Vienas kontroversiškiausių XX a. veikėjų, dėl bendradarbiavimo su naciais ignoruojamas vokiečių teisės ir politikos profesorius, filosofas Carlas Schmittas (1888–1985 m.) praėjusiame amžiuje į teorinį politikos diskursą įvedė „priešo–draugo“ sampratą. Visi kiti skirstymo kriterijai – geras ar blogas, gražus ar negražus, etiškas ar neetiškas – priklauso nuo to, tai yra tavo draugas ar priešas. Draugai nekritikuojami, priešai demonizuojami. Karūnuotas nacių teisės profesorius, prie Trečiojo reicho ideologų priskiriamas C. Schmittas įvesdamas „priešo–draugo“ skirstymą sekė iš paskos politinio realizmo mokyklos kūrėjams, tokiems kaip Niccolò Machiavelli, Hansas Morgenthau ar Thomas Hobbesas, kalbėdamas apie egzistencinį priešą, kuris kėsinasi sunaikinti valstybę. Pastaroji, anot jo, yra jėga, nukreipta prieš būsimus priešus, kurie kelia pavojų jos egzistencijai.
C. Schmittas – įdomus mąstytojas, iki gyvenimo pabaigos išlaikęs kontroversiškas pažiūras (po karo jam net nebuvo leidžiama naudotis Vokietijos bibliotekų šaltiniais), stipriai kritikuoja politinį liberalizmą kaip valstybę vedantį į niekur, nesamą tikėjimą žmogaus gerumu. C. Schmittas tiki žmogaus pavojingumu ir nepataisomu blogumu. Vokietis kritikuoja ir parlamentarizmo idealą, paremtą laisva nuomonių raiška, jų konkurencija ir pliuralizmu, abejoja „iš gatvės“ išrinktų į parlamentą geranoriškumu ir juos traktuoja kaip tam tikrą politikos nesusipratimą, siaurų interesų atstovus.
Kartais man susidaro įspūdis, kad ne tik dalį mūsų politikų, bet ir viešų komentatorių tiesiog užvaldžiusios šios su naciais siejamo politikos ideologo idėjos. Beje, ne tik mūsų. Bet šiuo atveju man labiau rūpi, kaip elgiamės mes. Konservatyvios „priešo–draugo“, „mes–jie“, „geras–blogas“ retorikos pas mus apstu. Tai mobilizuoja. Ypač prieš rinkimus, kaip pasakytų komunikacijos ekspertai. Vienas iškiliausių šių dienų Europos viešųjų intelektualų Umberto Eco kalba apie priešo vaidmenį tapatybei įtvirtinti ir visuomenei mobilizuoti. O žinomas lyderystės ekspertas Stephenas R. Covey sako, jog į priešą orientuoti žmonės yra silpni, juos valdo paranoja ir nuolatinis nerimas, kad kas nors juos tampo už virvučių.
Vienas aukštas pareigas ėjęs mano bičiulis mėgo kartoti, kad mūsų užsienio politikai aktuali tik viena problema – Rusija. Visiškai suprantama ir pagrįsta tautos nuoskauda dėl šios šalies, prisimenant tas skriaudas, kurias praėjusiame amžiuje mums padarė didžioji kaimynė. Visomis keturiomis palaikau pastangas demonopolizuoti energetiką ir turėti alternatyvų. Šiandienių Rusijos provokacijų nepastebėti gali tik aklas. Rodos, ten dirbantys Lietuvos kryptimi mėgaudamiesi mėto vieną dirgiklį po kito ir džiaugiasi sukėlę didesnių ratilų. O mes gaudome kiekvieno rusų marginalo žodį, nelyg mūsų valstybės egzistencijai būtiną deguonies gūsį. Lietuvoje net menkiausia buitinė problema sugebama paversti pasirinkimu iš Rusijos ir Europos. Stebint kai kuriuos mūsų viešus asmenis kartais gali susidaryti įspūdis, kad daugiau niekuo šiandien nesirūpiname, tik Rusijos elgesiu. Labiau nei savo gyvenimu.
Stebint kai kuriuos mūsų viešus asmenis kartais gali susidaryti įspūdis, kad daugiau niekuo šiandien nesirūpiname, tik Rusijos elgesiu. Labiau nei savo gyvenimu.
Pamenu, buvo toks trumpas fragmentas iš vasarą nutekintų mūsų diplomatų telefoninių pokalbių. Lietuvos pozicija yra palaikyti tuos, kurie ne tokie prorusiški, ir būti atsargesniems su artimesniais Rusijai, kaip tuomet tarpusavyje kalbėjosi diplomatai. Man regis, jau pats toks požiūris, kuriuo remiamasi konstruojant kaimynių santykius, yra problema. Mąstymas ideologizuotomis ir ribinėmis „priešo–draugo“ kategorijomis varžo daugybę kaimynų bendradarbiavimo ir įtakos darymo įvairiausiose srityse iniciatyvų.
„Netikiu pamokymais ir tiesiogine kritika, – „Neue Zürcher Zeitung“ žurnalisto klausiamas apie represyvią Rusijos politiką atsakė rugsėjį Šveicarijoje lankęsis Suomijos prezidentas Sauli Niinistö. – Tačiau geri dvišaliai santykiai suteikia galimybę pristatyti savo idealus bei vertybines nuostatas ir taip netiesiogiai nurodyti trūkumus ir negerus reiškinius.“ Populiariam dienraščiui kalbėjęs suomių pragmatikas pasakojo apie valomus bendrus vandenis, per metus rusams išduodamas 1,3 mln. vizų, traukinį iš Sankt Peterburgo, kuriame sutvarkomi ir kelionės dokumentai. Puikiai suprasdamas, kad tai yra platforma Rusijos visuomenei transliuoti savo vertybes, didinti imunitetą antivakarietiškai ir antidemokratiškai propagandai šioje didžiulėje valstybėje.
Šiandien turime tvirtą pamatą po kojomis – narystę NATO ir ES. Neseniai tapome Jungtinių Tautų nenuolatine Saugumo Tarybos nare. Tokios įtakos dar niekada neturėjome. Išmokę istorijos pamokas gavome puikias prielaidas kurti pilietinę visuomenę, pasitikėjimu paremtus atviresnius valdžios ir piliečių santykius, demokratizuoti institucijas ir visą valstybę. Daug pavyzdžių, kaip tai daryti, – nuo Šveicarijos iki Skandinavijos šalių. Nesinori, kad mūsų politikai įkvėpimo semtųsi iš tokių politinių ideologijų kūrėjų kaip C. Schmittas. Jį perfrazuojant, valstybė – tai ne jėga, nukreipta į priešų paiešką ir medžioklę, bet pirmiausia į bendrą piliečių gerovės ir saugumo kūrimą.
