Turgaus prekeivių laukia išbandymų metas.
Pabrangusi mėsa ir daržovės, daugiau bedarbių, kuriems reikės mokėti pašalpas, žlugusi smulkioji prekyba ir monopolininkų triumfas – tokias kasos aparatų įvedimo pasekmes regi turgaus prekeiviai. Tačiau šį kartą šalies valdžia neatsitraukė nė žingsnio. Kas į savo pusę nusvers svarstykles – valdžios ryžtas ar turgaus prekeivių apsukrumas – paaiškės dar negreitai.
Kasos aparatai, peršami 2,5 tūkst. turgaus prekeivių, pretenduoja tapti svarbiausia metų pradžios, o galbūt net ir pusmečio mūsų šalies ekonomikos naujiena. Prekeiviai tokią Vyriausybės iniciatyvą iš karto pavadino „stambių įmonių užsakymu sunaikinti smulkųjį verslą“. Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos atstovai dar nuo gruodžio įrodinėjo, kad turgininkus užgrius didžiulė administracinė našta, teks samdytis buhalterius, steigti įmones. Bene dažniausiai kartota, kad kasos aparatai išaugins išlaidas, todėl turguose kils kainos, o pirkėjai net negalės derėtis. Apokaliptinis scenarijus neišvengiamas: mirs turgaus dvasia ir galų gale šių prekybos vietų nebeliks. Bet ar tikrai turgui gresia pasaulio pabaiga?
Gąsdinančiai graudžios prognozės šį kartą, skirtingai nei 2008-ųjų pabaigoje, Vyriausybės ryžto nepalaužė. Nė vienas prekybininkų argumentas nepalaikytas rimtu, todėl nuo gegužės 1-osios visi dengtose turgavietėse maisto produktais prekiaujantys asmenys privalės turėti kasos aparatus. Tiesa, vieno reveranso prekeiviai sulaukė – dalis kasos aparatų bus nupirkta valstybės lėšomis.
Vyriausybė savo tikslų nevyniojo į vatą. Vien tik iš turguje prekiaujančių asmenų šiemet tikimasi surinkti apie 100 mln. litų mokesčių, pusę šios sumos į valstybės biudžetą turėtų sumokėti prekeiviai mėsa. Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos vadovė Zita Sorokienė atkirto, kad planuojant surinkti papildomą 100 mln. litų, kiekvienas pardavėjas per metus turėtų sumokėti bent 50 tūkst. litų PVM: „Šiandien smulkusis verslininkas moka visus mokesčius, įmokas socialiniam draudimui. Neva nesumokėto šimtamilijoninio pridėtinės vertės mokesčio skaičiavimas – laužtas iš piršto, nes turgavietėse nėra tokios apyvartos.“
Tikruosius apyvartos skaičius Vyriausybė būtent ir tikisi išvysti kasos aparatų žurnaluose, o ir laukiamų milijonų nenurašiusi iš lubų. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, jau apkaltintas stambiojo verslo protegavimu, tvirtino, kad kai dvi savaites sostinės Halės turguje Baisogalos veislininkystės ūkio atstovai prekiavo su kasos aparatu, per darbo dieną vienas ūkininkas pardavė produkcijos už tūkstantį litų. „Tie, kas prekiauja be aparatų, mušdamiesi į krūtinę aiškina, kad jie parduoda produkcijos vos už 300 litų. Štai jums ir 700 neapskaitytų litų“, – šešėlio dydį nurodė ministras K. Starkevičius.
Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas yra suskaičiavęs, kad vien dėl mėsos šešėlinės prekybos didžiausiose turgavietėse šalies biudžetas netenka daugiau nei 32 mln. litų. Didmiesčiuose vienos prekybos vietos, kur prekiaujama mėsa ir jos gaminiais, apyvarta per metus esą siekia 335 tūkst. litų, nors oficialūs skaičiai tam nė iš tolo neprilygsta.
Jeigu iš tiesų oficialiai deklaruojama gerokai mažiau turguje gaunamų pajamų, nėra ko stebėtis, kad vos 1 proc. smulkiųjų prekybininkų yra PVM mokėtojai. O daugumos prekeivių, dirbančių turgavietėse su verslo liudijimais, indėlis į biudžetą išties kuklus. Fiksuotas mokestis už verslo liudijimą per metus siekia ne mažiau kaip 1 440 litų, dar 2 160 litų sumokama „Sodrai“ ir 900 litų už privalomąjį sveikatos draudimą. Taigi kasmet prekeivio duoklė valstybei turėtų siekti viso labo 4,5 tūkst. litų mokesčių. Tačiau nemaža dalis prekybininkų sugeba ir šią naštą pasilengvinti – pasibaigus verslo liudijimų galiojimui, tereikia registruotis darbo biržoje ir fiksuotas mokestis bedarbiui sumažėja perpus.
Baimės akys didelės
Kiaules ir mėsinius galvijus auginantis ir jų mėsa prekiaujantis Arūnas Čimolonskas jau seniai turguje naudoja kasos aparatą. Ūkininkui kelia šypseną turgaus prekeivių argumentai, kad kasos aparatai yra didelė administracinė našta. Jeigu žmogus sugeba prekiauti, tai jam tikrai nebus sunku paspausti kelis kasos aparato mygtukus, išmušti čekį ir baigus darbą įklijuoti jį į kasos žurnalą. A. Čimolonskas šį darbą padaro pats ir jam samdyti buhalterio nereikia.
Ūkininko balse nuskamba vos girdima pavydo gaidelė, kai jis atremia dar vieną prekeivių teiginį apie didėsiančias išlaidas: „Kokios jau tos išlaidos?… Taigi Vyriausybė net iki 100 proc. jiems kompensuos visą kasos aparatų kainą. Yra priežiūros išlaidos, bet jos per metus siekia apie 200 litų. Kai nusiperki skalbimo mašiną, ją irgi kainuoja išlaikyti.“
Dar vienu juokingu argumentu A. Čimolonskas pavadino aiškinimą, kad turgavietėse, kur stovės kasos aparatai, nebus galima derėtis. Kasos aparatas tik užfiksuoja galutinę pirkinio sumą, o ji liks prekybininko ir pirkėjo susitarimo reikalas. Tačiau vartotojai turėtų pajusti naudą. Pirmiausia dėl to, kad turint kasos čekį bus galima reikšti pretenzijas dėl nekokybiškos produkcijos, o tikrintojai galės įsitikinti, kad pirkėjui iš tiesų buvo parduotas lietuviškos, o ne lenkiškos kiaulienos kumpis.
Danguolė Pranckėnienė, Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė, tikino apskritai neįsivaizduojanti, kaip turgaus prekybininkai gali užsiimti tokiu verslu netvarkydami jokios buhalterijos. Nesekant išlaidų ir pajamų balanso, galima ir subankrutuoti.
Tiesa, tai, matyt, negresia turguose tik už prekystalių stovintiems samdiniams, už kurių nugarų slepiasi tikrieji tokio prekybos verslo savininkai. Šie buhalteriją tvarko ir puikiai žino savo verslo balansus, tik nenori, kad tie skaičiai būtų žinomi ir valstybei.
Vis dėlto dalį tiesos turgininkų žodžiuose įžvelgia net ir profesionalūs buhalteriai – kasos aparatai ir jų naudojimą reglamentuojantys teisės aktai nėra smulkmena, į kurią būtų galima numoti ranka. Papildomo darbo teks įdėti – kasos aparatą reikės registruoti, saugoti kasos juostas, nors tam buhalterio ir nebus reikalo samdyti. Jaunesniems žmonėms dėl to ypatingų rūpesčių neturėtų kilti, tačiau prekiaujančių pensininkų gretos gali praretėti.
Smulkiesiems – pasirinkimo teisė
Siekdami išvengti kasos aparatų prievolės smulkieji prekybininkai įrodinėjo, kad niekur kitur pasaulyje turguose kasos aparatų nėra. Finansų ministerija tvirtino, kad daugumoje Europos šalių tradicinėse atvirose ir dengtose turgavietėse dirbantys smulkieji prekeiviai gali pasirinkti, ar apskaitą tvarkyti naudojant kasos aparatus, ar be jų. O nustatant griežtus reikalavimus naudoti kasos aparatus, atsižvelgiama į objektyvius kriterijus, taip pat ir lauko sąlygas. Finansų ministerijos duomenimis, prievolė turėti kasos aparatus turgaus prekeiviams yra nustatyta Austrijoje, Vengrijoje.
Taip pat kai kuriose šalyse yra nustatyta riba, nuo kurios ir fiziniai asmenys gali atsiskaitinėti tik per tarpininką – vadinasi, negalima pirkti didelio kiekio produktų ir mokėti grynaisiais.
Lietuvos ambasados Vokietijoje komercijos atašė Liutauras Labanauskas tvirtino, kad įprastose turgavietėse kasos aparatų nėra. Jeigu pirkėjas pageidauja, pardavėjas visuomet išrašo kvitą.
Didžiuosiuose šalies miestuose veikiančios dengtos turgavietės prilygsta prekybos centrams ir čia kasos aparatai privalomi. Tačiau Vokietijoje nemažai smulkiojo verslo atstovų apskritai gali dirbti be kasos aparatų. Vis dėlto nemažai prekybininkų ar paslaugų teikėjų juos naudoja dėl visiškai paprastos priežasties – taip patogiau aptarnauti klientus ir tvarkyti prekių apskaitą. L. Labanauskas pripažino, kad tokia tvarka Vokietijoje nieko nestebina dar ir todėl, kad čia nėra keliamas pasitikėjimo verslu, o juo labiau slepiamų pajamų klausimas.
Panaši tvarka galioja ir Didžiojoje Britanijoje. Andrius Nikitinas, komercijos atašė Lietuvos ambasadoje Londone, aiškino, kad smulkieji verslininkai turi galimybę pasirinkti dirbti su kasos aparatu ar be jo. Pavyzdžiui, kirpyklose, kavinėse, taisyklose retai kur galima išvysti kasos aparatus.
Tuo tarpu Švedijoje kasos aparatai – įprastas atributas, taip pat ir dengtose turgavietėse.
Anot komercijos atašė Švedijoje Sigito Brazinsko, šioje šalyje ypač plačiai taikomi elektroniniai atsiskaitymai, o grynieji pinigai beveik nėra naudojami.
Abejotinas veiklos pelningumas
Žurnalo IQ paklaustas, kodėl Vyriausybės iniciatyva sukėlė tokią pasipriešinimo bangą, ūkininkas A. Čimolonskas atsakė trumpai – kasos aparatai fiksuoja visas pajamas, o tai nėra priimtina turgaus prekeiviams.
Akivaizdu, kad turgaus prekeiviai stojo piestu prieš kasos aparatus ne todėl, kad nesugebės paspausti kelių mygtukų ir pildyti kasos žurnalo, juolab kad Vyriausybė ketina taikyti supaprastintus reikalavimus dėl kasos operacijų žurnalo ir pinigų laikymo kasos operacijų vietoje. Tikroji šių audringų ginčų priežastis yra PVM, o tiksliau – 100 tūkst. litų pajamų riba. Jeigu per metus prekeivių apyvarta viršija šią ribą, jiems reikia mokėti 21 proc. PVM. Tapusius PVM mokėtojais verslininkus prislėgs ir nemenka biurokratinė našta.
Smulkieji prekybininkai mušasi į krūtinę teigdami, kad per metus jų pajamos siekia vos 20–30 tūkst. litų. Tokius duomenis patvirtina ir statistiniai deklaracijų duomenys – gyventojų, kurie pagal verslo liudijimą prekiauja prekyvietėse, vidutinės deklaruojamos pajamos iš prekybos nesiekia 25 tūkst. litų per metus. Todėl Finansų ministerija suskubo paskelbti: „Taigi, iki šios PVM mokėtojo registracijos ribos dar toli, ir, žinoma, dėlto nereikės mokėti PVM.“ Tačiau ministerijos vadovė I. Šimonytė tokiais skaičiais abejoja: „Įvertinus tokios veiklos pelningumą, kuris vargiai gali būti didesnis nei 10 proc., išeina, kad pelnas yra 200–300 litų per mėnesį. Tada man kyla klausimas, kokia prasmė yra vykdyti tokį verslą?“
Kodėl prekeiviai taip audringai pasitiko Vyriausybės siūlymą? Kadangi valdžia kompensuos kasos aparatų įsigijimo išlaidas, tai kodėl gi turgininkams nereikėtų priimti tokios dovanos, padirbti metus, sulaukti teigiamų mokesčių inspektorių tikrinimo rezultatų ir išdidžiai Vyriausybei įrodyti, kad ji ne ten ieško šešėlinės ekonomikos kūrėjų?
Pagyvensim, pamatysim. O kol kas, kaip sakė vieno seno animacinio filmo herojus, „protingieji kurmiai, paskaičiuokime“. Sakykim, prekybininkas prekiauja mėsa šešias dienas per savaitę, išskyrus sekmadienį arba pirmadienį. Per metus susidaro apie 300 darbo dienų. Taigi kasdien jis negali į kasą „mušti“ daugiau kaip 333 litų, nes antraip per metus pasieks 100 tūkst. litų apyvartos ribą ir taps PVM mokėtoju. Labai abejotina, ar kylant mėsos kainoms tokia pajamų suma yra nereali.
Skaidys verslą ir slėps pajamas
Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentės D. Pranckėnienės nuomone, įvesta naujovė turėtų praskaidrinti mėsos ir daržovių pardavėjų verslą, tačiau vargu ar valdžia sulauks tokio finansinio efekto, kokio tikisi. Tie, kurie siekia nerodyti visų pajamų, tai sugebės daryti ir toliau.
Niekam ne paslaptis, kad pajamas galima nuslėpti ir turint kasos aparatus. Labai tikėtina, kad kasos aparatai ant prekystalių stovės, tačiau kasos kvitą gaus tik kas antras arba kas trečias pirkėjas. Tik ar Valstybinė mokesčių inspekcija, vos spėjanti registruoti bandymus kasos aparatuose nefiksuoti visų pajamų kavinėse, bus pajėgi sukontroliuoti ir prekybą turguje?
Apie tai prakalbo ir laisvosios rinkos ekspertai, mūru stoję turgininkų pusėn. Pastarieji PVM mokėtojais registruotųsi ir mokėtų PVM tik pasiekę 100 tūkst. litų apyvartą, o ne nuo pirmo pardavimo lito. Taigi, net ir įvedus kasos aparatus, išliktų sąmoningas prekiautojų PVM vengimas nutraukiant veiklą, kai artėjama prie 100 tūkst. litų apyvartos.
Be to, sklando gandai, kad atgal sukasi ne tik automobilių spidometrų, bet ir kasos aparatų skaičiai. Tačiau gal ir to neprireiks. Apsukresni verslininkai be vargo gali rasti alternatyvų. Viena jų – išskaidyti verslą ir samdyti kuo daugiau prekybininkų: tikėtina, kad kiekvienas jų parduos mažiau produkcijos ir per metus nepriartės prie „pavojingos“ 100 tūkst. litų ribos. Dar vienas būdas – mėsą ir kitus maisto produktus pristatyti pirkėjams į namus ir tikėtis, kad jie nepareikalaus sąskaitų. Kad kasos aparatai turgaus prekeivių neprivers mokėti daugiau mokesčių į šalies biudžetą, pripažįsta ir Lietuvos banko ekonomistas Raimondas Kuodis. Jis taip pat prognozuoja, kad dauguma turgaus prekeivių fiksuojama apyvarta taip ir nepasieks 100 tūkst. litų ribos, nes verslas bus išskaidytas ir įsigyta daugiau verslo liudijimų. R. Kuodis regi vienintelę išeitį – apskritai persvarstyti verslo liudijimų apmokestinimo ir išdavimo tvarką, kad ja pasinaudotų tik mažas pajamas gaunantys gyventojai, o ne stambieji prekybininkai.
Nors prieš tai Vyriausybei, pasakiusiai A, reikėtų pasakyti ir B. Jeigu jau kasos aparatai stovės ant prekystalių šalia maisto produktų, kodėl gi griežtesnės apskaitos neturėtų tvarkyti ir kiniškais drabužiais prekiaujantys asmenys?
