Goethe tvirtino, kad neapsilankęs Sicilijoje nepažinsi Italijos. O nuo ko reikėtų pradėti nuvykus į Siciliją? Nors didžiausi turistų srautai traukia į salos pietryčius, mano istorinio ir gastronominio atspalvio pažintis su šiuo kraštu prasidėjo šiaurės vakaruose.
Sakoma, kad Sicilijos šiaurės vakaruose sutelkta šios šalies esencija: ilgos ir sudėtingos istorijos pėdsakai (romėnų, finikiečių, arabų, ispanų kultūrų palikimas), tradicijų apraizgyti miestai ir kaimai, gastronominiai malonumai ir nuoširdus siciliečių būdas. Apsistojome Trapanyje, kuris, pasak vietinių, nors kasmet privilioja vis daugiau turistų, kol kas perdėm jiems nepataikaudamas tebegyvena savo ritmu. Uosto ritmu.
Miestas gyvas iš pat ankstaus ryto: dideliame Mercato di Pesce pradedama prekiauti ką tik pagautomis jūrų gėrybėmis, jos keliauja į vietos restoranus ar namus, o į netoli išsibarsčiusias Egadų salas pradeda zuiti laivai. Apsistoti čia, kaip ir bet kur kitur, geriausia pačiame senamiestyje, po kurį vaikščiojant gaudžia kone kiekvienoje gatvelėje esančių bažnyčių varpai.
Nors sicilietiško baroko centras kelionių vadovuose dažniausiai įsmeigtas pietryčiuose, tačiau ir Trapanyje nustebins įspūdingos šventovės (Chiesa de Purgatorio, Cattedrale di San Lorenzo) ir didingi palazzo, kuriuose šiandien įsikūrę viešbučiai, restoranai, valstybės institucijos, o kai kurie vis dar išlaikę privačių rezidencijų statusą. Ryškios ispaniškos architektūros pastatų langinės, palmės gatvėse, dar žiūrėk, koks senutėlis automobilis, ir mintyse galvoji, kad esi Europos Kuboje, kur laikas, jei ir neįstrigęs kuriame nors praėjusiame dešimtmetyje, tikrai teka lėčiau.
Senoviniai maršrutai
Trapanis remiasi į Mount Erice, arba San Džiuliano kalną, kurio viršūnėje, daugiau nei 700 metrų aukštyje, įsikūręs jaukus, antiką ir viduramžius menantis miestelis Eričė. Į viršukalnę galima užkilti taksi, autobusu arba funikulieriumi. Pastarasis lėtai, pasiūbuodamas leidžia pasigrožėti jūros, miesto ir kalnų panoramomis. Keltuvas neveikia, jei ima pūsti stiprus vėjas, tuomet keliautojams tenka ieškoti ratuotos transporto priemonės arba laukti kitos dienos.
Kadangi pirmadienio rytą (kai sumanėme šią išvyką) funikulierius lankytojų nekėlė, šiek tiek apmaudžiai sėdome į taksi. Tačiau vėliau teko tik pasidžiaugti – turistų visame miestelyje buvo vos vienas kitas. Matyt, visi laukė perpiet pradedančio veikti keltuvo. Tad siauros akmenuotos gatvelės buvo tuščios, ramios ir ruošėsi turistų antplūdžiui.
Eričė – ypatinga vieta. Joje anksčiau garbinta Venera (Afroditė), o jos kulto prisiminimą tebesaugo šios deivės vardu pavadinta pilis. Jei istorija ar mitologija nėra didžiausi jūsų interesai, vis tiek gėrėtis ir susidomėti bus kuo. Nuo Eričės šlaitų atsiverianti panorama sužavės ir bent trumpam užgoš matytą ir nuo kur kas aukštesnių vietų. Įdomūs visi rakursai: papėdėje saulės čaižomas Trapanis, baltai nėriniuota jūra, spalvingi žemdirbystės slėniai.
Istoriškai svarbi turbūt lankomiausia regiono vieta – Segesta (maždaug 75 kilometrai nuo Palermo, apie 40 – nuo Trapanio). Šį miestą įkūrė senieji Sicilijos gyventojai elimai, jie apsigyveno ir Eričėje. Elimų kilmė nevisiškai aiški (patys save kildino iš Trojėnų), tačiau jie greitai asimiliavosi su graikais, atvykusiais iš Jonijos, perėmė jų papročius, gyvenimo būdą, taip pat architektūros tradicijas. Segestoje stovi puikiai išlikę graikiško stiliaus monumentai, kurių įspūdingiausi – į vaizdingą slėnį atgręžtas amfiteatras ir dorėniška šventykla.
Išmanantys apie vynus, be abejo, girdėjo Marsalos pavadinimą. Prie šio uosto krantų kadaise išsilaipino Italijos vienytojas Giuseppe Garibaldi, o dabar Marsalos vardas neatsiejamas nuo saldaus vyno. Turistams siūloma eiti svaigiu Strada del vino keliu, pristatančiu šio gėrimo gamybos etapus – nuo vynuogių iki taurės. Greta Marsalos driekiasi Stagnone lagūna, nužymėta taisyklingos formos druskos gavybos tvenkinių. Iš prieplaukos verta pasiekti Mothya – Mocijos salą – senąjį finikiečių miestą ir čia aplankyti archeologinių radinių muziejų bei pasivaikščioti alavijais, kaktusais ir fikusais įrėmintais takeliais.
Prie žuvies ir druskos
Siciliečiai, paklausti, kokie yra tipiniai šiaurės vakarų regiono valgiai, pusiau juokais, pusiau rimtai įvardija – žuvis ir druska. Užteks kelių vizitų į vietos restoranus bei tavernas ir įsitikinsite, kad tiesos šiame juokelyje nemažai. Žvejyba yra pagrindinis pakrančių gyvenviečių pajamų šaltinis, o druskos tvenkinius išvysite tiek keldamiesi į Mocijos salą, tiek nuo Eričės viršukalnės. Tikriausiai todėl greta itališkus valgiaraščius užvaldžiusios pastos restoranuose siūloma plati įvairovė žuvų patiekalų (arba kompromisų – pasta su jūrų gėrybėmis) ir jie, reikia pabrėžti, dosniai pasūdomi.
Nutarusiems vaišintis tipiškais šio regiono valgiais reikėtų paragauti pasta con la sarde (su sardinėmis), iš arabų paveldėtų kuskuso patiekalų, pritaikytų prie vietos sezoninių gėrybių, taip pat kaloringųjų vamzdelių cannoli su rikota. Trapaniečių restoranų padavėjai būtinai jums pasiūlys paragauti tradicinių bussiate (pavyzdžiui, bussiate al pesto trapanese) arba gnocchi makaronų, o tarp pagrindinių dienos valgių drauge su siciliečiais užkąskite sočių skrudintų ryžių kroketų (arancini di riso) su mocarelos, kumpio, pomidorų, jautienos ir kitais įdarais.
San Vito miestelis, esantis pačioje Sicilijos šiaurės ir vakarų sankirtoje, į kurį turistai traukia dėl smėlėto ir gražaus paplūdimio, pakvaišęs dėl kuskuso. Šios kruopos San Vite išstumia kitur konkurencijos neturinčią pastą: čia net vyksta kasmetis kuskuso festivalis.
Netoli San Vito pakrantėje rikiuojasi kaimeliai, kurių pavadinimai sufleruoja, kokia čia žuvis svarbiausia: Tonnara di Scopello, Tonnara di Bonagia. Iš tiesų tunų, kuriuos Sicilijoje pradėjo žvejoti dar finikiečiai, mėgėjai šioje pakrantėje nusigrauš pirštus. Daugelis restoranų kaip užkandį siūlo gausų įvairiai pagaminto tuno rinkinį, kurį ragaudamas ir užsigerdamas baltuoju vynu negali atsistebėti skirtingomis skonių variacijomis iš viso labo vienos žuvies. Tuno karpačas, tuno saliamis, bottarga de tuno – džiovintas tunas… Pakartoju – tai tik užkandis.
Mažesnių restoranų, aptarnaujančių dažniausiai italus, padavėjai išpūs akis, kai pasakysite, kad juo ir pasisotinsite. „O kaip dar pirmasis, antrasis patiekalas ir desertas su kava?“ – išpyškins nesupratęs sicilietis. Pamatysite, kartais tiesiog pritrūks valios aiškinti, kad jau ir to užkandžio buvo per akis. Tradicijos yra tradicijos. Antrųjų patiekalų sąraše rekomenduočiau neaplenkti bemaž tobulai paruoštos kardžuvės. Absoliuti mano favoritė – kardžuvė su traškia migdolų plutele. Jei tarp pusryčių, priešpiečių, pietų ir vakarienės dar sugebėsite sukirsti ir porciją gardžių ledų, tiesiog pasiguoskite kaip italai – kol valgai, nesensti.
