L.Gabrilavičiūtė
Europą kuo toliau, tuo labiau purtant skolų krizei, vis dažniau pasigirsta skeptikų balsų, raginančių Graikiją pasitraukti iš euro zonos. Nors tokia galimybė nenumatyta Europos Sąjungos (ES) teisės aktuose, o palikti pinigų sąjungą užsispyrusi valstybė susidurtų su daugybe praktinių sunkumų, greičiausiai tai nebūtų misija neįmanoma. Klausimas: ar verta?
Lisabonos sutartis, pagal kurią šiuo metu veikia ES, nenumato galimybės nei valstybei išstoti iš euro zonos, nei kitoms valstybėms ją pašalinti. Kai kurie teisės ekspertai teigia, kad valstybės narės išstojimo iš euro zonos klausimą būtų galima spręsti nebent sudarant atitinkamą tarptautinį susitarimą. Tačiau, pagal šiuo metu galiojančią pirminę teisę, išstojimui iš euro zonos turėtų pritarti tai padaryti nusprendusi valstybė. Kitos narės už jos pašalinimą imti ir nubalsuoti negalėtų.
Atsisveikinti su euru vis paraginami graikai atkakliai tikina liksiantys pinigų sąjungoje, grąžinsiantys sukauptas skolas ir įvykdysiantys visus duotus įsipareigojimus. Jiems antrina aukščiausi ES pareigūnai, nuolat kartojantys, kad nei Graikijos, nei kokios nors kitos į skolas įklimpusios valstybės pašalinimas iš euro zonos nesvarstomas. Narystė euro zonoje esą ne tik teisinis, bet ir politinis įsipareigojimas.
Vis dėlto viešojoje erdvėje pastaruoju metu dažnai pasirodo anonimais norinčių likti aukštų pareigūnų ar žinomų ekonomistų komentarų, kuriuose pabrėžiama, kad suderėti finansinės paramos paketai neišspręs kalno Graikijos finansinių bėdų. Jie ragina šalį kuo skubiau palikti euro zoną ir į problemų liūną paskui save netempti kitų valstybių.
Tačiau pasigilinus į klausimą, kaip šalis galėtų palikti euro zoną, aiškėja, kad žengti tokį žingsnį praktiškai būtų labai sunku. Nustatytą dieną šalis turėtų oficialiu fiksuotu kursu konvertuoti eurais turimas lėšas į naują valiutą. Visos finansinės operacijos – atlyginimų mokėjimas, paskolų išdavimas ir t.t. – nuo tos dienos taip pat turėtų būti vykdomos nauja valiuta.
Pirmoji didelė problema, su kuria susidurtų euro zoną nutarusi palikti valstybė, būtų „kapitalo bėgimas“.
Akivaizdu, kad nei indėlininkai, nei investuotojai tos dienos pasyviai nelauktų. Nujausdami, kad nauja valiuta euro atžvilgiu nuvertėtų labai greitai ir smarkiai, savo santaupas jie norėtų pasilikti eurais arba kita stabilia valiuta.
Taigi pirmoji didelė problema, su kuria susidurtų euro zoną nutarusi palikti valstybė, būtų „kapitalo bėgimas“. Didelių sumų pervedimas iš šalies galėtų sužlugdyti jos bankų sistemą. Vyriausybė greičiausiai įvairiais draudimais mėgintų to išvengti. Tačiau vargu ar tokie bandymai būtų sėkmingi.
Nujaučiant, kad vieši debatai dėl pasitraukimo iš euro zonos atneštų daug žalos, galima svarstyti galimybę pasitraukimui iš pinigų sąjungos ruoštis slapta ir apie tai pranešti staiga. Tačiau toks planas vargiai išdegtų šiuolaikinėje demokratijoje – toks svarbus žingsnis turėtų būti aptartas parlamente ir įtvirtintas įstatymuose.
O idėją, kad centrinis bankas galėtų slapta atspausdinti ir vartojimui paruošti didelius naujų banknotų ir monetų kiekius, galima vadinti, švelniai tariant, absurdiška.
Vis dėlto pabandykime pamiršti išvardytas praktines problemas ir pasvarstyti, kur, finansine prasme, atsidurtų euro zoną palikusi valstybė. Jos skola liktų eurais, todėl palūkanas tektų mokėti būtent šia valiuta. Tačiau įplaukos į šalies biudžetą būtų gaunamos nauja valiuta, kuri, Graikijos atveju, euro atžvilgiu galėtų būti nuvertėjusi net iki 50 procentų.
Aišku, šalis visuomet galėtų pranešti, kad jos skolos konvertuojamos į naująją valiutą. Tačiau finansų rinkos tokį žingsnį neabejotinai palaikytų įsipareigojimų nevykdymu. Todėl prireikus pasiskolinti lėšų, valstybė turėtų mokėti nepakeliamo dydžio palūkanas, norėdama įtikinti rinkas jai skolinti.
Galima prisiminti, kad vienos valiutos keitimas į kitą praeityje buvo sėkmingai įgyvendintas ne kartą. To paties euro įvedimui buvo ruošiamasi ilgai, tačiau jis cirkuliuoti pradėjo be didesnių problemų, o Rytų Vokietijos markės buvo keičiamos į Vokietijos markes. Tačiau čia yra vienas esminis skirtumas. Naujos valiutos tuo metu buvo laikomos stabiliomis, todėl neegzistavo „kapitalo bėgimo“ rizika.
Kartais gali pasirodyti, kad prasiskolinusioms valstybėms, kurių laukia ne vieneri metai drakoniško taupymo, pasitraukus iš euro zonos nebūtų blogiau nei dabar. Mat gresiantis nemokumas ir minios piktų protestuojančių gyventojų kai kur jau tapo realybe.
Čia ir slypi pavojus – suskilus valiutos sąjungai kilęs finansinis chaosas sukeltų pavojų ES ir bendros rinkos išlikimui. Todėl pasitraukti nusprendusi valstybė ar ją pašalinti užsimoję partneriai padarytų didelę klaidą ir rizikuotų sugriauti tai, kam sukurti buvo įdėta daug metų ir pastangų.
_______________________________________
Laura Gabrilavičiūtė yra IQ.lt ekonomikos apžvalgininkė
