Tai, kas jau nutiko Kryme ir kas tebevyksta Rytų Ukrainoje, apžvalgininkai spėjo pavadinti „naujovišku Rusijos karu“. Ką šis terminas reiškia ir kas yra pagrindiniai tokio karo veikėjai?
Garsi lenkų kilmės JAV žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Anne Applebaum (kuri, beje, yra Lenkijos užsienio reikalų ministro Radosławo Sikorskio žmona) balandžio viduryje rašė: „Vakarų įsivaizdavimu, žodžiai „karas“ ir „invazija“ turi aiškias reikšmes. Iš knygų, filmų ir televizijos žinome, kad tokiais atvejais naudojami tankai, karo lėktuvai ir artilerija, taip pat uniformuoti kariai, šiuolaikiška technika ir specialios ryšio priemonės. Viskas atrodo kaip invazija į Iraką arba, žvelgiant atgal, masinis išsilaipinimas Normandijoje.
Tačiau Rusijos veiksmai Rytų Ukrainoje bent jau kol kas nė neprimena tokių mūšių. Šiame kare dalyvauja ne kariai, o vietos banditai ir savanoriai. Vieni jų susiję su buvusiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi, kiti su vietos kriminaliniais autoritetais, yra ir klaidingai manančių, kad kovoja už autonomijos idėją. Jiems vadovauja ne uniformuoti karininkai, o Rusijos karinės žvalgybos ir specialiųjų operacijų pajėgų atstovai, kurie vilki uniformas be atpažinimo ženklų ir su „aktyvistais“ bendrauja tiesiog telefonu.
Jie naudojasi Rusijos karine logistika ir šaunamaisiais ginklais, tačiau ne tankais ir lėktuvais. Nėra jokių „šoko ir baimės“ bombardavimo kampanijų (turima mintyje invazijos Irake pradžia – IQ past.) – tik sistemingos organizuotos atakos prieš policijos būstines, miesto tarybas ir oro uostus.“
Kariauja privati armija?
Toks apibūdinimas iš tiesų vaizdingai atskleidžia naujoviško Rusijos karo bruožus, tačiau vis dar neparodo jo esmės, kuri paaiškėtų tik suprantant, kas yra pagrindiniai veikėjai. Mat net ir Rusijos karinės žvalgybos bei specialiųjų operacijų pajėgų atstovus tokiais vadinti nevisiškai tikslu.
Ryškesnį vaizdą dar kovo 11 d. nupiešė Ukrainos karinių ir politinių tyrimų centro vadovas Dmitrijus Tymčiukas, kuris per pastarąją krizę buvo vienas labiausiai informuotų ir patikimiausių šaltinių, pranešančių apie Rusijos armijos veiksmus Ukrainos pasienyje ir įvykius pačioje šalyje.
„Informacinio pasipriešinimo grupės duomenimis, didelė dalis dabartinio Ukrainos karinių dalinių blokavimo Sergejaus Aksionovo banditų formuočių (t. y. „savigynos“) pajėgomis organizatorių – tai Rusijos bendrovių, analogiškų Vakarų šalių karinėms įmonėms, kurios dirba prisidengusios privačių saugos tarnybų iškabomis, darbuotojai. Daugiausia kalbama apie veikiančias Maskvoje ir Sankt Peterburge. Jų darbuotojai yra Rusijos teisėsaugos organų, karinių pajėgų ir saugumo tarnybų atsargos karininkai, turintys tarnybos karštuosiuose taškuose ir dalyvavimo specialiosiose operacijose patirties“, – rašė D. Tymčiukas.
Taigi, jei tikėtume šia informacija, Rusija iš pradžių Kryme, o po to ir Rytų Ukrainoje pritaikė seną Vakarų išradimą – vadinamųjų privačių karų taktiką. Juk Vakarai iš tiesų jau seniai kariauja pasitelkdami ne vien ginkluotąsias pajėgas, bet ir privačias karines bendroves, kurios ne tik imasi užtikrinti saugumą okupuotose teritorijose, bet ir atlieka daug kitų uždavinių po to, kai įsiveržia reguliarioji kariuomenė. Irake ir Afganistane yra daug privačių karinių bendrovių veiklos pavyzdžių ir niekas to neslepia. Tiesa, jos paprastai tik padeda tikrajai armijai, o ne bando slaptai atlikti visą darbą už ją.
Paslapties šydas nuplėštas
Kremlius, kaip visuomet, šią Vakarų išbandytą taktiką panaudojo daug ciniškiau. Reguliariosios kariuomenės Rusija iš esmės, atrodo, nenaudojo. Ne tik sausumos pajėgų ar aviacijos, bet ir kadrinių karinės žvalgybos GRU karininkų, apie kuriuos tiek daug pastaruoju metu kalbama tarptautinėje arenoje ir kuriuos neva ne kartą demaskavo Ukrainos saugumo tarnyba.
Atrodo, kad vietoj jų nuo pat pradžių veikė būtent privačios karinės bendrovės darbuotojai, kurie, žinoma, yra buvę GRU, o galbūt ir kitų Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai, tačiau dabar jau – atsargos karininkai. O tai leidžia Maskvai ne tik ciniškai teigti, neva ji su įvykiais Rytų Ukrainoje niekaip nesusijusi, bet ir nesibaiminti, kad šis melas bus paneigtas kokiais nors įrodymais.
Be jau minėto ukrainiečio D. Tymčiuko, paslapties skraistę nuo vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų, kurie veikė tiek Kryme, tiek dabar yra Rytų Ukrainoje, bent iš dalies nuplėšė ir SSRS bei Rusijos slaptųjų tarnybų veteranas, atsargos pulkininkas Igoris Charitonovas. Beje, jis Rusijos savaitraščiui „Argumenty nedeli“ netikėtai papasakojo gerokai daugiau, negu būtų galima atspėti iš D. Tymčiuko pateiktos informacijos.
Nors „Argumenty nedeli“ rašinys iš esmės skirtas JAV privačių karinių bendrovių veiklai Ukrainoje, I. Charitonovas paaiškino, kad amerikiečiai – ne vieninteliai regione veikiantys privatūs kariai. „Mažai kas žino, kad ne vien Rusijoje, bet dabar ir Kryme yra privačių karinių bendrovių. Jose dirba, tiksliau – tarnauja, rimti ir patyrę žmonės. Štai tik vieno jų tarnybos biografija. Techninės gynybos sistemų divizijos vadovas. Atsargos karininkas, su pagyrimu baigęs Karo inžinerijos ryšių mokyklą Kijeve. Ėjo vadovaujamas pareigas, o vėliau pratęsė tarnybą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Žvalgybos ir radioelektroninės kovos valdybos centre.
Atrodo, kad veikė būtent privačios karinės bendrovės atstovai, kurie, žinoma, yra buvę GRU, o galbūt ir kitų Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai, tačiau dabar jau – atsargos karininkai.
Tuo laiku buvo pasiųstas mokytis į JAV ginkluotųjų pajėgų karinį koledžą, vėliau tęsė antiteroristinį pasirengimą 15-ojoje JAV specialiosios paskirties brigadoje. Grįžęs ketverius metus dirbo operatyvinį darbą įvairiose Europos šalyse ir Gruzijoje. Daugiau nei penkerius metus vadovavo MPRI (JAV privati karinė bendrovė – IQ past.) techninei žvalgybai. Puikiai moka anglų kalbą.
Išėjęs į atsargą šis sevastopolietis susidomėjo politika, įstojo į partiją „Rusų vienybė“ (apsišaukėlio Krymo premjero S. Aksionovo politinė jėga iki perversmo net nebuvusi įtakinga regione – IQ past.) ir tapo vienu Krymo „savigynos būrių“ organizatorių“, – pasakojo I. Charitonovas.
Šis specialiųjų tarnybų veteranas taip pat prisiminė, kad pirmine „savigynos būrių“ ašimi tapo privati karinė bendrovė, „kurioje dirba Ukrainos piliečiai – tiek ukrainiečiai, tiek rusai. Jos vadovybėje – pusė ukrainiečių, o vadovauja kietas pasienietis, ištarnavęs 19 metų, iš kurių šešerius kariavo“. I. Charitonovas pridūrė, kad šio privataus kario pavardė taip pat esą baigiasi ukrainietiška galūne „-ko“.
Visas šis pasakojimas stebėtinai sutampa su dar 2013 m. Rusijoje paskelbtos Vladimiro Nejelovo studijos „Privačios karinės bendrovės Rusijoje: patirtis ir panaudojimo perspektyvos“ duomenimis apie didžiausią ir pajėgiausią Rusijos karinę bendrovę „RSB-grup“ („Rusijos saugumo sistemos“ – „Rosijskijie sistiemi biezopasnosti“). Tiek apie pačią įmonę, tiek apie studijoje minimą vieną jos vadovų, buvusį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų žvalgybos ir radioelektroninės kovos karininką Aleksandrą Ševčenką.
Remiasi parengta strategija
Maža to, privačių karinių bendrovių panaudojimo siekiant Rusijos valstybės tikslų strategiją dar 2012 m. parengė GRU atsargos generolas majoras Sergejus Kančukovas. Jis tokius darinius pavadino „netiesioginės valstybės politikos priemone bet kuriame pasaulio taške“.
Šioje strategijoje iš esmės numatyta, kad privačios karinės bendrovės bus bendros šalies gynybos sistemos dalis. Jos turėjo būti aprūpintos naujausiais armijos ginklais, sulaukti visokeriopo oficialiųjų ginkluotųjų pajėgų palaikymo, tačiau imtis veiksmų ten, kur reguliarioji kariuomenė negali arba nenori. Ką reiškia „negali arba nenori“, rašoma 2013 m. vasario mėnesio Izborsko klubo žurnale „Izborskij klub“, skirtame išimtinai Rusijos karinėms strategijoms ir reformai.
„Dabar apie daug labiau tikėtinus scenarijus, būtent apie regioninius karus. Atrodo, kad karštosios fazės, t. y. realių tradicinių kovos susidūrimų (kai iš išorės atėjęs agresorius atakuoja šalies aukos kariuomenę), per būsimus regioninius konfliktus veikiausiai nebus. Pagrindinis dėmesys sutelktas į pradinę stadiją. Jos tikslas – suskaldyti valstybės aukos visuomenę, elitą ir ginkluotąsias pajėgas, atimti iš jų materialinius išteklius ir moralinius stimulus priešintis, sukurti ir plėtoti įtakingą masinę „penktąją koloną“, kuri priešintųsi valdžiai ir visuomenės ideologijai.
Šalies naudos gavėjos ginkluotosios pajėgos tokio konflikto atveju pereis, jeigu panorės, atakuojamos valstybės sieną tik tam, kad įvestų joje policijos kontrolę ir okupacinį režimą. Taigi, tik pasiekus karinę pergalę, pavyzdžiui, žlugus valdančiajai grupuotei, po masinių gyventojų arba paskirų visuomenės grupių „valymų“, pasirinktinai sugriovus kai kurių rūšių pramonę arba žemės ūkį ir t. t.“, – rašė minėtame žurnale istorijos mokslų daktaras Andrejus Žukovas.
Dabar palyginkime šiuo teiginius su tais, kuriuos citavome rašinio pradžioje, – amerikietės žurnalistės A. Applebaum naujojo Rusijos karo apibūdinimą ir tuo, kas iš tiesų vyksta Rytų Ukrainoje. Ar neatrodo, kad A. Žukovo straipsnio teiginiai yra būsimo scenarijaus projektas? Juo labiau kad jau praėjusiame IQ numeryje minėjome, jog požymių, kad agresijos prieš Ukrainą scenarijų rašė ir įgyvendina būtent Izborsko klubas, o ne valstybinės Rusijos institucijos, tikrai netrūksta.
Taip pat reikia paminėti, kad šios prielaidos paaiškintų ir daugybę iš pažiūros nelogiškų faktų apie jau atskleistą Rusijos diversantų veiklą. Juk kitaip išeitų, kad, remiantis pačios Ukrainos surinktais faktais, Rusijos karinė žvalgyba GRU vykdo tikrai keistą operaciją, kuriai tiesiogiai vadovauja kažkoks politologas Aleksandras Borodajus, o ištekliais remia ne pats GRU štabas, o apsišaukėlis Krymo premjeras S. Aksionovas.
Neįteisinti net patogiau?
Jei kalbėtume apie privačias karines bendroves, viskas lyg ir stotų į savo vietas. Juo labiau kad GRU atsargos generolas majoras S. Kančukovas, parengęs minėtą privačių karinių bendrovių panaudojimo Rusijos valstybės tikslais strategiją ir teigęs, kad šios įmonės turi tapti „netiesioginės valstybės politikos priemone bet kuriame pasaulio taške“, taip pat yra Izborsko klubo aplinkos žmogus. Vienas jo straipsnių, kokia apskritai turi būti armija, spausdintas ir minėtame Izborsko klubo žurnale, skirtame Rusijos ginkluotosioms pajėgoms.
Beje, savo strategiją S. Kančukovas buvo pritaikęs ir Kremliaus interesams Sirijoje ginti, nors apskritai ją sukūrė, paskelbė ir populiarino, atrodo, tam, kad šalyje būtų įteisintas privačių karinių grupuočių statusas, nes jos veikia prisidengdamos kitomis iškabomis, be to, pavyzdžiui, negali verbuoti samdinių.
Vos privačių karinių bendrovių panaudojimo valstybės tikslais strategija buvo paviešinta, idėją jas įteisinti iškėlė Izborsko klubui artimas Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas. Tačiau kažkas įvyko, kad rezultatų nesulaukta iki pat dabar. Net atvirkščiai, 2013 m. rudenį Rusijos federalinė saugumo tarnyba suėmė du rusus – Vadimą Gusevą ir Jevgenijų Sidorovą, kurie verbavo samdinius „Slavų korpusui“, turėjusiam kariauti prezidento Basharo al Assado pusėje Sirijoje.
Pirmoji ir vienintelė „Slavų korpuso“ operacija žlugo, samdiniai nutarė nutraukti sutartis ir grįžti namo. O tada jau nugriaudėjo žinia apie šių dviejų verbuotojų suėmimą. Kai kurie šaltiniai pačioje Rusijoje teigia, kad taip susidorota su konkurentais, ir tam pasinaudota įstatymo nuostata, kad verbuoti samdinius draudžiama. Beje, „RBS-grup“ vadovas Olegas Krinicinas tada pakomentavo, esą „Slavų korpuso“ kūrimas buvo avantiūra, o samdinius naudojo kaip patrankų mėsą. Turbūt reikėtų suprasti, kad „RBS-grup“ veikia profesionaliau.
Tačiau svarbu net ne tai. Pats prezidentas Vladimiras Putinas yra pasakęs beveik tą patį, ką teigė ir privačių karinių bendrovių panaudojimo valstybės tikslais strategijos autorius S. Kančukovas.
„Manau, kad tai iš tikrųjų yra priemonė realizuoti nacionalinius interesus valstybei tiesiogiai nedalyvaujant. Dėl to galima pagalvoti ir pažiūrėti“, – taip vos prezidentu vėl išrinktas V. Putinas 2012 m. balandžio 11 d. atsakė į Valstybės Dūmos deputato Aleksejaus Mitrofanovo klausimą, ar šalyje nebus įteisintos privačios karinės bendrovės.
O tai, kad įteisinimo procesas nepajudėjo, gali būti ne tik vidaus kovų rezultatas, bet ir taktinis sprendimas – juk oficialiai privačių karinių bendrovių Rusijoje nėra. Nors savo darbą jos jau daro. Maža to, gali būti, kad sučiupus kurį nors Rusijos siųstų diversantų paaiškėtų, jog jis, pavyzdžiui, anksčiau yra tarnavęs Prancūzijos legione (tokie gandai apie kai kuriuos diversantus Ukrainoje sklinda), I. Charitonovo minėtoje MIPRI ar kurioje kitoje JAV privačioje karinėje bendrovėje. Kadangi Rusijoje tokių grupuočių oficialiai nėra, galima tik įsivaizduoti, kokį propagandinį šou iš to surengtų Kremlius.
JAV priima iššūkį?
Gali būti, kad visą šį cinišką Rusijos žaidimą jau perprato Jungtinės Valstijos. Pasigirsta kalbų, kad Ukrainoje veikia garsios JAV privačios karinės bendrovės „Academi“ padalinys „Greystone Limited“. Pasak vienų, jį kovoti su Rusijos pasiųstais diversantais pasamdė gubernatoriais tapę Ukrainos oligarchai Ihoris Kolomoiskis ir Serhijus Taruta, kiti tvirtina, kad tai vietos valdžios susitarimų su JAV rezultatas.
Jei ši informacija pasirodytų tikra, tai galėtų reikšti, kad Vašingtonas pasiryžęs priimti Kremliaus iššūkį ir kariauti su Rusija šios sugalvotą karą. Nes be valdžios JAV žinios tokios bendrovės pasamdyti turbūt nepavyktų net Ukrainos oligarchams. Prezidento Baracko Obamos administracijai tai, ko gero, leistų rūpintis Ukrainos saugumu net ir atmetus bet kokią galimybę į šią šalį pasiųsti JAV armiją.
Tiesa, tai nereiškia, kad JAV jau dabar gali tikėtis įveikti Rusiją šios ginklu. Viena dabartinės Izborsko klubo suplanuotos ir vykdomos, tačiau neabejotinai tylų V. Putino palaikymą turinčios operacijos Ukrainoje ypatybių yra tai, kad ji neturi vieno konkretaus tikslo.
Pirmas uždavinys – sužlugdyti gegužės 25 d. numatytus prezidento rinkimus. Antras – toliau destabilizuoti padėtį ir trukdyti Ukrainai ne tik žengti reformų keliu, bet ir stabilizuoti ekonomiką. Ir tai savaime gali sužlugdyti šią valdžią. Jei ne, galima pabandyti išprovokuoti pilietinį karą arba kraujo praliejimą, kuris V. Putiną paskatintų įvesti reguliariąją Rusijos kariuomenę. Nors šis kol kas to, atrodo, ir nesiekia. Juk visuomet patogiau veikti tarsi svetimomis rankomis.
