„Ar tai pokštas?“, „Tai – tik blanki ir inertiška organizacija. Ji būtų paskutinė mano sąraše“, „Piniginė premija greičiausiai atiteks prasiskolinusioms vyriausybėms ar bankams“, „Kas toliau? „Oskaras“ Hermanui Van Rompuy?“ Tokiais kritiškais ir ironijos kupinais komentarais dažnai buvo pasitinkamas pranešimas, jog šiemet Nobelio taikos premija skirta Europos Sąjungai (ES).
Tačiau Europos politikų reakcijos į šią žinią taip pat negalima laikyti pavyzdine. Suskubę pasišildyti premijos spinduliuose, jie ne tik pamiršo tuos kolegas, kurie šios premijos iš tiesų verti, bet ir įsivėlė į viešas diskusijas, kas turėtų atsiimti apdovanojimą.
Penkios priežastys
Su nerimstančia skolų krize kovojantys ES pareigūnai, nuolat aštriai kritikuojami dėl savo veiksmų ar neva per didelių atlyginimų, gavo ypatingą paskatinimą. Nobelio komitetas organizacijai skyrė patį prestižiškiausią apdovanojimą – taikos premiją.
Komiteto sekretorius Geiras Lundestadas nurodė penkias priežastis, dėl kurių ES buvo skirta Nobelio taikos premija. Pagrindinė jų – buvusių didžiausių priešininkių Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas. Dėl to ES laikoma daug prisidėjusia prie ilgiau nei pusę šimtmečio trunkančios taikos Europoje, kurią anksčiau niokojo karai.
Taip pat minimi tokie ES nuopelnai kaip parama demokratijai Graikijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje ar parama buvusioms komunistinėms valstybėms, Turkijos modernizavimas, taikos stiprinimas Vakarų Balkanuose.
Nobelio komiteto pirmininkas Thorbjornas Jaglandas pridūrė, kad sprendimą paskirti apdovanojimą ES galima sieti ir su komplikuota euro padėtimi: „Mes ir vėl turėtume susikoncentruoti į fundamentalius organizacijos tikslus. Jeigu euras žlugs, kils pavojus ir kitiems svarbiems dalykams. Tokiems kaip vidaus rinka ir atviros sienos.“
Taigi, galima teigti, kad taip Nobelio komitetas, ne tik ištaisys seną klaidą pagaliau pagerbdamas taiką karų nukankintame žemyne išsaugojusią ES, bet galbūt padės organizacijai susigrąžinti vienybės pojūtį, kurį ši jau senokai praradusi.
Nesuderinta reakcija
Aukščiausių ES pareigūnų, dažniausiai besistengiančių išlaikyti vieningą poziciją visais klausimais, reakcija į apdovanojimą tokia nebuvo.
Pirmasis į žinią apie Nobelio premiją sureagavo Europos Parlamento vadovas Martinas Schulzas: „Tai – didelė garbė… Mes esame sujaudinti.“ Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso ir Europos Tarybos vadovas Hermanas Van Rompuy padėkojo jungtiniame pranešime. Vėliau H. Van Rompuy savo ruožtu dar pažymėjo, kad ES yra didžiausia taikdarystės institucija, kuri kada nors buvo sukurta.
Briuselio institucijų kabinetuose pokšėjo šampano kamščiai, kiti Europos politikai taip pat suskubo sveikinti vieni kitus ir maudytis šlovės spinduliuose.
Tiesa, kol kas dar neaišku, kuris ES atstovas atsiims apdovanojimą. M. Schulzas gana aiškiai leido suprasti laukiantis kvietimo į premijos įteikimo ceremoniją, kuri vyks gruodžio 10 d. Osle. Tačiau taip pat yra manančių, kad atstovauti ES turėtų Europos centrinio banko, sunkmečiu neleidusio euro zonai visiškai išklysti iš tako, vadovas Mario Draghi.
Savo ruožtu europarlamentarė iš Lenkijos Lena Kolarska-Bobinska pareiškė, kad premiją turėtų atsiimti pilietinės visuomenės lyderiai. O ES vidaus reikalų komisarė Cecilia Malmstrom mano, kad būtų gražu, jeigu apdovanojimą ceremonijoje atsiimtų 27 vaikai – po vieną iš visų ES valstybių narių.
Kol ES sprendžia šį klausimą, kai kurie gyventojai ir euroskeptiškai nusiteikę pareigūnai žarsto kritiką Nobelio komiteto sprendimui. ES pareigūnų veiksmai laikomi nerimstančios skolų krizės priežastimi. Tačiau daugiausia kritikos girdima iš gyventojų, kurių vyriausybės nesugeba tvarkytis su savo finansais, arba iš gerai žinomų euroskeptikų lūpų.
Kas ką pamiršo?
Tačiau ir vieni, ir kiti pamiršta tokius lyderius kaip Konradas Adenaueris ir Charles’as de Gaulle’is, kurie sutvirtino Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymą. Pamiršti ir Jeanas Monne bei Robertas Schumanas, sukūrę Europos anglies ir plieno bendriją, kuri ir padėjo pamatus taikai Europoje.
Kažkodėl neužsimenama apie tokius veteranus kaip Helmutas Schmidtas, Valery Giscard’as d’Estaingas, Helmutas Kohlis ar Jacques Delorsas, kurie sukūrė bendrą valiutą ir iš tiesų turi kur kas didesnę teisę atstovauti Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje nei dabartiniai pareigūnai ar jų įgalioti asmenys.
Aišku, skeptikai visuomet galėtų sugalvoti dar bent kelis potencialius kandidatus, kuriems būtų galima dėkoti už taiką Europoje. Pavyzdžiui, būtų galima apdovanoti amerikiečius, besistengusius nugalėti nacistinę Vokietiją, dislokavusius karius Europoje ir taip sumažinusius tikimybę, kad vėl kils neramumų. Taip pat galima atiduoti duoklę NATO – šis aljansas subūrė senus priešininkus ir atbaidė SSRS grėsmę.
Galbūt iš dalies tokie skeptikai ir būtų teisūs. Galbūt visų nuopelnų ir nederėtų priskirti Europai. Bet jos nuopelnais taip pat nederėtų abejoti.
