Egidijus Aleksandravičius
Svarbiausių lietuvių tautos istorijos herojų sąraše įsitvirtinęs didysis kunigaikštis Gediminas paliko mums unikalius dokumentus-laiškus. Verždamasis į Rytus ir prijunginėdamas rusų kunigaikštijas, gindamasis nuo kryžiuočių jis tuo pat metu siuntinėjo garsiuosius laiškus Vakarų krikščioniškiesiems valdovams, Hanzos miestams ir vienuolynams gundydamas kvalifikuotus darbininkus ir išsilavinusius žmones kraustytis į jo viešpatiją. Lietuvos valdovas gerai suprato, ant kokių pamatų stovi civilizuotų tautų stiprybė, ir kartu augino lietuvių gebėjimą integruoti laisvus, skirtingus, įvairiakilmius svetimšalius į patvarų valstybės audinį. Pagoniško elito kuriama religinės tolerancijos atmosfera ir išvystyta skirtybių suderinamumo jausena tapo senosios lietuvių tautos skiriamuoju ženklu, kurio nesikrato joks patriotu save vadinantis šiandienos lietuvis.
Jei istorija dar gali būti gyvenimo mokytoja, o lietuvių patriotizmas dar gali suderinti širdies ir proto ritmus, tuomet tūkstantmečio tautos skelbiami principai turėtų rodyti kokius nors ištikimybės istorinių herojų nuostatoms siekius. Dramatiškas lietuvių likimas labai smarkiai nutolino mus nuo Gedimino laikų ir idėjų. Savo galybės ir šlovės viršukalnėje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė daugeliui persekiojamų, paniekintų, nualintų artimesnių ir tolesnių bendruomenių vaizduotėje siejosi su tikru rojumi. Ilgus amžius Lietuva gyvavo kaip imigracijos šalis.
Sėkmingas, galingas ir didžiais ateities vaizdiniais gyvenantis tautinis organizmas sugeria sveiką energiją ne tik užkariavimu. Lietuva buvo stipri tuo, kuo traukė darbščiuosius rytiečius ir vakariečius su senaisiais lietuviais giedoti tas pačias giesmes. Lietuvos stiprybės akivaizdoje žydai, totoriai, karaimai, armėnai, romai ir net vokiečiai, italai, olandai, škotai rado naujus ir jaukius namus, pamažu integravosi į politinės tautos organizmą, vieni daugiau, kiti mažiau išsaugodami savo tapatybės bruožus ir atmintį.
Net jei jaunieji patriotai mokykloje yra perskaitę vieną kitą Gedimino laiško frazę, ar tai reiškia, kad jie supranta Gedimino Lietuvos didybės prigimtį ir pamokslaujančią jo epochos istoriją?
Nūdien per Kovo 11-osios šventę kai kurie patriotizmo bangos pakylėti lietuviai it simbolį iškėlė šūkį – Lietuva lietuviams. Dėl jo susirėmė nemažai publicistikos iečių, paleista nemažai kandžių strėlių iš įvairių politikos apžvalgininkų ir pačių politikų šaudyklių. Sutinku su Dariumi Kuoliu, kuris iš pilietinių tūkstantmetės Lietuvos tradicijų aiškino apie pavergtai ir svetimųjų prievartautojų užguitai tautai labiau derantį šūkį – išties jis tiko XIX a. lietuvių Atgimimo vaizduotei. Patriotinio jaunimo eitynių organizatoriai greičiausiai ir patys suprato šio lozungo prieštaringumą ir savo komentaruose nesyk bandė švelninti radikalaus nacionalizmo briauną ir sujungti du imperatyvus: Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai.
Tai jau visai kitas orientacijos kampas: Tėvynės, valstybės, jos aparato ir šalies galingųjų dėmesys paprastiems savo piliečiams, įsiskaudinusiems tautiečiams, silpniesiems, pažeidžiamiesiems turi būti svarbiausias reikalas. Lietuviai Lietuvai – taip pat kreipia aistras kiekvieno individo pareigų savai tėvynei link. Jis galimai asocijuojasi su psichotiniais emigracijos kaip į save nukreiptos pagiežos reiškiniais, o ne nevaldomos ksenofobijos bei svetimšalių atpirkimo ožkų plakimu. Jei Lietuva yra politinė tauta ir jei šiandien ji skiriasi nuo rusų sumindytos, bet besipriešinančios etninės grupės, tuomet kiekvienas lietuvis, kaip ir prancūzas, anglas, amerikietis ir net vokietis savo šalyje yra pilietis, nepriklausomai nuo akių ar odos spalvos, tikėjimo ir kilties vietos. Jei lietuvio susipratimas gebės derinti ir praplėsti savo vaizduotę, tuomet ne tik liausis žeidę ir gluminti plakatų žodžiai, bet ir padaugės vilties, kad mūsų ateitis nėra tokia jau prasta.
Prastos ateities horizontas gali dunksoti paskaičius pasaulio banko analitikų prognozes apie lietuvių (ir daugelio kitų europiečių) entropiją, senėjimą ir mažėjimą. Net vengiant įsilieti į griūvančio dangaus chorą ir nepritariant vienpusiškam lietuvių migracijos procesų demonizavimui, vis tiek naujų emigrantų nepavadinsi gyvenimo gėriu. Lietuvių išvykimas duonos ir laimės ieškoti svetur susijęs su laisvės ir asmeninių teisių atsikovojimu. Bet žiūrint senoviškai ir paprastai, vis tiek dirbančių rankų ir mokesčių mokėtojų galvų mažėjimas Lietuvoje – nerimą keliantis dalykas.
Galbūt patriotiškai nusiteikę jaunuoliai, Kovo 11-ąją nešdami plakatus Lietuva lietuviams, dar negalvoja, kas jiems mokės pensijas, jei jie laimingai sulauks savo gimtinėje žilos senatvės. Jei jie nepasiduos pagiežai ir kitiems patogumams kaltinti visus, ypač svetimuosius, užuot stiprinus savo gebėjimus juos paversti savaisiais. Daugelio mūsų patriotų vardai yra nuo Gedimino, didžiojo lietuvių kunigaikščio ir išmintingo valdovo. Tačiau ar tai reiškia, kad šiandien yra skaitančių jo laiškus Vakarų Europos tautoms ir viešpačiams? Galima įkyriai ir beveik patetiškai klausti toliau: net jei jaunieji patriotai mokykloje yra perskaitę vieną kitą Gedimino laiško frazę, ar tai reiškia, kad jie supranta Gedimino Lietuvos didybės prigimtį ir pamokslaujančią jo epochos istoriją? Galiausiai būtina paklausti, ar šiandien tuštėjanti Lietuva neverčia susimąstyti, ar nenutiks taip, kad vėl reikės rašyti naujuosius Gedimino laiškus. Ir neužteks kalbėti apie užsienio investicijas ksenofobiškai keiksnojant visus užsieniečius. Kitaip tariant, ar dar bus kam rašyti naujus Gedimino laiškus?
Egidijus Aleksandravičius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
