Ar valgysiu šiandien?
Pasiturinčiomis vis dar besivadinančioms šalims pats laikas pripažinti, kad prieš badą ir skurdą paskelbtame kare įspūdingų pergalių nepavyks pasiekti, todėl būtina keisti taktiką.
Maistas jau seniai pasaulį yra padalijęs į dvi skirtingas stovyklas: išsivysčiusios šalys kovoja su nutukimu ir sprendžia genetiškai modifikuotų organizmų (GMO), nekokybiško maisto problemas, o skurstančios valstybės skaičiuoja, kiek ryžių saujų tenka vienam šalies gyventojui.
Dar 1996 metais pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime aprūpinimo maistu klausimais 185 valstybių atstovai parašais įsipareigojo iki 2015-ųjų perpus sumažinti badaujančių žmonių skaičių. Jungtinių Tautų (JT) Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. The Food and Agriculture Organization, FAO) duomenimis, 1990–1992 metais nepakankamą maisto kiekį gaunančių planetos gyventojų buvo 817 mln., 1997–1997 metais – 797 mln., 2000–2002 metais – 805, 2005–2007 metais – 830 mln.
Vienai pasaulio daliai tai – statistika, verčianti deklaruoti vis ambicingesnius tikslus. Kitai – egzistencija pačiame socialinės hierarchijos dugne. Ir kapanotis iš jo nepadeda nei technologinės naujovės, nei žemės ūkio ir pramonės progresas.
Nors statistiškai alkstančių žmonių dalis per beveik dvidešimtmetį sumenko nuo 20 iki 16 proc., FAO pripažįsta, kad pasiekta pažanga skurstančiose šalyse nėra ko girtis, nes absoliutus badaujančių žmonių skaičius per pastarąjį dešimtmetį tik didėja. Kovotojai su skurdu ir maisto trūkumu galėtų brūkštelėti pliusą ties Azijos žemynu – čia skurstančiųjų nuo 60 proc. 1990 metais per 20 metų sumažėjo beveik 4 kartus. Tačiau tai veikiau ne paramos organizacijų, o kinus ir indus įdarbinusių Vakarų verslininkų nuopelnas.
Dėl pralaimėto dar vieno mūšio kovojant su badmečiu rastas kaltininkas – 2008-aisiais kilusi finansų krizė ir dėl to itin pakilusios maisto kainos. Bado statistika praėjusiais metais šoktelėjo iki 925 mln. gyventojų. Manoma, kad šiemet maisto stigs jau daugiau kaip 1 mlrd. žmonių – badaus beveik kas septintas planetos gyventojas.
Pasaulio bankas dar 2007 metais įspėjo, kad pučiantis maisto kainoms pasaulyje didėja socialinė įtampa, kuri gali virsti kariniais konfliktais ir neramumais. 2008-aisiais tai tapo realybe. Protestai ir riaušės išplito nuo Karibų iki Tolimųjų Rytų. Šių metų pradžioje scenarijus pasikartojo Šiaurės Afrikoje.
Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų prof. Remigijus Čiegis pritaria arabų revoliucijos priežastis analizavusiems ekspertams, kurie neramumus Šiaurės Afrikoje dažniausiai siejo su dideliu nedarbu ir pagreitį įgavusiomis maisto kainomis.
„Jeigu pasaulis nesiims greitai spręsti šių problemų, gresia didelis sprogimas, – įspėjo pašnekovas. – Milijardas badaujančiųjų yra pats tikriausias sprogstamasis užtaisas. Jeigu dar įvertintume perbėgėlius – kokie žmonių srautai dabar plūsta į Europą, padėtis atrodytų dar rimtesnė.“
Tiesa, turtingų šalių pusėn mesti kaltinimus, kad jos tik švaistėsi kilniomis deklaracijomis, būtų nesąžininga. Europos Sąjunga, tiekianti apie pusę paramos besivystančioms šalims, nuo 2009 iki 2011 metų yra numačiusi skirti 1 mlrd. eurų – ši finansinė injekcija neturtingoms šalims turėjo padėti sumažinti maisto kainų šuolį ir padaryti kasdienius produktus prieinamesnius. Dar beveik antra tiek lėšų turėtų sulaukti humanitarinės pagalbos programos.
Tačiau akivaizdu, kad civilizacija toliau pažengusioms valstybėms taip ir nepavyko skurdo sumažinti dalijant meškeres ir mokant pasigauti žuvį – ištiesti delnai laukia, kol į juos bus įdėta jau pagauta žuvis.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė pasaulyje įžvelgia ne tik maisto aprūpinimo, bet ir maisto paskirstymo problemą. Vieni planetos gyventojai produktų perka neracionaliai daug ir dalį jų išmeta, kiti priversti badauti. Tačiau net jeigu žemės ūkis bus pajėgus išmaitinti visus 7 milijardus, skurstančios šalys vis tiek neturės lėšų reikiamam produktų kiekiui įsigyti.
Šiuo metu finansinių donorių dosnumas kelia nemažai klausimų, nes Europai kaip niekada pačiai reikia skaičiuoti kiekvieną centą stengiantis suvaldyti milžiniškų skolų krizę. Kas žino, ar nebus mėginama sutaupyti ir šiame mūšio lauke.
Žemės ūkio politika – nesėti ir nepjauti
Politologai ir ekonomikos analitikai arabų revoliuciją jau lygina su Vakarų Europoje pratrūkusiomis demonstracijomis. Panašumų esama nemažai. Ir skurdžiose, ir pasiturinčiose šalyse į gatves išsiveržė jauni, darbo negalintys rasti ir ekonomine bei socialine padėtimi nusivylę žmonės. Vieni kovoja už didesnį duonos kąsnį, kiti – sočią, civilizuotą gerovę, be kurios savo gyvenimo negali įsivaizduoti.
Žvelgiant iš Juodojo žemyno anapus Viduržemio jūros atrodytų, kokios maisto aprūpinimo bėdos gali grėsti turtingajai (na, ir kas kad prasiskolinusiai) Vakarų Europai ir net ją besivejančioms buvusio Rytų bloko šalims.
„Įsivaizduokime, kad civilizuotai įpratusiam gyventi europiečiui pasiūloma valgyti tik menkavertį maistą. Dėl to taip pat gali kilti nemaža įtampa. Tikėtina, daug didesnė nei protestavusioje Graikijoje, Ispanijoje ar Prancūzijoje“, – įspėjo R. Čiegis.
Su bendraautoriais 2005–2008 metais analizavęs maisto kainų pokyčius kai kuriose ES šalyse profesorius priėjo prie išvados, kad maisto prieinamumą ir maisto kainų bei bendrų vartotojų kainų stabilumą nemažai lemia šalies ekonominio išsivystymo lygis. Būtent brangstantis maistas dar labiau išbalansuoja ir Lietuvos socialinę pusiausvyrą. Dėl didėjančių kainų vis daugiau mūsų šalies žmonių negali įpirkti kokybiškų ir maistingų produktų.
Pučiantis maisto kainų burbului, vėl pažerta kritikos dabartinei ES žemės ūkio politikai, kai subsidijoms atriekiama didžiausia dalis Bendrijos biudžeto.
Antanas Šarkinas, Kauno technologijos universiteto Maisto instituto vadovas, neslepia skeptiško požiūrio dabartinės ES žemės ūkio politikos atžvilgiu: „Jeigu Europa, mokėdama pinigus, skatina žemdirbius neūkininkauti, tai rodo, kad maisto aprūpinimo problema Europos Sąjungai nėra aktuali.“
Vakarų pasauliui anksčiau ar vėliau gali tekti pripažinti, kad žemės ūkio subsidijavimas buvo klaidingas sprendimas. Valstybės išmokos iškreipė konkurenciją ir net dalyje trečiojo pasaulio šalių žemės ūkis tapo nekonkurencingas. Kadaise žemę dirbę gyventojai apleidžia ūkius ir traukia laimės ieškoti į didmiesčius. Dėl tokios tendencijos jau kelerius metus mokslininkai skambina pavojaus varpais įspėdami, kad kaime likę gyventi žmonės tiesiog nesugebės aprūpinti maistu didžiosios dalies Homo sapiens, įsikūrusių miestuose.
Pandoros skrynia atverta
Mokslininkai įsitikinę, kad maisto aprūpinimo problemos neįmanoma išspręsti be naujų mokslinių tyrimų.
Kopenhagos konsensuso centras sutelkė Nobelio laureatų grupę, kuri dar 2008 metais įvardijo „nebrangias ir veiksmingas kovos su maisto nepritekliumi priemones“. Mokslininkai rekomendavo daugiau investuoti į mikroelementinius maisto papildus, mikroelementinius stipriklius, biologinius stipriklius ir bendruomenės mitybos programas.
Minima „nebrangi ir veiksminga“ išeitis yra ne kas kita kaip genų inžinerijos sprendimai. Ir ši išeitis dar kartą suskaldys pasaulį.
Europa, aktyviai besipriešinanti GMO, nelinkusi atsisakyti tradicinio ūkininkavimo būdo. Juolab kad Senajam žemynui kol kas nekyla pavojus likti be maisto. Tačiau klausimas, kiek už jį teks mokėti, kasmet taps aktualesnis vis didesniam būriui europiečių.
Na, o trečiojo pasaulio šalims, regis, lieka tik vienintelis kelias: mirti iš bado arba tapti eksperimentiniais triušiais.
„Be GMO pasaulis neišsivers ir jo neišvengs. Ta Pandoros skrynia jau atidaryta ir tik ateities kartos galės atsakyti į klausimą, ar tai netaps dar viena rykšte žmonijai. Pasaulis žengia ten, kur nežino, kokių pasekmių sulauks“, – kitą mokslo pažangos medalio pusę regi R. Čiegis.
