Lietuvoje neliko nė trijų milijonų gyventojų. Nors šį trūkumą kol kas jaučia ne daug kas, situacija gali pasikeisti po 5–10 metų. Tad šalis artimiausioje ateityje turės du pasirinkimus: prisivilioti anksčiau išvykusiuosius arba priimti naujus atvykėlius.
Tendencija nėra fatališka
„Nori, bet negali, ir gali, bet nenori“, – taip Tarptautinio emigracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė apibūdina šalies santykį su lietuviais emigrantais ir požiūrį į imigrantus iš kitų šalių. Pašnekovė gyventojų emigracijos tendencijos nelinkusi vadinti fatališka ir pažymi, kad išvykusieji dirbti į kitas šalis nėra prarandami amžinai. Visą laiką egzistuoja tikimybė, kad jie kada nors grįš atgal. Tačiau šios tikimybės dydį ji sieja su pragyvenimo sąlygomis ir galimybe užsidirbti Lietuvoje, kas, kaip rodo statistika, šiuo metu netenkina nemažos žmonių dalies.
„Žmonės išvažiuoja ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl tikėjimo savo valstybe ar pasitikėjimo iš jos pusės trūkumu. Kad ir naujausias pavyzdys dėl internetinio balsavimo rodo, jog valstybė, tiksliau, politikai, dar nelinkę pasitikėti šalies gyventojais. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės išvyksta“, – kalbėjo A. Sipavičienė.
Tiesa, galimybė išvykti ir gauti geriau apmokamą darbą užsienio šalyje žvelgiant iš atskiros žmogaus pozicijos yra pranašumas. Be to, net ir šalies ūkio mastu tai turi tam tikrų teigiamų aspektų. Išvykusieji netampa valstybės išlaikytiniais, o šalyje likusiems artimiesiems parsiunčia pakankamai apčiuopiamą pinigų sumą. SEB banko skaičiavimais, per praėjusius metus emigrantų perlaidos į šalį sudarė apie 5 mlrd. litų ir prilygo 4,6 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Tikėtina, kad nemaža jų dalis buvo skirta vartoti ir tapo dar viena paskata šalies ūkiui.
Bet, A. Sipavičienės teigimu, šios perlaidos greičiausiai turi ir neigiamą aspektą, nes jos dar labiau sustiprina šalyje pasilikusiųjų išlaikytinio mentalitetą. Be to, į užsienį dažniau išvyksta jauni žmonės, kurie taip pat išsiveža ir savo vaikus arba jų susilaukia tose šalyse, tai didina pagyvenusių ir jaunų žmonių santykį pastarųjų nenaudai. Tai po kelių dešimtmečių gali sukurti dar didesnį spaudimą ir taip braškančiai socialinei sistemai, nes valstybei bus vis sudėtingiau remti senyvo amžiaus gyventojus, o dirbančiųjų pečius užguls vis didesni socialiniai įsipareigojimai išlaikyti kažkada dirbusiuosius.
Kalbėdama apie pradžioje išsakytą savo mintį dėl šalies gebėjimo susigrąžinti ar pritraukti naujos darbo jėgos, A. Sipavičienė nurodė, kad pirmuoju atveju čia dar nėra pakankamai patrauklių sąlygų sugrįžusiesiems užsidirbti, o kviestis dirbti žmones iš trečiųjų šalių lietuviai nėra pasiruošę dėl požiūrio į kitataučius. Kita vertus, pasak jos, Lietuvoje sąlygos užsidirbti yra vienos iš mažiau palankių visoje ES, todėl ir konkurencinėje kovoje Lietuva tarp kitų ES šalių greičiausiai atsidurtų vienoje iš paskutinių vietų.
Neadekvatūs lūkesčiai
Kiek kitokį požiūrį į emigracijos tendencijas pateikia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas. Jis iš savo ir įmonių, su kuriomis tenka dirbti, patirties teigė susidaręs įspūdį, kad nemaža dalis jaunų žmonių, neseniai baigusių universitetus ar profesines mokyklas ar apskritai neįgiję jokio išsilavinimo, puoselėja neadekvačius lūkesčius.
„Nors dažniausiai tokie žmonės nieko negali pasiūlyti darbdaviui, nori iš jo pakankamai solidžių garantijų. Tokie žmonės renkasi iš dviejų alternatyvų: arba kelių tūkstančių atlyginimas į rankas, arba emigracija. Bet užuot pradėję nuo mažai apmokamo, bet kvalifikuoto darbo Lietuvoje, jie pasirenka emigraciją ir 99 proc. atvejų dirba nekvalifikuotą darbą“, – svarstė S. Besagirskas.
Anot jo, darbo jėgos trūkumas nėra problema, kuri išryškės tik po 5–10 metų. Tai šių dienų problema, apsunkinanti įmonių plėtrą. Jo teigimu, šiandien galima rasti ne vieną gamybos įmonę, ypač šalies regionuose, kurioms sunku rasti reikiamų darbuotojų. Šį faktą lyg ir turėtų paneigti darbo biržos duomenys, rodantys, kad šalyje beveik 200 tūkst. žmonių yra oficialūs bedarbiai. Vis dėlto, pramonininkų atstovo teigimu, daugiau kaip pusė jų nėra suinteresuoti dirbti, nes pragyvena iš valstybės gaunamų pašalpų ir lengvatų, o didesnė dalis gauna pajamas neoficialiai ir to nenori keisti.
Kalbėdamas apie darbo jėgos importą, S. Besagirskas teigia, kad šis procesas jau vyksta ir, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojais dirba atvykėliai iš Baltarusijos ar Ukrainos, suvirintojais – moldavai, keliose šalies siuvyklose galima rasti kinių. „Reikia nusiteikti, kad po dvidešimties metų „Tautišką giesmę“ dainuos žmonės tamsesniais veidais ir siauresnėmis akimis“, – teigė S. Besagirskas.
Darbo jėgos nesumažėjo
Statistikos departamentas praėjusios savaitės pabaigoje paskelbė, kad antrojo visuotinio šalies gyventojų surašymo metu Lietuvoje gyveno 3,04 mln. gyventojų. Per pastarąjį dešimtmetį šalies gyventojų sumažėjo daugiau kaip 440 tūkst. Nors skaičius pritrenkiantis, priežastys paprastos – tai gyventojų emigracija, itin suintensyvėjusi po Lietuvos įstojimo į ES ir plačiau prasivėrus užsienio rinkų sienoms.
Dėl neigiamos migracijos Lietuva per pastarąjį dešimtmetį prarado daugiau kaip 400 tūkst. gyventojų, o bendras migravusiųjų santykis buvo toks – 8 išvykusiesiems iš šalies teko 1 atvykęs. Šalies gyventojų sumažėjo ir dėl natūralios kaitos. Tiesa, šiuo atveju skaičiai kiek nuosaikesni negu migracijos atveju – dėl nepalankaus gimusiųjų ir mirusiųjų skaičiaus šalis neteko maždaug 100 tūkst. gyventojų.
Beje, šie duomenys skelbė apie situaciją šalyje atliekamo gyventojų surašymo metu. Nuo jo praėjus daugiau kaip metams ir įvertinus per pastaruosius metus išvykimą iš šalies deklaravusių gyventojų skaičių paaiškėjo, kad šalyje liko kiek mažiau negu 3 mln. žmonių.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad darbingo amžiaus gyventojų skaičius per pastaruosius kelerius metus išliko maždaug stabilus ir siekė apie 1,6 mln. darbingo amžiaus gyventojų ribą. Atsakymas, kodėl taip nutiko, susijęs su dvidešimties metų senumo tendencija – aukštu gimstamumo rodikliu. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje gimę lietuviai sulaukė pilnametystės ir į darbo rinką įsiliejo pastaraisiais metais. Išaugęs naujų darbo rinkos dalyvių skaičius iš esmės kompensavo darbo jėgos praradimą dėl emigracijos. Per artimiausius penkerius metus darbo jėgos pasiūla šalyje turėtų keistis nežymiai ir sumažėti tik apie 20–30 tūkst. darbingo amžiaus žmonių.
Tačiau po dešimtmečio piešiamos kiek niūresnės prognozės. Remiantis Darbo ir socialinių mokslų instituto tyrimu, jeigu dabartinės emigracijos ir demografinės tendencijos tęsis, tai po dešimtmečio Lietuvoje gyvens apie 2,6 mln. žmonių, o darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumenks net 400 tūkst. žmonių.
Kaip susigrąžinti išvykusiuosius?
Kaip šiame savaitraščio numeryje publikuotame interviu teikia Rostoko universiteto ekonomikos profesorius Geraldas Braunas, vienintelis patarimas būtų stengtis išlaikyti ryšius su išvykusiais emigrantais ir demonstruoti, kad savo šaliai jie rūpi.
A. Sipavičienės teigimu, tokių šalių kaip Airija, Danija ar Norvegija, kurios sugebėjo susigrąžinti nemažą dalį emigravusių gyventojų, patirtis rodo, kad žmonės noriai grįžta, kai jų gimtojoje šalyje atsiranda pakankamos pragyvenimo sąlygos ir galimybė užsidirbti. Vienos šalys to pasiekė atradusios naudingų iškastinių išteklių, kitos – sėkmingai pertvarkiusios savo ūkį. Pirmasis kelias Lietuvoje prilygsta stebuklui, tad lieka antrasis. Be to, lieka viltis, kad buvimas tarp pažangesnių ES šalių taip pat padarys tam tikrą įtaką. Jeigu nepavers šalies viena iš lyderių, tai bent priartins prie gyvenimo lygio vidurkio jose.
