Kaziuko mugė Vilniuje vyksta kovo 2-4 dienomis.
Kas šiemet per Kaziuko mugę galėtų priversti žmones plačiau atverti pinigines? Tokį galvosūkį kasmet sprendžia prekybininkai ir amatininkai. Tačiau ne visi yra pasiruošę vilniečius stebinti originaliais gaminiais – dalis prekeivių linkę tiražuoti kitų sugalvotus dirbinius, nusižiūrėtus prieš metus toje pačioje Kaziuko mugėje.
Vienais metais kažkas Kaziuko mugėje prekiavo iš medžio išdrožtomis spalvotomis tulpėmis. Žmonės pirko jas po vieną ir puokštėmis. Kitais metais medinės spalvotos gėlės atsirado vos ne ant kas antro prekybininko stalo. Vienas metais kvadratinėmis pjaustymo lentelėmis prekiavęs žmogus pamatė, kad iš kaimyno geriau perka tekinto medžio lenteles. Kitais metais kvadratinių lentelių nerasi nė su žiburiu.
Mugės organizatorių, amatininkų ir menininkų nuomonės dėl kopijavimo ir plagijavimo skiriasi. Vieni sako, kad čia galioja verslo dėsniai ir natūrali konkurencija, kiti – kad lietuviai stokoja kūrybiškumo, o treti – kad viskas, kas nauja, yra gerai pamiršta sena, tad neverta ieškoti priekabių.
Vyrauja mados
Kaziuko mugės organizatorė Evelina Burbaitė tikina, kad iki šiol jai dar niekas nesiskundė dėl idėjų vagystės ir daiktų kopijavimo.
„Viskas vyksta kaip ir kiekviename versle. Atsidarė viena picerija, tuoj kažkas, pamatęs, kad gerai sekasi, atidarys ir kitą šalia. Tai – natūrali konkurencija, niekas neapsaugotas nuo to. Kasmet kas nors pateikia naujų gaminių, kurie sulaukia populiarumo, o kitais metais atsiranda ir konkurentų“, – sako E. Burbaitė ir pastebi, kad dažniausiai kopijuojami smulkūs daiktai.
Vienodų daiktų gaminimą ir pardavinėjimą ji vertina tiesiog kaip tam tikrą ateinančią ir praeinančią madą.
„Pavyzdžiui, dabar užėjusi dekupažo arba riešinių mada. Jų mugėje bus tikrai daug, bet kiekviena iš jų yra unikali. Anksčiau gal labiau žmonės kopijuodavo vieni nuo kitų. Dabar rankdarbių asortimentas yra labai platus. Daugiausia įdomių, originalių gaminių pateikia studentai, jaunimas. Pavyzdžiui, šiemet vienas vaikinas pardavinės savo siūtas peteliškes vyrams“, – apie naujoves kalba E. Burbaitė.
Bando atspėti, ką pirks
Amatininkai kasmet ant prekystalių rikiuoja tradicinius gaminius: keramiką, medžio gaminius, krepšius, verbas. Daugiau originalumo ir naujovių įneša jaunimas. Kaip ir kasmet, šiemet vyks alternatyvi Kaziuko mugė, o prie Vilniaus dailės akademijos – studentų ir dėstytojų darbų mugė „Daili Kazė“.
Dailės akademijos dėstytojas keramikas Tomas Daunora apie idėjų kopijavimą svarsto filosofiškai.
„Visa, kas nauja, yra gerai pamiršta sena. Studentai juk taip pat mokosi kopijuodami žinomų menininkų kūrinius. Menininkai ir kūrėjai susiduria su kūrinių apsaugos problema. Bet tai jau ne Kaziuko mugės, o kur kas didesnė intelektinės nuosavybės apsaugos problema. Vagysčių pasitaiko pasaulinėse parodose, meno mugėse. Eina sekliai su fotoaparatais ir pleškina“, – juokiasi keramikas.
Kaziuko mugė jam yra graži miesto šventė, kuri žavi neprofesionalaus meno kūriniais. Tačiau T. Daunora pripažįsta, kad bėgant metams mugė tapo labai komercializuota.
„Sunku rasti nuoširdaus, netiražinio meno. Gal kam atrodo, kad pamatęs gerą idėją sugebės padaryti taip pat. Bet taip pat dažniausiai neišeina, rezultatas būna prastesnis. Žiūrėti, kas ką nukopijavo, nėra laiko, o dažnai – ir tikslo. Viskas labai greitai keičiasi. Dažniausiai amatininkai bando atspėti, kas bus populiaru Kaziuko mugėje, bet tai labiau loterija. Arba pataikai, arba ne“, – sako keramikas.
Savadarbių tauta
Dizaino parduotuvės „Daiktų viešbutis“ savininkė dizainerė Dalia Mauricaitė kopijuotuojų ir plagijuotojų atžvilgiu nusiteikusi kur kas griežčiau. Kaziuko mugėje dizainerė dalyvavo prieš porą metų, tačiau šiais metais to daryti neketina.
„Man atrodo, kad žmonės stokoja kūrybiškumo. Kaziuko mugėje jaučiasi monopolis, nes yra kompanijų, kurios išsiperka daug stendų vienoje gatvėje, tik skirtingose vietose, kad pasiektų kuo didesnę auditoriją. Viskas baigiasi tuo, kad eidami per mugę, matome vis tuos pačius daiktus. Apie originalumą negali būti nė kalbos. Manau, kad gamintojams tiesiog trūksta laisvumo ir idėjų“, – įsitikinusi D. Mauricaitė.
Ji stebisi, kodėl lietuviai nėra linkę patikėti kai kuriuos darbus profesionalams. Pritrūkę idėjų amatininkai ir prekybininkai nesiryžta kreiptis į dizainerius.
„Sukasi užburtas ratas. Amatininkai kopijuoja vieni nuo kitų, o nukopijavę nuo kitų pyksta, kad kažkas nukopijavo nuo jų. Esu bendravusi su tokio tipo žmonėmis. Jie viską bando patys pasigaminti patys vietoj to, kad kreiptųsi į profesionalus“, – piktinasi dizainerė.
Ji įsitikino, kad lietuviai nevertina kūrybinio darbo. „Daiktų viešbutyje“ pamatę originalius, profesionalių dizainerių sukurtus daiktus ar baldus, žmonės dažniausiai siekia patys pasigaminti tokį patį. Taip jiems atrodo pigiau.
„Mes net buvome paskelbę, kad darysime nukopijuotų daiktų konkursą. Pardavinėjome vokiečių dizainerio sukurtą stalą. Jis buvo lengvai sulankstomas ir pakabinamas ant sienos. 95 procentai žmonių, atėję į „Daiktų viešbutį“ sušukdavo: geras, kokia puiki idėja, aš galiu tokį pat pasidaryti. Netekusi kantrybės siūlydavau jiems pasigaminti patiems ir kopiją atnešti mums. Net sąrašą iš 17 pavardžių turėjau, tik nė vienas stalas taip iki mūsų ir neatkeliavo“, – prisiminė dizainerė.
Pasak jos, teoriškai apginti savo produktą galima jį užpatentuojant. Tačiau Lietuvos rinka per maža, kad apsimokėtų gaminį patentuoti, o uždirbti iš jo tiek, kad paskui galima būtų jį ginti teismuose, galimybių nedaug. Be to, apsauga yra ribota. Pakeitus užpatentuoto daikto detalę, jau galima įrodinėti, kad čia visai kitas daiktas.
