Panevėžiečiai daugumai miesto ir rajono restoranų, kavinių ir barų rašo prastą pažymį – aplinka ir klientų aptarnavimas neatitinka to, ko iš jų tikimasi ir kas žadama reklamose. Nereikėtų nustebti svečiams iš kitų miestų, jeigu šalia jų Panevėžio restorane ar kavinėje pietauti įsitaisytų tos maitinimo įstaigos valytojos. Šiemet buvo planuotas Panevėžio restoranų, kavinių ir barų reitingavimas, tačiau tokio sumanymo atsisakyta. Nuspręsta neoficialiai bendrą situaciją įvertinti kaip sudėtingą ir nuosprendžio teisę palikti rinkai. Jos analitikai teigia, kad situacija Panevėžyje yra atspindys, kas vyksta šalyje, ir tikina, kad bendras ekonominės klasės viešojo maitinimo įstaigų aptarnavimo lygis tragiškas. Manoma, kad viskas pasikeis tik prasidėjus reemigracijos procesui.
Trūksta išprusimo ir
kultūros
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Panevėžyje buvo populiarus alaus baras „Žalioji“. Ten visada būdavo alaus ir retokai lankydavosi milicija, to negalėjai pasakyti apie kitus barus. Rūkyta stauridė ir kepta, įtrinta česnaku duona šią vietelę paversdavo dar jaukesne, ji priglausdavo apie šimtą vyrų.
Šia įstaigą garsino ne tik alus ir užkanda, bet ir valytoja Aldutė. Šią pusamžę, nedidelio ūgio moteriškę buvo galima atpažinti iš purvinos, kažkada buvusios baltos prijuostės ir nuolat vienoje rankoje styrančio nenusakomos spalvos skuduro stalams ir pastalei valyti.
Tačiau ši moteriškė išgarsėjo ne dėl savo išvaizdos, o dėl to, kad viešojo maitinimo įstaigoje jautėsi kaip namuose. Ji nuolat sukiojosi tarp staliukų, aprėkdavo įkaušusius vyrus ir kišdama purvinus pirštus tikrindavo, ar bokalas tuščias, ar dar pilnas. Nežinia, kas Aldutę vertė taip elgtis – bokalų trūkumas sovietiniame alaus bare ar jos pačios įsitikinimas, kad yra svarbiausia ir dėl to galinti daryti ką norinti.
Primirštą sovietmečio valytojos istoriją, praėjus beveik trisdešimčiai metų, teko prisiminti po to, kai vienas iš „Verslo vartų“ skaitytojų papasakojo apie jį apstulbinusį vaizdą vienoje iš miesto kavinių.
„Prie vieno iš staliukų pietavo darbo drabužiais apsirengusios virėjos ir, sprendžiant iš aprangos, valytoja. Prie kito pasikeisdamos, lyg pačios sau būtų klientai, garsiai čiauškėjo ir kavą gurkšnojo padavėjos, – pasakojo jis. – Lankytojai jautėsi nejaukiai – lyg būtų į kažkieno namus užėję paprašyti pamaitinami.“
Tokių beveik „aldutiškų“ istorijų „Verslo vartams“ pasakojo ir daugiau skaitytojų. Vieni vietoj arbatpinigių ant kitos sąskaitų pusės parašo: „Ačiū, kad taip ir neatnešėte užsakyto pyrago“. Kiti pasakoja apie virėjų plaukus sriuboje ar mėsos patiekale. Treti niekaip negali suprasti, kodėl padavėjų nagai tokie, lyg jos ruoštųsi Helovino vakarėliui, o žinios apie siūlomus patiekalus ir gėrimus – lyg jos sirgtų anoreksija.
„Padavėjai Panevėžyje, o ir kituose šalies miestuose, dažnai nekompetentingi patarti užeigų lankytojams, nes neturi net menkiausių žinių apie vyną, kitus gėrimus bei patiekalus, ne per daugiausia išmano apie maisto patiekimo etiketą, – sakė „Verslo vartų“ kalbinti ekspertai. – Aptarnavimo ir darbo kultūra neretai yra tik tokia, kokį supratimą vaikystėje jiems įdiegė tėvai.“
Vyksta darbuotojų
medžioklė
2005 metais po atlikto paslaugų tyrimo Panevėžio viešojo maitinimo įstaigų savininkams ekspertai siūlė skirti daugiau lėšų barmenams ir padavėjams mokyti. Ir patiems pasimokyti, kaip dera sutikti svečius.
Tačiau dėl milžiniškos šios srities profesionalų migracijos į Vakarus, dėl nuolatinio jų viliojimo į kitus didmiesčius ir ypač Vilnių šis patarimas beveik neįgyvendinamas.
Panevėžio viešojo maitinimo įstaigų
savininkai nėra linkę mokyti savo sąskaitą specialistų konkurentams.
„Darbuotojų trūksta visose aptarnavimo sektoriuose – tarp jų ir viešojo maitinimo, viešbučių ir kaimo turizmo rinkose, – tikino Panevėžio turizmo informacijos centro direktorė Daiva Tankūnaitė. – Maža to, vyksta didžiulė specialistų medžioklė, ir joje pirmauja ne Panevėžio darbdaviai.“
Viešojo maitinimo įstaigų problemos, anot pašnekovės, užkoduotos dabartinėje darbo rinkoje. Todėl kavinių, restoranų savininkai dažnai bejėgiai užtikrinti gerą klientų aptarnavimą.
Vertina nuliu
Panašiai situaciją ekonominės klasės viešojo maitinimo įstaigų rinkoje, ir ne tik Panevėžio, vertina Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos (LVRA) prezidentė Evalda Šiškauskienė. Jos manymu, restoranų, kavinių ir barų savininkams nusviro rankos, kai pastangos suburti profesionalų kolektyvą nueina perniek, vos tik ką nors pabando keisti. Investuoti į samdinius verslininkams neapsimoka, nes tai – tarsi pinigų išmetimas į tekančią upę.
„Išlaikyti daugiau ar mažiau profesionalią virtuvę jiems dar pavyksta, tačiau padavėjai – rimtas galvos skausmas. Situacija dažna, kai padavėjas dirba vieną du mėnesius, o įgijęs šiokios tokios patirties pasiprašo atleidžiamas ir išlekia į Airiją ar Angliją, – paaiškino E.Šiškauskienė. – Vilniuje lengviau, nes čia daug studentų, o jie imlūs, todėl greitai mokosi. Provincijos, kurortų viešųjų maitinimo įstaigose padėtis tragiška.“
Įvertinti viešojo ekonominės klasės maitinimo įstaigų aptarnavimo kokybę pagal dešimties balų vertinimo sistemą LVRA prezidentė sakė negalinti.
„Negaliu įvertinti balu to, ko nėra. Restoranų klientus aptarnauja vaikai, kaip gali iš jų reikalauti profesionalumo. Aptarnavimo rinkoje – diletantų metas, – neslėpė E.Šiškauskienė. – O jeigu ir užeigos savininkas – verslininkas mėgėjas, klientas gali laukti paties blogiausio.“
Greičiausiai diletantų kavinę ar restoraną, anot pašnekovės, išduoda padavėjo žinios apie įstaigos siūlomus patiekalus.
„Kai padavėjas sako, kad viskas skanu, vadinasi, nieko neišmano apie valgiaraštyje siūlomus patiekalus ir gėrimus. Dėl to kaltas savininkas ir jo mėgėjiškas požiūris į klientų aptarnavimą, – sakė E.Šiškauskienė. – Degustacija yra vienintelis būdas supažindinti padavėją su patiekalo skoniu. Tokiame restorane žuvis pūva nuo galvos.“
Išgelbės reemigracija
Klientų aptarnavimo situacija viešojo maitinimo įstaigose tokia prasta, kad tikėtis, jog problema bus išspręsta per artimiausius metus, būtų naivu. Daugelio rinkos analitikų žvilgsniai krypsta į Vakarus, iš kur laukiama sugrįžtant emigrantų.
„Reemigracija padėtų išspręsti šias problemas. Ir, beje, jau sprendžia – grįžta daug patirties įgiję darbuotojai, jų gebėjimų reikia ir verslininkams, ir klientams“, – teigė E.Šiškauskienė.
Pati reemigracija, anot pašnekovės, ne tik reikš, kad lietuviai grįžta namo iš svečių šalių, bet ir duos aiškų signalą, kad didžiosios emigracijos laikotarpis jau praeityje.
„Vos tik verslininkai įsitikins, kad negrįžtamai arba bent jau ilgam nusistovi priešingas emigracijai procesas, jie ims daugiau investuoti į žmones“, – tikisi LVRA prezidentė E.Šiškauskienė.
Darius SKIRKEVIČIUS
Nuotr. Padavėjai Panevėžyje, o ir kituose šalies miestuose,
dažnai nekompetentingi patarti užeigų lankytojams, nes neturi net menkiausių
žinių apie vyną, kitus gėrimus bei patiekalus, ne per daugiausia išmano apie
maisto patiekimo etiketą.
