Ji stovėjo dešiniu petimi parėmusi durų staktą, virš kurios buvo parašyta Retro Bordo. Terasoje nebuvo nė vieno kliento. Kas dėjosi viduje – nespėjau pasidomėti.
Ji – vidutinio ūgio, juodaplaukė, tarp 20 ir 25 metų, greičiausiai nestudijuojanti aukštojoje mokykloje. Dėl visko buvo galima abejoti, bet ne dėl jos darbo: negalėjo nebūti padavėja. Pasveikinau ir paklausiau, ar jiems nekliudo klientai. „Nesuprantu…“ – nuoširdžiai atsakė ji. Mano bičiulio veide šypsena kaipmat dingo. Jis apsisuko ant nukleišto bato kulno ir mes patraukėme Vilniaus gatve Rotušės link.
Buvome apsisprendę pasiduoti apetitui spontaniškai. Vengėme barų ir panašių pasisėdėjimo vietų, norėjome pavalgyti be triukšmo. Trečią šiokiadienio valandą buvome nusipelnę, kad virtuvės virėjai į mus žiūrėtų rimtai – kaip į visko ragavusius vyrus, kurie kartais apsimeta, kad nežino ko nori. Linksmuolis bičiulis smaguriu pasidarė kiek vėliau nei aš, nes kiek vėliau sumažino išgeriamo škotiško viskio kiekį. Rytinis Rotušės aikštės pakraštys pasirodė lyg nuodėminga opozicija vakariniam. Restoranai ir barai prieš dvasinę seminariją, arkivyskupiją, bažnyčią ir net Literatūros muziejų. Santaika tarp kūno ir sielos.
Laipteliais žemyn leidomės į jaukų rūsį su užrašu Antis. Plunksnos vyrų pamėgta daugiaprasmybių žaismė nulėmė pasirinkimą, tad krypavome žemyn it seni žąsinai. „Ar galime Antyje gauti anties?“ – dabar pabandė liežuvį mano bičiulis. „Žinoma, visada…“ – skaidri trumpaplaukės blondinės šypsena nuginklavo abu iš karto. Tvarkingai suglaudėme sparnus po medinėmis sijomis, kurių tarpai buvo išradingai dekoruoti ištemptomis drobėmis. Atmosfera nepretenzinga, švelnus džiazas harmonizavo alkio ir minties santykius.
Meniu rodė tipišką ir labai praktišką vidutinio restorano paletę – nuo bulvinių blynų (10,90 Lt – su varške, 12,90 Lt – su lašiša) iki T-bone jautienos kepsnio už 49,90 Lt. Keletas sriubų su lietuviško vidurvasario simboliu – šaltibarščiais, silkė su virtomis bulvėmis už 8,90 Lt. It koks lietuvių gyvulininkystės ūkio dokumentas rodėsi keturių kiaulienos kepsnių rikiuotė: po 18,90 Lt. T. y. kiaulių fermos laimi prieš galvijų kaimenes ir tai atsispindi kainose. Apskritai Anties patiekalų sąrašas buvo paprastas ir neįkyrus, bet be kokios nors vinies dėmesiui patraukti. Tačiau nebuvo ir prie ko kabinėtis.
Kad ragausime Anties antį, jau žinojome: su bruknėmis ir kriauše 32,90 Lt. Žinojome ir tai, kad nevalgysime dviejų vienodų patiekalų, nes kitaip skriaudos popietei neišvengsime. Tad mano originalusis bičiulis pasirinko avieną su vyšnių padažu už tuos pačius 32,90 Lt. Pradžia buvo gana paprasta, tačiau rungėmės su dvejonėmis ir prisiminimais ties gėrimų apkasais: diskusijas baigėme dideliu buteliu vandens San Benedeto už 12,00 Lt ir dviem taurėmis raudonojo Canti (150 ml taurė už 10 Lt).
Ir, žinoma, norėjome salotų, kurių sąrašas tradiciškai prasidėjo nuo šv. salotų už 9,90 Lt ir baigėsi salotomis su antiena už 18,90 Lt. Gana tų Anties ančių, pagalvojau, paprašydamas pagaminti man tuno salotų (11,90 Lt), o mano kompanionas filologiniais sumetimais pasirinko šv. salotas. „Kažkas turi būti šventas mūsų kasdienybėje“, – rimtu veidu, derančiu prie suglaustų sparnų, palydėjo savo pasirinkimą.
Dabar apie potyrius. Praleisiu labai neįdomias salotas ir pagrindines pokalbio temas, nes visos jos buvo susijusios su apgailėtina Lietuvos žiniasklaida, kuria pasitikėti gali tik visiškai beraščiai žąsinai. Tai tiesiog Anties sindromas. Kramtydamas savo antienos kąsnį stebėjau avies likimą lėkštėje priešais. Buvo matyti, kad aviena buvo per sausa, perkepta. Žvitri blondinė, matyt, deramai neįvertino mūsų poreikių, o mes pamiršome perspėti: kas per daug – mums nepatinka. Pasiekiau avies kąsnį per stalą – su antimis geriau. Nežinia kodėl, bet geriau. Ant stiprios žarijų kaitros apskrudę anties krūtinėlės šonai ir rausvai sultingas vidus – tai, ko reikia. Sukomponavus kriaušės griežinėlį ir baziliko lapą – tai beveik palaimingas skonis. Šviežios ir apkeptos bulvės skiltelė nieko nei davė, nei atėmė. Nusilaižėme ūsus, pavartėme akimis ir plačiai suplasnojome šypsenomis.
–
Pakeitėme pokalbį nuo anties prie škotiško viskio, tartum bandydami vienas kito valios stiprybę. Kartais užtenka pagalvoti. Pakalbėjome, pasitenkinome, sriūbtelėjome brangaus vandens ir vėl panirome į desertų sąrašą. Pasakiau, kad dažniausiai tikrinu virtuvę karšto obuolių pyrago būdu. Senas metodas, bet vis dar leidžiantis galutinai apsispręsti, ko vertas virėjas, savininkas ir abu kartu sudėjus. Galėjome rinktis variantus su šokoladu, ledais arba vanile (7,90 Lt). Puodelis kavos ir susikaupimo akimirka.
Jau nešant ekspertinį pyragą jutau, kad gero nelauk. Mikrobangų krosnelėje pašildytas kepinys atrodė tarsi vieną kartą atmestas pasiūlymas, kurį bando darsyk grąžinti prie diskusijų stalo. Na, ir Antis, pagalvojau, prisimindamas senus laikus, kai gandai iš sovietų Lietuvos liudydavo apie išlikusią Kauno pyragų tradiciją, kurios net rusų tankai negali sutraiškyti. Skonis ir obuolių pyrago išvaizda liūdnai derėjo vienas prie kito.
Kedenome plunksnas lipti iš rūsio. Sumokėjau 135,50 Lt plius amerikietiškus arbatpinigius. Trumpaplaukės padavėjos akys ne tokių buvo mačiusios, ir jai jokių priekaištų neturėjau. Vien norą kada nors susitikti prie geresnio obuolių pyrago. Bet trimis šakutėmis pažymėti Kauno Antį yra galima.
