Dar prisimename pernai birželį plykstelėjusį ekonomisto, Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano ir Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso ginčą.
P. Krugmanas ėmėsi duoti atkirtį biudžeto išlaidų karpymo entuziastams, kaip pavyzdį kėlusiems Estijos ekonomikos politiką. Jis teigė: atsipeikėkite, kur čia estų triumfas, jei šalis tebėra recesijos duobėje ir 2012 m. pradžioje tepasiekė 91 proc. 2007-aisiais buvusio lygio?! Bet nutylėjo, kad taip darydama Estija jau 2014 m. gamins tiek pat, kiek 2007-aisiais, o Graikija, Portugalija, delsiančios apkarpyti valdžios išlaidas, savo prieškrizinį lygį pasieks gal tik 2030 m.
Neseniai tarptautinę ekonomistų bendruomenę suerzino Latvija. Atsirado ją rodančių kaip puikų susidorojimo su krize pavyzdį. 2009 m. trečią ketvirtį nusmukusi net 21 proc. nuo prieš metus buvusio „paviršiaus“ (BVP apimties), ji jau po metų ėmė kopti į aukštyn – 2010 m. trečią ketvirtį realusis BVP tapo 2,8 proc. didesnis nei prieš metus. Latvijos ryžtingo ir itin griežto biudžeto išlaidų mažinimo politiką imta siūlyti visoms sunkiai nuo gyvenimo skolintomis lėšomis nusisukančioms šalims. Juk norint grįžti į augimo trajektoriją pirmiausia reikia atgauti pusiausvyrą, kad ir kaip žemai ji būtų.
Martinas Wolfas „Financial Times“ straipsnyje „Kodėl Baltijos valstybės nėra modelis kitoms“ išvardijo keturias ypatybes, dėl kurių jos galėjo mažindamos išlaidas priversti ūkius augti. Pirma, darbo sąnaudos čia yra vienos mažiausių Europoje, antra, valstybės labai nedidelės ir atviros, t. y. labai priklauso nuo eksporto, trečia, šių šalių bankai yra palaikomi stiprių pagrindinių bankų ir, ketvirta, jos pasirinko kelią į Europą kaip alternatyvą vėl pakliūti Rusijos orbiton, todėl Baltijos tautos turi rimtą pagrindą veikiau imtis skausmingų korekcijų, nei rizikuoti pasirinkta integracija.
Visa tai tiesa, įskaitant ir pastabą, kad vakarų europiečiai neturi strateginio imperatyvo būti energingesni ekonomikos politikoje. Bet kiek tai gali būti argumentai neigiant būtinybę atkurti viešųjų finansų pusiausvyrą ir stabdyti didėjančią šalies skolą?
Londono universiteto profesorius emeritas Johnas Weeksas sako, kad akivaizdu, jog Latvija su savo 2,2 mln. gyventojų negali būti ekonomikos politikos pavyzdys Italijai su jos 60 mln. ar Ispanijai su 47 mln. ir net Portugalijai, turinčiai 11 mln. gyventojų. Kad valstybių dydis skiriasi – tikrai akivaizdu, bet ar tai argumentas, neva jei Latvijoje 2 × 2 = 4, tai Italijoje 2 × 2 negali būti lygu 4.
Baltijos valstybių ūkio peripetijos ir ekonomikos politika yra netolima visų pasaulio šalių ateitis.
J. Weeksas išviešino faktą, kad Latvijos ūkis atsigauna augindamas eksportą ir nedidindamas importo, t. y. gamindamas daugiau, bet neką labiau vartodamas. Tad ekonomika kyla triūsdama kitiems, o gaunamos eksporto pajamos sukišamos skolai administruoti ir grąžinti. Eksporto didinimo ir importo mažinimo (arba nedidinimo) politika, kaip konstatuoja J. Weeksas, yra merkantilizmas. Jis klausia, kaip tokį modelį galima siūlyti visoms šalims, – juk pasaulio mastu merkantilizmas neįmanomas.
Merkantilizmas, t. y. nuostata siekti importą viršijančio eksporto, planetos mastu tikrai neįmanomas, bet niekas jo Vokietijai, Kinijai ar Rusijai, t. y. valstybėms, kurių prekybos balansas teigiamas, ir nesiūlo. Užtat importą viršijantis eksportas ne tik įmanomas, bet ir būtinas svetima valiuta įsiskolinusioms šalims – tik taip (kai savanoriškos užsienio investicijos nebeatplaukia) jos gali uždirbti eurų ir dolerių, reikalingų skoloms grąžinti. Tai ir yra tas 2 × 2 = 4 tiek Latvijai, tiek Graikijai ar Italijai. Jei valstybė prasiskolino, vadinasi, kas nors kitas dėl jos perviršinio importo tais gerais laikais, kai buvo prabangiau gyventa skolintomis lėšomis, turėjo teigiamą prekybos balansą ir iš perviršinio eksporto uždirbo eurų ar dolerių. Juos dabar nori – ir gali, ir turi – atsiimti (tik dalį, nes palūkanų neatgausi) siekiančios pusiausvyrą susigrąžinti šalys.
Kas čia vyksta? Kodėl oponentai griebiasi ginčo turinio neatitinkančių argumentų? Kodėl jie vairuoja į šalį ir nesiginčija su latviais (estais, lietuviais, airiais) dėl būtinybės grąžinti viešųjų finansų pusiausvyrą ir padėti tą patį padaryti privačiajam sektoriui (verslui ir namų ūkiams)? Kodėl jie vaizduoja neteikią reikšmės tolesnio į krizę įpuolusių valstybių skolinimosi pragaištingumui?
Situaciją tikriausiai paaiškintų dvi priežastys. Pirma, ekonomikos teorijos interpretacijoje vyrauja jos amerikietiškasis variantas. Pagal jį galima ilgai tęsti praktiką, kai didelė dalis finansinių problemų perkeliama kitoms pasaulio valstybėms. To nepastebėję kai kurie ekonomistai amerikietiškąją ekonomikos teorijos interpretavimo praktiką nejučia ėmė laikyti invariantiniu ekonomikos politikos modeliu.
Antra, Baltijos šalių ekonomikos politika ir praktika yra gryniausia ir iškalbingiausia dabartinio pasaulio ūkio realija. Jos yra visomis prasmėmis naujos valstybės pasaulio ūkyje. Jos gimė visuotinės ekonominės integracijos aplinkybėmis ir nuo pat pradžių buvo visa jėga tų aplinkybių veikiamos. Jos turėjo savo ekonomikos politiką formuoti be jokios ankstesnės (ankstesnių aplinkybių) patirties, įskaitant prietarais ar trukdančiais įpročiais virtusias pirmines nuostatas, aplinkos sampratą ir politikos priemones. Todėl galima pagrįstai teigti, kad Baltijos valstybių ūkio peripetijos ir ekonomikos politika yra netolima visų pasaulio šalių ateitis.
