Pastaraisiais mėnesiais girdime daug debatų apie vienos ar kitos šalies norą nuvertinti savo nacionalinę valiutą. Tai vykdo Centriniai bankai, tiesiog perkantys didelį priešpriešinės valiutos kiekį tikėdamiesi, kad jų šalių valiuta rinkoje susilpnės. Tos priešpriešinės valiutos beveik visada yra JAV doleris ir/arba euras.
Tačiau šiuose judėjimuose matome, kad tik viena jų – euras – demonstruoja stabilumą. Nuo šių metų birželio mėnesio, kai euro ir JAV dolerio santykis buvo 1,19, iki dabar euras sustiprėjo 17 proc. ir šį stiprėjimą nulėmė vasarą išlaikytas Europos komercinių bankų kapitalo tvarumo testas bei atslūgusi įtampa dėl kelių Europos Sąjungos valstybių vyriausybių obligacijų išpirkimo rizikos.
Kita vertus, jau ne euro stiprėjimą, o JAV dolerio silpnėjimą lėmė JAV centrinio banko (FED) QE2 programa (angl. – 2nd Quantitative Easing) – centrinių bankų naudojama monetarinė politika, skatinanti pinigų pasiūlą didindama perteklinius rezervus bankinėje sistemoje, arba, kitais žodžiais, savo pačios vyriausybės ilgalaikių obligacijų supirkimas. Faktas tas, kad nuo 2009 m. kovo FED jau atspausdino 1,75 trilijono JAV dolerių. Šiemet lapkričio pradžioje buvo nuspręsta iki 2011 m. 2-ojo ketvirčio papildomai įlieti dar 600 mlrd. dolerių tam, kad finansų rinkoms suteiktų papildomo likvidumo ir paskatintų skolinimąsi.
Tikėtina, kad euras ir toliau išliks stiprus vien dėl to, kad Europos centrinis bankas (ECB) neketina eiti FED keliu. ECB kaip tik pareiškė, kad laikysis konservatyvios kreditavimo programos, sieks valstybių išlaidų mažinimo bei mokesčių didinimo politikos.
ES 27 šalių gyventojų skaičius jau dabar yra 500 mln., euro zonos 16 šalių – apie 330 mln., o JAV šiuo metu gyvena 310 mln. žmonių. Taigi sukonsolidavus pastangas ES šalių vidaus rinkos vartojimo potencialas yra milžiniškas.
Taigi, kas bijo stipraus euro? Kas jau kas, o ECB tikrai nebijo, nors aiškiai suvokia tai, kad stipri valiuta gali atitolinti Europos ekonomikos augimą ir palūkanų normų kilimą. Tačiau yra nuomonių, kad stiprus euras Europos ekonomiką gali priversti augti dviem greičiais, t. y. Vokietija, kuri labiau konkurencinga ir mažiau jautri valiutos kainai, bei kitos ES šalys (periferinės), kurios yra jautresnės šiems veiksniams. Vokietijos įmonės, gamindamos vadinamąją „High-tech“ produkciją, aukštų kainų pramoninius įrengimus bei automobilius, įrodė, kad jos puikiai gali veikti ir būti konkurencingos ir esant 1,40 JAV dolerio už eurą santykiui bei nesunkiai absorbuotų 1,50 santykį. O tam, kad apsaugotų savo prekybinę pelno maržą, Vakarų šalių įmonės dažnai naudoja valiutų kursų apsidraudimo sandorius.
Turbūt niekas nesiginčys, kad silpnas euras skatina eksportą, o kai kurie Lietuvos eksportuotojai net žvalgėsi naujų dolerio rinkų, kai kursas buvo pasiekęs 1,2 JAV dolerio už eurą santykį. Taip pat Europoje Vokietija, didžiausia euro zonos ekonomika, per devynis šių metų mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2009-aisiais, padidino savo eksportą 22,5 proc. ir be nebe silpno euro pagalbos.
Tai paskatino ir daugelio kitų Vidurio bei Rytų Europos valstybių eksporto augimą į Vokietiją. Pavyzdžiui, Vengrijos ir Čekijos eksportas į Vokietiją atitinka apie 20 proc. tų šalių BVP, Slovakijos – 15 proc., Lenkijos – 10 proc. Tačiau taip pat turime turėti omeny, kad silpnos valiutos efektas veikia trumpu laikotarpiu, nes Vokietija taip pat yra ir viena didžiausių pasaulio importuotojų, o žaliavų prekyba, kaip žinome, vyksta JAV valiuta, tad jos atitinkamai pabrangsta. Be to, lazda turi du galus. Nepaisant gerėjančio eksporto, silpna valiuta ir jos svyravimai gali pakenkti užsienio investicijoms į Vokietiją bei euro zonos valstybes ir paveikti kapitalo rinkas.
Tačiau pažiūrėkime į situaciją truputį iš aukščiau. Ar reikia Europai turėti stiprią valiutą? Taip, greičiausiai reikia. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ne kartą yra išsakiusi poziciją, kad Berlynas darys viską, ką gali, kad išlaikytų stabilią ir stiprią valiutą. O tai jau greičiausiai yra dalis strategijos. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, JAV dolerio kaip oficialios užsienio rezervinės valiutos vaidmuo pasauliniu mastu nuo 70,9 proc. 1999 m. sumažėjo iki 62,2 proc. 2009 m., tuo tarpu euro dalis šioje struktūroje padidėjo nuo 17,9 iki 27,3 proc. tuo pačiu laikotarpiu. Pasitikėjimas euru leidžia kurti stiprią vieną rinką, kurios gyventojai, turėdami tautinių skirtumų, aiškiai suvokia tokios bendros rinkos privalumus. Kitas gana svarus faktas yra tai, kad ES 27 šalių gyventojų skaičius jau dabar yra 500 mln., euro zonos 16 šalių – apie 330 mln., o JAV šiuo metu gyvena 310 mln. žmonių. Taigi sukonsolidavus pastangas ES šalių vidaus rinkos vartojimo potencialas yra milžiniškas. Pats laikas ES įsteigti ir sėkmingai įgyvendinti bendras finansų priežiūros ir kontrolės institucijas. Tačiau tai ilgas kelias, kuriam reikia daug pastangų, o šiame kelyje bus daug skirtingų interesų ir kliūčių.
