Nuo Florencijos iki Niujorko.
„Gyvenimas, kaip ir žurnalas IQ, laikosi ant trijų banginių: politikos, ekonomikos ir kultūros“, – toks prieš dvejus metus buvo pirmojo žurnalo IQ numerio pirmasis sakinys. „Politiką neretai nustelbia arba tai, kas jai yra pavaldu (ekonomika), arba tai, kas pretenduoja būti už ją aukščiau (kultūra)“, – rašyta ten pat. Tačiau kartu šie trys tarpusavyje konkuruojantys banginiai užgožia pačią jūrą, kurioje jie ir plaukioja, – finansų pasaulį.
Komunistai daugiau nei 70 metų kūrė ekonomiką, kurioje siekė išsiversti be laisvos finansų sistemos ir net pinigų, kol galiausiai neliko nei ekonomikos, nei pinigų. Toje pačioje šalyje be funkcionuojančios finansų sistemos nebuvo ir politikos, tik viena tiesa. Bet kultūra gali egzistuoti ir be finansų, – prieštaraus skaitytojas. O klestėti?
Pažvelkime, kaip šimtus metų trukusi finansų sistemos plėtra veikė valstybių ekonomiką, kultūrą, formavo politiką ir pati buvo formuojama. O paskui bandykime atspėti, kaip mums artimų šalių finansinės sistemos ir net požiūris į jas pakreips šalių gerovę.
Šiaurės Italijos miestų – Florencijos, Pizos, Venecijos – architektūros šedevrai jau daugiau nei pusę tūkstančio metų žavi keliautojus. Iš kur tie pinigai, kuriais mokėta už šias gėrybes? Atsakymas paprastas – Šiaurės Italijoje tuo metu prasidėjo šiuolaikinė bankininkystė. Žymiausia bankininkų Medici giminė buvo tokia turtinga, kad globojo daugybę to meto menininkų ir mokslininkų kaip Michelangelo ar Galilėjus.
Turtai ir įtaka eina greta, todėl bankininkai dažnai kontroliavo ir pačių miestų biudžetus. Prie klestėjimo nemenkai prisidėjo ir naujasis finansų inžinerijos išradimas – obligacijos, nesunkiai leidusios finansuoti karus. Kadangi paskolos miestui buvo privalomos, net du trečdaliai miestiečių buvo tapę investuotojais. Godumui valdovai nebuvo (ir nėra) atsparūs, todėl skolų kalnas užaugdavo iki nepakeliamo dydžio, paskatindavusio miestų nemokumą, tačiau naujieji finansų išradimai Šiaurės Italijos miestus su Florencija priešakyje XIII–XV a. padarė pasaulio finansų centru, palikusiu pėdsaką iki šių laikų.
Nyderlandų suklestėjimas
Nors XVI a. mokykliniuose istorijos vadovėliuose priskiriamas galingajai Ispanijai, kuri atvėrė pasaulio kelius geografiniais atradimais, šis laikotarpis padėjo pamatus šalies stagnacijai, ir priešingai – iš ispanų priespaudos besivadavusių Nyderlandų iškilimui. Į Ispanijos biudžetą iš užkariautų teritorijų plūdęs auksas ir sidabras neužkirto kelio net 9 nemokumo atvejams vos per šimtmetį nuo 1556 iki 1662 m. Ispanijos valdovai nesuvokė, kad ne metalų, kurie gali nuvertėti (ir nuvertėjo), kiekis lemia šalies gerovę, o stipri ir inovatyvi finansų sistema.
Naudingųjų išteklių ir tauriųjų metalų neturintys Nyderlandai, kovoję už savo nepriklausomybę, tegalėjo kliautis savimi. Jie perėmė Šiaurės Italijos miestų bankininkystės patirtį ir stebėtinai sėkmingai ją pritaikė savoje šalyje. 1609 m. Nyderlanduose buvo įkurtas Valiutos mainų bankas Wisselbank – bene pirmasis pasaulyje centrinis bankas. Jis išsprendė daugelį prekybos, atsiskaitymo problemų. Kaip ir Italijoje, šalis kapitalą pritraukdavo leisdama obligacijas ir kitus finansinius instrumentus, kurių savininkais tapo dešimtys tūkstančių žmonių. Bet didžiausiu pasiekimu laikoma ribotos atsakomybės akcinės bendrovės sukūrimas. Sakoma, kad pinigai verčia suktis pasaulį. Olandai tai padarė beveik tiesiogine prasme. Finansų inžinieriams sugalvojus ribotos atsakomybės akcinę bendrovę, buvo sukurtos visos sąlygos kapitalui plūsti į šalį. Taip atsirado pirmoji moderni akcijų ir obligacijų birža, prekių birža. Kai kurie yra girdėję apie olandiškąjį tulpių svogūnėlių burbulą, pašalinusį azartiškuosius spekuliantus, bet tai nesutrukdė prekybinei Nyderlandų Rytų Indijos kompanijai tapti didžiausia pasaulio prekybos įmone XVII–XVIII a.
Tokia laisva finansų plėtra Amsterdamą pavertė naujuoju pasaulio finansų centru, o šaliai užtikrino tikrą aukso amžių. Valstybė neužsisklendė, kvietė imigrantus atvykti ir pritaikyti savo įgūdžius, žinias ir, žinoma, kapitalą. Šalyje klestėjo mokslas ir menai su garsiuoju Rembrandtu priešakyje. Kad ir kaip būtų keista, socialinė nelygybė šalyje buvo viena mažiausių to meto Europoje, nepaisant liberaliosios sistemos.
Maži, bet reikšmingi
Ilgainiui dominavimą finansų srityje perėmė britai, kurie panaikino nedidelį atotrūkį nuo Nyderlandų. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulio finansų centras iš Londono buvo perkeltas į Niujorką (iki 1664 m. jis vadinosi Naujasis Amsterdamas). Ką dominavimas kapitalo rinkose davė britams ir amerikiečiams, nė nereikia pristatyti.
Pažvelgus į turtingiausių šalių sąrašą, dominuoja daugiausia niekuo neišsiskiriančios šalys – Liuksemburgas, Lichtenšteinas, Singapūras, Honkongas, Šveicarija, žinoma, ir JAV. Kai kurios šių šalių net reikšmingo žmonių skaičiaus ar teritorijos neturi. Bene vienintelis jų panašumas tarpusavyje – finansiniai centrai. Ką jos darė, kad taptų lyderėmis? Pirmiausia, bankininkus, finansininkus jos laikė ne priešais ir išnaudotojais, o ekonomikos varikliais. Sąlygos ten finansų industrijai kaip niekur kitur liberaliai palankios.
Atskiro komentaro nusipelno gerovės valstybė Švedija. Visi yra girdėję apie gausias socialines išmokas ir garantijas šioje šalyje. Bet ar daugelis žino, jog švedai yra daugiausia investuojanti pasaulio tauta? Įvairiomis formomis investuoja net 70 proc. švedų. Tai – ne gerovės pasekmė, o priežastis. Finansinis išprusimas leidžia švedams pasiekti gerovę.
Auga nauja milžinė?
Valstybė, kuri dar neturi ekonominės galios, bet daro daug kryptingų sprendimų, kad ją įgytų, yra Lenkija. Ir tai duoda rezultatų – ji vienintelė ES, nepatyrusi ekonomikos nuosmukio. Vis dėlto labiausiai žavi jų finansų sistemos aktyvumas ir protegavimas. Dėl keleto politinių sprendimų šios šalies finansų sistema tiesiog švyti.
Pirmiausia, Lenkija įvykdė pensijų sistemos reformą, panašią į lietuviškąją, tačiau su keletu išskirtinių bruožų – absoliuti dauguma lėšų turi būti investuota pačioje Lenkijoje. Tai leidžia pritraukti kapitalo vietos bendrovėms plėsti. Antra, reforma yra „stipresnė“, nes šaliai, turinčiai 40 mln. gyventojų, tenka jau daugiau nei 200 mlrd. zlotų pensijų fondų turto, arba po 5 tūkst. litų kiekvienam. Lietuvoje tėra 4 mlrd. litų trims milijonams, arba vos kiek daugiau nei po 1 tūkst. litų (po 4 tūkst. litų kaupiančiajam) kiekvienam. Trečia, valstybės įmonės drąsiai žengia į akcijų biržą, tik strateginėse pasiliekama dalis akcijų – visa kita tenka investuotojams.
Šiais veiksmais nušaunami keli zuikiai – nuolatinis įmonių vadovų bendravimas verčia tobulėti pačius vadovus, atsiranda reiklumas. Valstybinės įmonės tampa mažiau politinės. Teikiamos finansinės ataskaitos skatina skaidrumą, mažina korupciją. Investuotojų pinigai patenka į įmones, jos gali plėsti ir augti. Tampant Rytų Europos finansų centru, ten veržiasi ir įmonės iš aplinkinių valstybių – Ukrainos, Čekijos, net Lietuvos. Bet užvis svarbiausia – ten dirba daugybė finansų specialistų, kurie pasaulį verčia suktis. Jie gauna solidžias algas, nes uždirba įmonėms didesnį pelną nei kas kitas. Įmonės uždirba, nes uždirba jų klientai. Jie moka mokesčius į biudžetą, kuo patenkinta valstybė ir jos gyventojai.
Lietuvoje elgiamasi priešingai – bandoma išguiti vieną iš nedaugelio galimybių taupyti ir investuoti, plėtotis finansų sektoriui. Dabartinis Seimas įmokas į pensijų fondus sumažino beveik iki nulio, naujasis, tikėtina, jas visai panaikins. Svarbus ne tik pats kaupimas senatvei, bet ir paprasto žmogaus susidūrimas su investicijomis per pensijų fondą, kuris dažnai būna pirmasis jo gyvenime. Jis priverstas domėtis, gilintis, konsultuotis ir tiesiog kelti savo finansinio išprusimo lygį. Ar politikai nori labiau išprususio rinkėjo? Ne, jiems nuo to tik sudėtingiau. Net finansų sektoriaus sumokėtus milžiniškus mokesčius politikai dažniau išnaudoja ne pagirti ir paskatinti, o supriešinti ir kritikuoti.
Istorija rodo, kaip finansų industrija kelia valstybės gerovę. Jei nori būti turtingas, tai ir elkis kaip toks – taupyk, investuok, mokykis ir tobulėk. Jei nori likti vargšas – atimk iš turčių ir išdalyk, pravalgyk ir prasiskolink. Kurį kelią rinksis Lietuva?
