Kas matyti kitame partijų rinkiminių sąrašų gale, kur nesidarbuoja viešųjų ryšių specialistai ir veidų pudruotojai? Didžiosios partijos stengiasi surinkti 141 kandidato sąrašą ir užbaigia jį labai skirtingai. Tačiau apsispręsti, už ką balsuoti, tai anaiptol nepadeda.
Paskutiniai sąrašų numeriai nebūtinai yra patys pilkiausi arba beviltiškiausi kandidatai. Vien 2008 m. Seimo rinkimuose būta trijų įspūdingų šuolių iš paskutinės vietos.
Juras Požela, būdamas 26 metų ir užimdamas 141 poziciją socialdemokratų sąraše, po rinkėjų reitingavimo pašoko į 21 vietą. Tiesa, per šiai partijai nesėkmingus 2008 m. rinkimus to nepakako, kad jis patektų į Seimą.
Vis dėlto du paskutiniai numeriai 2008 m. pateko į Seimą: „Tautos prisikėlimo“ partijos sąraše 74 numeriu įrašyta televizijos laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė šoktelėjo į 11 vietą, o konservatorių sąraše Vidmantas Žiemelis iš 141 vietos pašoko į 35. D. Tamošiūnaitė-Budrė net ir po tokios sėkmės atsisakė eiti į Seimą.
Šiuose rinkimuose paskutinis socialdemokratų sąraše vėl yra jaunas politikas – Marius Skarupskas, anksčiau aštuntuoju numeriu – ir nesėkmingai – kandidatavęs į Vilniaus miesto tarybą. Savivaldybės administracijoje dirbantis kandidatas juokais sako siekiantis pakartoti J. Poželos šuolį, o kalbėdamas rimtai – kad jam šie rinkimai yra galimybė išmėginti jėgas ir gauti kiek daugiau viešumo sau ir savo idėjoms.
Vilčių dėl Seimo šiuose rinkimuose nepuoselėjantis M. Skarupskas rašo tinklaraštį, aktyviai dalyvauja jaunųjų socdemų veikloje, taigi kaupia kapitalą galimai ateities politinei karjerai. O štai kitos partijos – „Tvarkos ir teisingumo“ – paskutinis, 159-asis, sąrašo numeris Danutė Voverienė neatrodo nusiteikusi jokiai viešumo dozei. Panevėžio miesto mero padėjėja, išgirdusi prisistačiusį žurnalistą ir temą apie paskutinius numerius, pasakė „jokių komentarų“ ir, palinkėjusi sėkmės, padėjo ragelį.
6 ar 141 – nesvarbu
Savo 141 numerį partijos kandidatų sąraše brangina Darbo partijos kandidatas Rytis Šatkauskas, pernai išrinktas į Kauno miesto savivaldybės tarybą. „Manau, kad rinkimine prasme paskutinis numeris yra labai patogus, nes žmonėms lengva prisiminti. Jau ne pirmuose rinkimuose esu paskutinis sąraše, ir kiek ateityje dalyvausiu, stengsiuosi šitą savo numerį išlaikyti“, – sako jis.
2008 m. Seimo rinkimuose buvo panaikintas vadinamasis partinis koeficientas ir kandidatų galutinei rikiuotei nuo tol įtakos turi tik rinkėjų suteikti pirmumo balsai. Biuletenyje nepažymėjus, kuriems partijos kandidatams atiduodami pirmumo balsai, jie automatiškai priskiriami pirmiems penkiems sąrašo nariams.
Pasak R. Šatkausko, rinkėjams kandidatus iš sąrašo vidurio įsiminti yra sunku, o dėl reitingavimo sistemos pradedant nuo šeštojo numerio vieta sąraše yra nesvarbi. Tiesa, jis pripažįsta, kad pirmieji dešimtukai pradiniame sąraše atskleidžia pačios partijos požiūrį į savus kandidatus.
Partijos sąrašo dugnas gali būti ir patogi vieta kokias nors pareigas jau einančiam ir į Seimą nesiveržiančiam partijos nariui. Panašu, kad Darbo partijos sąraše viena pozicija aukščiau nei R. Šatkauskas esantis Vilniaus vicemeras Jonas Pinskus yra būtent toks kandidatas. Dėl šių pareigų jis jau atsisakė Seimo nario mandato ir teigia, kad 140 numeris partijos sąraše jam yra galimybė „pasitikrinti“, kaip matomi jo darbai Vilniuje.
Išeina netrenkdamas durų
Liberalų sąjūdžio parlamentaras Audrius Endzinas nebesiekti trečiosios kadencijos Seime nusprendė dar šių metų pradžioje, tačiau būdamas 141-asis partijos sąraše teigia išreiškiantis solidarumą su šia partija ir politine srove.
„Noras pavaikščioti žeme ir pagyventi kitokį gyvenimą – jį turi turbūt kiekvienas parlamentaras. Vieni tai daro, kiti ne“, – sako Šilutėje į Seimą išrinktas politikas.
Paprašytas pažvelgti ir įvertinti savo patirtį politikoje A. Endzinas teigė pasigedęs brandos.
„Narcisizmo, arba politinio cirko, kartais yra perdėm daug – tiek viešojoje erdvėje, tiek politinės virtuvės viduje. Kai matai, kad kalbų turinys yra atvirkščiai proporcingas įjungtų kamerų skaičiui, tai būna apmaudu ir gaila savo ir kitų laiko. Kuo daugiau kamerų, tuo mažiau prasmės ir esmės. Tuo daugiau spektaklio. Kai kamerų nėra, būna ir prasmingesni, išsamesni svarstymai, ir protingesni pareiškimai. Dažnai taip. Dažnai, bet nebūtinai visada“, – sako liberalas.
Jis priduria nenorintis, kad jo žodžiai skambėtų kaip nusivylimas politika, ir pabrėžia, jog tai įdomus ir prasmingas darbas, tačiau tuo pat metu pripažįsta, kad prieš aštuonerius metus buvo didesnis idealistas nei dabar.
Sąrašo pabaigoje – tipinis konservatorius
Paskutinis iš kalbintų paskutinių numerių – TS-LKD atstovas Gintautas Čižauskas. Iš neilgo pokalbio su šiuo šakiečiu susidarė įspūdis apie tipinį vyresniosios kartos konservatyvių pažiūrų lietuvį – antisovietą patriotą, kuriam politinių vertybių ir partijos pasirinkimas niekada nebuvo dilema.
„Supranti, tas dalykas yra mūsų giminės šaknys“, – paaiškino G. Čižauskas, paklaustas, kodėl pasirinko būtent TS-LKD. Jo senelis buvo karys savanoris, 1945 m. miręs nukankintas sovietų: „Mūsų visa gentis šitų pažiūrų ir mes jų praktiškai niekada nekeičiame.“
Pokalbio metu pašnekovas taip pat minėjo tris savo vaikus ir penkis vaikaičius, ir kad jo vieta rinkimų sąraše nėra svarbi, nes „nebūtina būti Seimo nariu, užtenka ir šiaip būti doru piliečiu“.
Jaunu balsu kalbančiam žurnalistui TS-LKD kandidatas kiek globėjišku tonu sakė, kad jauniems žmonėms sunku atsirinkti tiesą ir kreipdamasis „tu“ klausė, už ką ketina balsuoti. Žurnalistui atsakius, kad dar neapsisprendė, G. Čižauskas pats padarė išvadą: „Na, be abejo, be abejo, ne partiečiui yra sunku rinktis.“
