Po penkiolikos metų Anglijoje sėkmingą gydytojo karjerą iškeitęs į gyvenimą Lietuvoje, Manfredas Liutkus į Panevėžį parsivežė sukauptą patirtį ir kitokį požiūrį į mediciną.
Nors Anglijoje jo, kaip anesteziologo, karjera buvo sėkminga, namų ilgesys ir noras keturis vaikus auginti Lietuvoje galiausiai nusvėrė gyvenimo svetur patogumus.
Trečios kartos medikas sako, kad sprendimą grįžti paskatino ne tik šeima, bet ir noras profesinę patirtį pritaikyti gimtinėje.
Šiandien Respublikinės Panevėžio ligoninės Skausmo klinikoje dirbantis gydytojas savo gyvenimo kelio be medicinos neįsivaizduoja. Ir ne tik dėl to, kad tai šeimos tradicija – baltą chalatą vilki ir jo mama, vilkėjo ir močiutė.
Iš ligoninės į ligoninę
Medicina niekada nebuvo lengvas kelias, o anesteziologija – reanimatologija – viena iš sričių, kurioje gydytojas kasdien susiduria ne tik su didžiule atsakomybe, bet ir su emociškai sunkiais išgyvenimais.
Bet kartu, pasak M. Liutkaus, šis darbas turi didžiulę prasmę.
„Anesteziologija nėra lengva medicinos sritis. Labai dažnai ją lydi jaudulys, emociškai tikrai nelengva, pasitaiko ir mirčių. Bet tas darbas labai prasmingas. Iš gyvenimo noriu ne tik gauti, bet ir duoti. Gal todėl mano kelyje ir atsirado medicina. Dirbdamas gydytoju galiu prisidėti ne tik prie žmonių gerovės, bet ir realizuoti save“, – svarsto M. Liutkus.
Tas noras būti vis geresniu specialistu skatino Manfredą nesustoti.
Dar rezidentūros metais jis išvyko į Didžiąją Britaniją, kur praleido didžiąją dalį savo profesinės karjeros.
Trumpai dirbo ir Airijoje, tačiau daugiausia – Anglijos ligoninėse, kur tapo anesteziologijos konsultantu.
Kaip pasakoja M. Liutkus, jis buvo vadinamasis frelanceris anesteziologas – važiuodavo į tas ligonines, kuriose tuo metu trūkdavo šių specialistų.
Šis darbas suteikė daug patirties ir leido iš arti pamatyti skirtingų medicinos įstaigų veiklos principus.
Parsivežė kitokį požiūrį
Didžiojoje Britanijoje Manfredas iš arčiau susipažino ir su kitokiu požiūriu į skausmo gydymą.
Ten pacientu rūpinasi ne vienas specialistas – į gydymo procesą įsitraukia psichologai, psichiatrai, fizioterapeutai, anesteziologai ir kitų sričių medikai.
Grįžęs į Lietuvą gydytojas nori šią platesnę patirtį pritaikyti ir čia.
„Medicinai reikia labai daug atiduoti savęs. Jeigu tam darbui nejauti pašaukimo, geriau rinktis kitą kelią.“
M. Liutkus
Jo manymu, skausmas vis dar pernelyg dažnai suvokiamas pernelyg paprastai – skauda, vadinasi, reikia išgerti tabletę ar suleisti injekciją.
Tačiau lėtinis skausmas nėra vien nemalonus fizinis pojūtis.
„Lėtinis skausmas apima daug plačiau. Jis paliečia žmogaus darbingumą, emocinę būklę, miegą. Kartais skausmas praeina tik trumpam arba visai nepraeina ir žmogus su juo vaikšto metų metus“, – pasakoja pašnekovas.
Gydytojo teigimu, ne visuomet įmanoma skausmus visiškai pašalinti, tačiau net ir tuomet žmogui galima padėti susigrąžinti gyvenimo kokybę ir išmokyti su tuo skausmu gyventi.
Ypač atsargiai jis kalba apie metų metus vartojamus stiprius vaistus nuo skausmo, kurie patys gali tapti naujų sveikatos problemų priežastimi.
Todėl ir šiandien didžioji dalis M. Liutkaus mokslų susiję būtent su lėtinio skausmo gydymu. Manfredas toliau studijuoja Pietų Velso universitete ir intensyviai ruošiasi Europos skausmo federacijos egzaminams.
Nors daugelyje Europos šalių jie neprivalomi, bet tai savotiškas gydytojo darbo kokybės ženklas.
Europinius anesteziologijos ir reanimacijos egzaminus Manfredas jau yra išlaikęs – tai buvo taip pat iššūkis sau pačiam.
Jo manymu, gydant lėtinį skausmą neužtenka būti geru anesteziologu.
Reikia išmanyti neurologiją, psichologiją, psichiatriją, vidaus ligų gydymą. Kiekvienas pacientas gali atnešti vis kitokią, sudėtingą istoriją.
„Tai aukštesnė kartelė, kai ir pats sau turi kelti gerokai aukštesnius reikalavimus, gilintis į šios srities medicinos subtilybes“, – sako M. Liutkus.
Po penkiolikos metų – namo
Nors Didžiojoje Britanijoje profesinė Manfredo karjera klostėsi sėkmingai, mintis apie grįžimą į Lietuvą niekur nedingo.
Tuo labiau kad ir jo žmona su vaikais prieš keletą metų sugrįžo į Lietuvą, tad nuolatinės kelionės tarp dviejų šalių šiek tiek ėmė varginti.
Todėl šįmet, vasarį, po penkiolikos emigracijoje praleistų metų, ir M. Liutkus grįžo į gimtinę.
Pasak jo, abiems su žmona buvo labai svarbu, kad vaikai būtų lietuviai.
Net ir emigracijoje namuose visuomet buvo kalbama lietuviškai, palaikomi artimi ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais seneliais ir kitais artimaisiais, tad vaikams sugrįžimas į gimtinę nebuvo sudėtingas.
Lietuvoje gimė ir dvi jauniausios šeimos atžalos. M. Liutkus su žmona augina keturis vaikus, kurių vyriausiam – vienuolika, o mažiausiam – vos vieneri.
„Taip, Anglijoje profesinėje srityje sekėsi puikiai, bet visuomet traukė namai. Norėjosi tą savo darbo prasmę kurti gimtojoje šalyje“, – teigia gydytojas.
Lietuvoje Manfredas pasirinko Respublikinės Panevėžio ligoninės Skausmo kliniką.
Čia, jo žodžiais, yra viskas, ko reikia lėtinio skausmo gydymui, o kartu jis turi galimybę dirbti savarankiškai ir pritaikyti užsienyje sukauptas žinias.
Svarbi ir galimybė mokytis iš kolegų – savo mentoriumi jis laiko Skausmo klinikos vedėją Jurijų Blakunovą.
Žino, ką reiškia kęsti skausmą
Galbūt neatsitiktinai kalbėdamas apie skausmą Manfredas gali remtis ne tik medicinos žiniomis. Pats gydytojas trejus metus kentėjo nuo lėtinio nugaros skausmo.
Šiandien jo nebėra.
Piliule tapo sportas – bėgiojimas ir treniruoklių salė.
M. Liutkus neslepia, kad sportas jam yra ne tik galimybė palaikyti gerą fizinę formą, bet ir savotiška meditacija, būdas susigrąžinti vidinę pusiausvyrą po sunkių darbo dienų.
„Sportas man yra ir meditacija, ir emocijų paleidimas. Kai namuose keturi vaikai, tos sporto šakos, kurios reikalauja daug investicijų ir laiko, man prabanga. Mano sesuo mėgsta kaituoti, bet aš sunkiai įsivaizduoju, kaip šią sporto šaką galėčiau priderinti prie įtempto savo gyvenimo ritmo. Tačiau tikrai galima rasti laiko pabėgioti“, – kalba M. Liutkus.
Gydytojo darbe būna ne tik pergalių.
Kartais tenka susidurti su situacijomis, kurių nepavyksta pakeisti, mirtimis, kurios skaudžios ne tik pacientų artimiesiems, bet ir patiems medikams.
„Visai atsiriboti nuo neigiamų emocijų, išoperuoti savo jautrumą tiesiog neįmanoma. Kurį laiką visa tai tenka nešiotis savyje“, – pripažįsta M. Liutkus.
Anot jo, ypač sunku, kai miršta vaikai.
Tuomet gydytojui tenka ne tik pačiam susidoroti su savo jausmais, bet ir būti šalia šoko ištiktų artimųjų.
Po nesėkmingų gydymo atvejų jis visuomet analizuoja, ar galėjo ką nors padaryti kitaip, ko galbūt nepadarė, ko iš tos situacijos gali pasimokyti.
Ne mažiau svarbus ir atviras pokalbis su kolegomis.
Galimybė išsikalbėti, pasidalyti išgyvenimais ir suprasti, kad sunkią patirtį išgyvena ne vienas, anot Manfredo, padeda išlaikyti profesinį atsparumą.
Pratęsė šeimos tradiciją
M. Liutkus šeimoje jau trečios kartos medikas. Močiutė buvo neurologė, mama – psichiatrė.
Vis dėlto savo vaikams Manfredas neketina primesti profesinio kelio.
Jei užaugę jie pasirinktų mediciną, tėtis palaikytų. Tačiau kartu jis gerai žino, kiek daug ši profesija pareikalauja.
„Medicinai reikia labai daug atiduoti savęs. Jeigu tam darbui nejauti pašaukimo, geriau rinktis kitą kelią. Tikrai yra lengvesnių kelių nei medicina“, – sako M. Liutkus.
Jaunam žmogui, svarstančiam apie medicinos studijas, jis patartų pirmiausia pabandyti iš arti pajusti, ką reiškia šis darbas. Pavyzdžiui, vasarą įsidarbinti slaugytojo padėjėju ir tik tuomet spręsti, ar medicina iš tiesų yra jo pašaukimas.
Lietuvoje kelias iki anesteziologo profesijos trunka vienuolika metų, Anglijoje – dar ilgiau. Tačiau net ir gavus diplomą mokslai nesibaigia. Geras specialistas, Manfredo įsitikinimu, turi nuolat mokytis, domėtis ir kelti sau vis aukštesnę kartelę.
„Savęs turi daug atiduoti medicinai, o tam reikia pasiryžimo ir noro. Lengvų kelių čia nėra, bet man tai be galo prasmingas darbas. Man patinka savo darbą padaryti gerai, patinka, kai galiu padėti žmonėms“, – sako M. Liutkus.
