspėjimo priemonė. Jeigu jaunuolis, panoręs pamatyti šį naujausią režisieriaus Oskaro Koršunovo ir jo kūrybinės komandos darbą, aštuonioliktąjį gimtadienį švęstų spektaklio dieną, tai jis būtų įleistas, o jeigu dieną vėliau – tai jau ne? Absurdas.
Kodėl tie patys keiksmažodžiai, išgirsti gatvėje iš dešimtmečių gavrošų, privertė pasipiktinti, o skambantys nuo scenos – ne?
Taip mąstydamas netoli Lukiškių aikštės laukiau atvažiuojančio troleibuso. Į regos lauką įsliūkino du berniukai, kokių dešimties metų, ne vyresni. Jie tarpusavyje dalijosi viena apdaužyta riedlente, vienas prieš kitą puikavosi trankiais triukais savo šaunumą įtvirtindami skambiais keiksmais, nepaisančiais aplinkinių. Lyg ir nebūtų prasmės jų tramdyti (koks gi mano reikalas?), bet kadangi šalia buvo ir mano atžala paauglys, griežtu balsu juos sudraudžiau. Keikūnai, kaip pridera, drąsiai atsikirto neieškodami žodžio kišenėje, bet bemat, nekeisdami triukų ir bendravimo intensyvumo, šokiruojančius „b…“ ir „n…“ pakeitė į tautinį „š…“, kuris aidėjo per visą gatvės ir aikštės erdvę, rodės, ligi pat Lukiškių kalėjimo.
Mūsų laikų gavrošai akivaizdžiai puikiai išmanė gatvės žodyno padorumo ribas ir šelmiškai žvairuodami lyg provokavo tolesnę lingvistinę diskusiją, kurie keiksmažodžiai leistini, o kurie ne, ir kuo tautinis „š…“ yra geresnis už aiškiai svetimus, bet giliai mūsų sąmonėje, pasąmonėje, gyvensenoje ir tarpusavio bendravime įsitvirtinusius posakius, kuriuos internautai žymi „bl“, „nx“ ir „pzdc“.
Tyrinėjo ir mokslininkai
Keiksmų, jų reikšmių, vartojimo ir cenzūrinio ribojimo temomis specialistai diskutuoja jau seniai. Prieš aštuonerius metus jaunas publicistas Karolis Klimka savo plačiai nuskambėjusiame pranešime „Ką (mums) reiškia „necenzūriniai“ žodžiai?“, perskaitytame Lygių galimybių plėtros centro organizuotame tarptautiniame tarpdisciplininiame seminare „Lytis ir populiarioji kultūra“, pateikė išvadą:
„Jeigu „keiksmažodžiai“ seniai nieko nekeikia (ir nereiškia), o atlieka „neutralių“, dekoratyvinių įterpinių/pertarų funkciją – kitaip sakant, jeigu simbolinis smurtas yra motyvuojamas estetinių „ritmo“ sumetimų, – tuomet „keikimasis“, tokių žodžių recitavimas „pagal konvenciją“ yra ritualizuotas pareigos reikšti lojalumą arbitraliam šios konvencijos autoritetui vykdymas. Kitaip tariant, kuo semantiškai „tuštesnis“ konvencinių išraiškų recitavimas, tuo jis patetiškesnis kaip paklusimo performatyvas, „nesuterštas“ (neteršiamas) jokių (kitų) motyvacijų ar tikslų, išskyrus besąlygiško pareigos arbitraliam autoritetui vykdymą, – kaip absoliučiai aklas įsakymo vykdymas.“
Išverskime šią iš koto verčiančią įmantrybę į žmonių kalbą. Keiksmažodžiai esą jau seniai nereiškia to, ką reiškė anksčiau. Bet norint, kad tavęs bijotų, tavęs klausytų, ir siekiant kažką „pastatyti į vietą“, tuo pat metu tramdant natūralų norą „duoti į snukį“, esą kol kas nėra patogesnių instrumentų nei žodelyčiai „b…“, „n…“ ar „p…c“.
Apytikriai tuo pat metu kitas iškilus mūsų keiksmažodžių specialistas, kalbininkas Egidijus Zaikauskas, aistringai ir nesavanaudiškai (valstybė iš pradžių nerėmė jo entuziazmo) gilinosi į nenorminės leksikos (kurios ypač svarią dalį sudaro keiksmažodžiai) brūzgynus. Šio jo darbo rezultatas – „Kalbos paribiai ir užribiai. Lietuvių žargono žodynėlis“.
Bet to, pasirodo, nepakanka, kad keiksmų tema būtų galutinai išsemta.
Tikėjosi skandalo?
Naują impulsą diskusijoms apie keiksmažodžius suteikė Nacionalinio dramos teatro paskutinė senųjų metų „bomba“ – spektaklis „Išvarymas“. Jo herojai, iš Lietuvos į Didžiosios Britanijos sostinės tyrus iškeliavę ir ten pasiklydę mūsų tautiečiai, garbingai publikai į veidus tėškė tiesiai iš gyvenimo pasemtą žodyną, sodriai patręštą tais pačiais žodelyčiais „b…“, „n…“ ir „p…c“.
Bet viso to pjesės autoriui ir spektaklio kūrėjams nepakako. Jie akivaizdžiai nutarė išsemti iki dugno solidžiosios, oriosios publikos dalies geranoriškumo išteklius ir priversti ją dalyvauti kertinių idealų išniekinimo rituale. Tai įvyksta, kai „Išvaryme“ žavi jauna lietuvaitė Eglė (ją vaidina talentinga aktorė Monika Vaičiulytė) publikos akivaizdoje virsta vulgaria prasigėrusia prostitute, kuri pusnuogė kriokia šokiruojantį patriotinės poezijos ir keiksmažodžių kratinį: „Tėvyne, tu mano tėvyne, su kuo ir prieš ką, „b…“, eini? Kodėl man draskai, „b…“, krūtinę ir, „n…“, neleidi man grįžt?“
Reikia manyti, kad ir Nacionalinio teatro vadovai, ir pjesės autorius, ir spektaklio kūrėjai suvokė, ką daro paleisdami į gyvenimą tokį sceninį akibrokštą. Akivaizdu, kad jie tikėjosi, jog dauguma žiūrovų juos supras teisingai. Bet jie negalėjo nesitikėti ir kategoriškos tokių „žaidimo taisyklių“ atmetimo reakcijos, netrukus po premjeros nuskambėjusios spaudoje. Dėsninga, kad pasipiktinimo sulaukta būtent iš žiniasklaidos – t. y. iš tos mūsų visuomeninės sąmonės srities atstovų, kurios bulvarinė pakraipa ypač kryptingai ir sistemingai tiražuoja davatkišką dviveidiškumą kaip pagrindinį mūsų visuomenės moralės instrumentą.
Keiksmai, degtinė, nihilizmas.
Spektaklyje „Išvarymas“ pasakojama apie emigraciją, t. y. sunkią ir galbūt pražūtingą mūsų visuomenės ligą. Svarbiausias klausimas, į kurį publiką skatina atsakyti teatras, – „kodėl?“. Kodėl šimtai tūkstančių mūsų žmonių, ieškodami laimės, išvyksta iš tėvynės? Kodėl europinė civilizacija jų nepriima į savo vertybių ir gėrybių pasaulį?
Teatras nesiūlo receptų ir neskelbia diagnozių, jis naudojasi sceninėmis priemonėmis, kad problemos sprendimas bręstų žiūrovo galvoje. Spektaklio centre – du tipiški personažai tipinėmis aplinkybėmis. Tai – buvęs Lietuvos policininkas, mentas, rusiška pavarde Benas Ivanovas, ir jo „draugelis“, mušeika ir „tarpuvartės genijus“, pravarde Vandalas. Jų vaidmenis sukūrė Ainis Storpirštis ir Marius Repšys – žinovai šiam sceniniam duetui jau dabar pranašauja ilgą ir pelnytą šlovę. Būtent banditėlio Vandalo tekstas gausiausiai prisodrintas keiksmų – žinoma, be jų personažas būtų nevisavertis, netikras.
„Patiekalai“ ir „prieskoniai“
Žiūrint spektaklį kirbėjo klausimas: kodėl tie patys keiksmažodžiai, išgirsti gatvėje iš dešimtmečių gavrošų, privertė pasipiktinti, o skambantys nuo scenos – ne? Kodėl jie veda iš pusiausvyros kitus čia pat, parteryje, sėdinčius kolegas, kurių žurnalistinė oda nešiurpsta nuo žymiai šiurkštesnių invazijų?
Iš tiesų ne keiksmuose esmė. Mūsų scenose jie skamba jau senokai. Skamba jie „liaudiškuose“ vaidinimuose, ir publika, išgirdusi kokį nors šmaikštų „pabučiuok man į …“, pritariamai juokiasi.
Kur kas smarkesni tautiniai keiksmažodžiai pirmąkart nuskambėjo 1991 m. Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Dumblas“. Spektaklis „Shopping and Fucking“, rodytas teatro Mažojoje scenoje, buvo sukėlęs triukšmo dėl angliško keiksmažodžio pavadinime, bet tai pasirodė esąs tik reklaminis triukas.
Spektaklyje „Vaidinant auką“ vienas personažas skelia ištisą monologą, kurio didžiąją dalį sudaro šiurkštūs keiksmažodžiai. Netgi neseniai Nacionaliniame dramos teatre vykęs dramaturginių debiutų festivalis „Versmė“ parodė, kad bet kuri šiuolaikinė pjesė, vaizduojanti mūsų emigrantų užsienyje likimus, tiesiog privalo būti pasodrinta sovietiniais keiksmais.
Kita vertus, pasitaiko, kad mūsų teatrai naudoja išraiškos priemones, kurios gali būti nepriimtinos daugeliui žiūrovų, nes demonstruoja prastą skonį, atviras vulgarybes ir įžūlią profanaciją. Visa tai gali šokiruoti kur kas labiau nei keli iš scenos nuskambėję keiksmai, kurie tik išraiškos priemonė, kaip ir bet kuri kita.
O teatrams paprasčiausiai derėtų informuoti žiūrovus iš anksto, kad spektaklyje bus vartojama nenorminė leksika. Tuomet bus išvengta skandalų. Teatro menas vis dar tokios rūšies dvasios puota, kurios pagrindinis patiekalas ne žiūrovas, o pats teatro menas. Ir keiksmų „prieskoniai“ čia gali tikti toli gražu ne kiekvienam. To derėtų paisyti.
