Skaitant ekonomines pranašystes apima dvejopas klausimas. Pranašautojai ateitį spėja remdamiesi rodikliais ar indikatoriais? Ar tiesiog vieni visada sako, kad ateitis bus šviesi, o kiti nuolat tvirtina, kad esame pasmerkti. Ir tik priklausomai nuo visuomenės nuotaikos viešumoje dominuoja amžini optimistai arba pesimistai. Kitaip tariant, jei nuotaika gera – laikraščiuose dominuoja optimistai. Nuotaika prasta – visiems įdomūs pesimistai. Tad kokia ateitis laukia Europos?
Tiesa, kalbant apie valstybes ar reiškinius, reikėtų vengti antropomorfizuoti (t. y. žmogiškų bruožų nesuteikti daiktams ar reiškiniams). Teiginiai, pavyzdžiui‚ „Europa prekiauja“ ar „Lietuva gamina“, yra klaidinantys. Nei Lietuva, nei Europa nieko negamina, su nieko neprekiauja. Tai daro individualūs žmonės ar įmonės, kurios veikia minėtų politinių darinių teritorijoje. Kai sakome, kad „Europa turi problemų“, reikia suvokti, jog individų ir jų grupių yra labai daug ir įvairių, o į skirtingus ekonominius stimulus jie reaguoja nevienodai.
Kokios esminės bendros ilgalaikės problemos kamuoja Senąjį žemyną? Pirma, labai didelės valstybių valdžios sektoriaus skolos. Visos valdžios prasiskolinusios. Pamąstymai, kad ne Europos šalys taip pat įsiskolinusios, guosti neturėtų. Iliustratyvus ir Lietuvos pavyzdys: 2013 m. vien palūkanoms už šalies valdžios skolą išleista 2,5 karto daugiau nei šalies gynybai. Valdžios skolos užkraunamos ateities kartoms ir yra tarsi į dugną tempiantis akmuo.
Antra Europos problema yra per didelis ir neefektyvus viešasis sektorius (jis nemaža dalimi atsakingas už skolas). Vadinamoji taupymo politika dažnai yra tik miražas. Viešasis sektorius karpomas nepakankamai arba išvis to nedaroma. Štai ir Lietuvoje, Statistikos departamento duomenimis, 2008 m. 930 tūkst. dirbančių privačiajame sektoriuje išlaikė 418 tūkst. viešajame sektoriuje. 2012 m. 760 tūkst. privačiajame sektoriuje išlaiko 369 tūkst. valstybiniame. 2008-aisiais vienas dirbantis privačiajame sektoriuje išlaikė 0,45 dirbančio viešajame, o 2012 m. – jau 0,48. Ir taip yra šalyje, kuri pateikiama kaip taupymo ir karpymo pavyzdys.
Jei turi modernų javų kombainą, tai ir vienas dirbantis gali išlaikyti visą kaimą bedarbių. Bet kas bus, kai turimos investicijos susidėvės, o naujų nebus?
Tai – liūdna, nes realiai visą viešąjį sektorių išlaiko privatusis mokėdamas mokesčius. Dar daugiau, viešojo sektoriaus sukuriamos darbo vietos (ypač nedarbo mažinimo tikslais) yra žalinga iliuzija. Ekonomistų vertinimais, sukūrus 100 darbo vietų viešajame sektoriuje, sunaikinama apie 150 darbo vietų privačiajame. Kaip? Per aukštesnius mokesčius, nuviliotus žmones, kai kuriais atvejais išaugusią darbo vietos kainą ir (ar) viešajam sektoriui ėmusis paslaugų, kurias iki tol teikė privatusis verslas.
Trečia, per daug žmonių nieko neveikia arba dirba neproduktyviai. Lietuvoje iš 3 mln. žmonių vertę kuria mažiau nei vienas. Kai kuriais radikaliais vertinimais, pavyzdžiui, Prancūzijoje, 66 mln. gyventojų išlaiko 17 mln. dirbančių produktyviame privačiajame sektoriuje. Dėl skaičių ir interpretacijų galima ginčytis, bet turbūt niekada Europos istorijoje tiek mažai dirbančių ir kuriančių neišlaikė tiek daug to nedarančių. Kol kas tai pavyksta dėl aukšto produktyvumo, kuris nulemtas ankstesnių investicijų į gamybą. Paprastai tariant, jei turi modernų javų kombainą, tai ir vienas dirbantis gali išlaikyti visą kaimą bedarbių. Bet kas bus, kai turimos investicijos susidėvės, o naujų neatsiras? Nes investuoti nebebus iš ko, nauji investuotojai neateis, o seni bus išvaikyti socialistinių šūkių ar „žaliosios“ politikos?
Ketvirta, žmonių protai užliūliuoti gerovės valstybės iliuzijos, esą „kas nors viskuo pasirūpins“. O gerovės valstybės įsipareigojimai, skolos ir tam finansuoti reikalingi mokesčiai smaugia vis dar dirbančius ir kuriančius. „Gerovės valstybė“ yra viena pagrindinių grėsmių Europoje veikiančių įmonių konkurencingumui. Labai tinka ne visai tikslus, bet iliustratyvus palyginimas su žlungančiais JAV automobilių gamintojais. Dėl ankstesnės profsąjungų galios ir pensijų įsipareigojimų „General Motors“ gamyklų darbo jėgos sąnaudos perpus aukštesnės nei panašių „Volkswagen“ gamyklų JAV. Paprastai tariant, nepagrįsti lūkesčiai ir vyraujantis jausmas, kad tau kas nors turi ką nors duoti, politikų pataikavimas daliai rinkėjų reiškia konkurencingumo praradimą.
Rugpjūtis turi „užliūliavimo“ efektą, kai visi atsipalaiduoja ir trokšta girdėti tik geras naujienas. Bet noras, kad viskas būtų gerai, nėra tas pat, kas problemų išsprendimas. Europos tvarkymasis su skolomis primena sceną iš Johanno Wolfgango von Goethe’s „Fausto“, kai, velniui pasiūlius, prasiskolinusios karalystės skolos grąžinamos šviežiai atspausdintais popieriniais pinigais. Lygiai taip pat eurų spausdinimas, geriausiu atveju, tėra laikinas sprendimas, skolos atidėjimas trumpam į ateitį, tuo pačiu metu per infliaciją atimant iš taupančių žmonių dalį jų turto.
Nepagrįstai aukštų lūkesčių (visi europiečiai tiki, kad nusipelnė gyventi gerai) ir mažėjančių galimybių (mažiau investicijų, dirbančių ir kuriančių) derinys per politinį procesą rizikuoja nušluoti visus šnekančius nemalonią tiesą ir atvesti į valdžią lengvų sprendimų žarstytojus. Kuo Europos istorijoje baigėsi viena finansinių krizių, manau, priminti nereikia.
