Pavasario pradžios šventė Kazimierinės žmonių jūrą pritraukė ne tik išskirtinių teisių į Kaziuko mugę siekiančiame Vilniuje, bet ir 16-ą kartą ją rengiančiame Panevėžio ūkininkų turguje.
Sulaukė ir tikrintojų
Į Aukštaitijos sostinės Kaziuką suvažiavo per 150 tautodailininkų ir smulkiųjų prekeivių iš kaimyninių rajonų, atvyko ir iš Zarasų, Molėtų krašto. Jie pripažįsta Panevėžį pasirinkę dėl simbolinio, nė penkių litų nesiekusio mokesčio už prekybos vietą.
Todėl ir tradicinį Kaziuko mugės akcentą verbą, pintą krepšį, Velykų stalo puošmeną – margintą stručio kiaušinį ar kitą suvenyrą čia buvo galima įsigyti net keliskart pigiau nei Vilniuje, o verdamos gardžios ir nosį kutenančios žuvienės dubenėlį išsrėbti galėjai tik už porą litų.
Nesikandžiojančios kainos į turgų priviliojo ne tik pirkėjus. Kaziuko mugės prekybininkus ant kojų sukėlė Mokesčių inspekcijos atstovų netikėtas vizitas.
Turgaus „Tau, žemdirby“ direktorės Reginos Varnienės teigimu, pustrečios valandos užtrukę mokesčių inspektoriai patikrinimo aktus surašė trims pažeidėjams, prekiavusiems be verslo liudijimų. Už įstatymų nesilaikymą jiems prisieis pakloti po 250 Lt baudas. Tarp nubaustųjų – ir 75-erių moteris, prekiavusi drabužiais. Nors mokesčių inspektoriai tikrino tik nuolatinius turgaus prekeivius, pasak R.Varnienės, jų pasirodymas sukėlė suirutę ir tarp suvežusiųjų į mugę rankdarbius.
Laikas keičia tradicijas
Nors ir kaip Vilnius stengiasi pasisavinti Kaziuko mugę, ji – visos Lietuvos šventė, įsitikinęs Panevėžio krašto tautodailininkų vadas Vidas Mažukna.
„Teko pasiginčyti su etnologu, profesoriumi Limbertu Klimka, kažkada viešai pareiškusiu, esą gėda Lietuvai, kad Kaziuko mugę rengia ne tik Vilnius. Bet moterėlei, norinčiai vieną kitą pirštinę parduoti, net kelionė į sostinę neapsimoka. Jei gerai tiems, kurie parduoda, ir tiems, kurie perka, kodėl nerengti tokios mugės kad ir kiekvienam mieste? Laikas bėga į priekį ir verčia koreguoti net tradicijas“, – mano V.Mažukna.
Verbų įvairovė
Svarbiausią Kaziuko mugės atributą – iš žolynų surištą verbą – Panevėžyje buvo galima įsigyti ir už 3 litus, ir už 15-iolika.
Prie turgaus vartų verbomis ir kitomis iš pievų surinktų ir pačios užaugintų žolynų surištomis grožybėmis prekiavusi tautodailininkė liūdynietė Zita Maskoliūnienė daugelį metų renkasi panevėžietišką Kaziuką.
„Į parodas, muges dažnai esu kviečiama, bet ne visada galiu. Vilnius man per toli ir per brangu. Gerai perka ir čia“, – džiaugėsi Z.Maskoliūnienė.
(…)
Tai straipsnio ištrauka. Visą Ingos KONTRIMAVIČIŪTĖS straipsnį skaitykite kovo 5 d. „Sekundėje“.
Dienraštį galite įsigyti spaudos kioskuose, prekybos centruose bei kitose prekybos vietose.
