Panevėžio meru išrinktas 55-erių Rytis Račkauskas, paklaustas, kuo jis bus kitoks nei lig šiol valdžiusieji Aukštaitijos sostinę, tikina: kūrybiškas.
Jau po keleto savaičių R. Račkauskui teks užrakinti savo įmonės Savanorių aikštėje duris ir persikraustyti į kitą Laisvės a. pusę – Savivaldybės trečiame aukšte jam atlaisvintą mero kabinetą. U. Mikaliūno nuotr.
Nusikirpti neįkalbėjo
Vienam žinomiausių miesto architektų, per tris dešimtmečius Panevėžio veide įspaudusiam ryškų pėdsaką – projektavusiam komercinius, gyvenamuosius pastatus, akivaizdu, kūrybinis pradas yra visa ko versmė ir varomoji jėga.
Po trejeto savaičių R. Račkauskui teks užrakinti savo įmonės Savanorių aikštėje duris ir persikraustyti į kitą Laisvės a. pusę – Savivaldybės trečiajame aukšte jam atlaisvintą mero kabinetą. Iki šiol visi buvę miesto vadovai į jį atsinešdavo ką nors artima ir savita: vienas ant darbo stalo buvo išrikiavęs sėkmę nešančių dramblių kolekciją, kitas lentyną papuošęs matrioškomis, mero vietą netrukus užleisiantis Vitalijus Satkevičius išsineš jam dovanotą Rūpintojėlį.
R. Račkauskas sako dar neturėjęs laiko nė pagalvoti, kuo galėtų sušvelninti naujos darbo vietos oficialumą. Vos per keletą mėnesių nuo rinkimų kampanijos pradžios architekto gyvenimas apsivertė aukštyn kojom ketveriems metams.
Nebeliko laiko vakarams su knyga. O jų prie mero lovos guli bent trys – patinka skaityti iš karto kelias. Tiesa, prieš metus grįžus iš kelionės po Šventąją žemę į rankas paimta didžiulė knyga apie Jeruzalę seniai bebuvo atversta. Kelionių magijos pakerėtam merui kurį laiką teks pamiršti lagaminus. Ir laukti progos, kada aplankys Europoje likusias dvi nematytas valstybes – Portugaliją ir Airiją.
„Tiesą sakant, kartais pagalvoju, koks velnias mane nešė į tą galerą. Žmogui būdinga pabumbėti. Bet juk žinojau, kur ėjau, taigi, nuotaika darbinga“, – su kardinaliai pasikeitusiu gyvenimo būdu dar taikosi Panevėžio meras.
R. Račkauskas jau spėjo išgirsti esąs neformatas. Privalumas tai ar trūkumas merui, rinkėjai kartą jau pasakė.
„Jei P. Urbšiui nepavyko manęs nukirpti einant į rinkimus, turbūt teks taikstytis Panevėžiui su meru, nešiojančiu kaselę. Bičiuliai juokavo, kad gal nukirpus daugiau rinkėjų už mane balsuotų. Matome, kad balsavo ir taip. Nekeliu problemos – galiu ir nusikirpti, ir nusiskusti, bet ar to reikia?“ – juokiasi dendiškos išvaizdos Panevėžio meras.
Ramybės semiasi vienuolyne
R. Račkauskas prisipažįsta: sunkiausia jam – ne prisiimta atsakomybė už miestą, ne laukiantys darbai, ne rinkimų kampanijos maratonas. Už visa tai, kas, atrodo, turėtų išmušti iš vėžių, merą kur kas labiau slegia viešumas. Ne todėl, kad politikas manytų turįs ką slėpti nuo visuomenės.
„Išeiti į viešumą buvo ypač nelengva. Pastaruosius penkerius metus šalinausi visuomenės po man skaudžių įvykių. Labai nemėgstu šnekėti apie asmeninius skaudulius, nesinori, kad tai kažkas susietų su politika“, – prasitaria R. Račkauskas.
Paskutinė šeimos bendra kelionė Normandijoje. R. Račkauskas su žmona Jūrate, sūnumis Giedriumi ir Ignu. R. Račkausko albumo nuotr.
Penkeri metai tylos tam, kad atsitiestų po sunkia liga sirgusios žmonos netekties.
Dar ir dabar prabilus apie į amžinybę išėjusią sutuoktinę vyro jaudulį išduoda pasikeitęs balsas.
„Netekau žmonos, su kuria pragyvenome trisdešimt metų. Tai labai daug. Mudu praktiškai visą laiką būdavome kartu. Susipažinome studijuodami. Mums pakako vos penkių dienų, kad visą likusį gyvenimą būtume kartu. Susipažinome pirmame kurse, susituokėme trečiame. Užauginome sūnus, kartu kūrėme, kartu dirbome. Praktiškai visas mūsų gyvenimas kartu, ir kai žmogus išeina, nebelieka motyvacijos ką nors toliau daryti“, – apie sutuoktinę Jūratę, taip pat architektę, kalba R. Račkauskas.
Kai širdį užguldavo slegianti gėla, panevėžietis pasukdavo Kelmės rajono link. Ten įsikūrusiame Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne rasdavo pastiprinimą ir dvasios ramybę.
„Vienuoliai – dideli dvasios aristokratai. Po žmonos mirties kone kas mėnesį pas juos važiuodavau“, – atviras R. Račkauskas, brolius vienuolius aplankantis ir dabar.
Jis žino, kad kai dvasioje vėl kils sumaištis, vienuolyne visų laukiantys broliai primins jam tikrąsias vertybes ir viską sudėlios į savo vietas.
Meras paslaptingas
Po sunkių išgyvenimų R. Račkausko išėjimas į viešumą daug kam buvo netikėtas. Net buvusi šeimos draugė, architektė iš Klaipėdos, sužinojusi, jog bičiulis ryžosi kandidatuoti į merus, pasveikino žinute: tu mane nustebinai.
„Draugai pamatė didžiulę mano permainą“, – prisipažįsta R. Račkauskas.
Meras prasitaria, jog per pastaruosius penkerius metus jo gyvenime atsitiko ir daugiau nenumatytų dalykų. Jis leidžia suprasti, kad pirmosios miesto ponios vieta nebėra laisva.
„Šalia manęs yra artimas žmogus“, – sau leidžia kol kas išlaikyti paslaptį R. Račkauskas.
Siekti mero posto, anot R. Račkausko, buvo ilgai brendęs sprendimas. Bičiuliai bene metus įkalbinėjo sugrįžti į aktyvią politiką.
„Kad sugrįžau, turbūt kaltas sąjūdinis mentalitetas. Mes, dalyvavę Sąjūdyje, negalime ramiai sėdėti, kai kažkas vyksta. Jaučiuosi blogai, toks nieko vertas, kai vien sėdžiu ir burbu, bet nieko nedarau. Ką žinau, kiek man dar liko laiko, gal mano amžiuje jau reiktų ramiai pagyventi, bet pačiam prieš save negera, kad leidžiu sau kažkuo piktintis, bet nebandau pakeisti“, – sako meras.
Labiausiai, anot jo, jaudina, kad net ir tarp jo draugų nemažai yra burbančių, nepatenkintų, intelektualių, gabių, bet susitaikančių su tuo, kaip yra, žmonių.
„Lietuviams dar trūksta pilietiškumo, pasiryžimo socialinei aukai. Taip, tai auka. Jei kažką norime keisti, turime kažką ir paaukoti visuomenei – savo laiką, išeiti iš komforto zonos, atverti viešumui asmeninį gyvenimą“, – svarsto R. Račkauskas.
Po kovų – ilgi tylos metai
Visuomeninio komiteto sąraše Panevėžio meru išrinktas R. Račkauskas, kaip ir jo komanda, vadinamas politikos naujoku. Nors jis – vienas iš Sąjūdžio Panevėžyje aktyvistų, 1991-ųjų kruvinąjį sausį suspaudęs rankoje ginklą su kitais panevėžiečiais petys į petį stovėjo Aukščiausiosios Tarybos gynėjų gretose, septynerius metus dirbo Panevėžio savivaldybės taryboje, R. Račkausko nežeidžia naujoko vardas.
Kelionės į Jeruzalę įspūdžius R. Račkauskui gaivina per rinkimų karštligę retai beatverčiama knyga apie Šventąją žemę.
Anot jo, skirtumas tarp anų laikų ir dabartinės politikos – didžiulis.
„Dabar galvoju, gal ir nebuvo labai atsakinga 1991-ųjų sausį vyrams taip palikus vienas žmonas su mažais vaikais ant rankų išeiti kariauti. Porą savaičių saugojome Aukščiausiąją Tarybą. Iš gretimoje statybvietėje, kur dabar Seimo viešbutis, surinktos armatūros statėme barikadas, o kai kraujas pradėjo lietis, atsirado ir šautuvų. Tikras karo muziejus buvo toje Aukščiausiojoje Taryboje! Kokių tik ginklų žmonės nebuvo atsinešę. Nuo medžioklinių šautuvų, iškastų partizaniškų parūdijusių automatų iki Pirmojo pasaulinio karo durtuvo“, – laisvės troškimo įkvėptą drąsą mena R. Račkauskas.
Nors namuose laukė šeima, mintys sukosi ne apie žmoną ir vaikus.
„Pamenu vienintelį jausmą – kaip gaila, Lietuva jau taip toli nuėjo, o jie vėl sutryps“, – pasakoja Panevėžio meras.
Net blogiausiam scenarijui nusiteikę gynėjai neabejojo, kad jų armatūros ir karo muziejaus ekspozicijai, o ne gynybai tinkami ginklai nesustabdys sovietų kariuomenės. Iki tol ji niekada nebuvo sustojusi: nei Čekoslovakijoje, nei Vengrijoje, nei Lenkijoje.
„Neturėjome jokio pagrindo tikėti, kad pasitrauks. Todėl kai viskas baigėsi, kurį laiką vaikščiojome apimti keistos būsenos – negalėjome tuo patikėti“, – prisiminė meras.
Tačiau 1997-aisiais, baigęs antrą miesto Tarybos nario kadenciją, R. Račkauskas net aštuoniolikai metų pasitraukė iš aktyvios politikos. Daug metų trukusią tylą, anot jo, lėmė žmonos liga ir nusivylimas. Jau tuomet politikoje jam pasirodė per maža nuoširdumo ir per daug nepagrįstų ambicijų.
„Nusprendžiau, kad prasmingiau atsidėti savo profesijai. Eini gatve ir matai, ką realiai padarei, ir suvoki, kad po tavęs kažkas liks“, – apie architektūrą kalba R. Račkauskas.
Neiškeistų į jokį kitą miestą
Nors artimoje aplinkoje neturėjęs pažįstamų architektų, piešti mėgęs berniukas dar septintoje klasėje apsisprendė, kad jo kelias – projektuoti pastatus.
R. Račkauskas svarsto, jog tarp architekto ir politiko yra labai aiški sąsaja – kūrybinė dvasia. Ir vienas, ir kitas kuria žmonių gyvenimo scenarijus, todėl privalo gebėti atskiras daleles sudėti į darnią visumą.
„Projektuodamas namą jame architektas užkoduoja tam tikrus dalykus, kurie formuoja ir šeimininko charakterį, ir gyvenimo būdą. Kodėl Dievą vadina pirmuoju architektu? Dėl to, kad jis iš nieko sukūrė pasaulį. Tas mane labiausiai ir traukia – iš nieko materializuoti. Erdvė formuoja žmogų, o kokia ji bus, priklauso ir nuo architekto, ir nuo politiko gebėjimų“, – R. Račkauskas ieško ryšio tarp dviejų jam artimų polių.
Meras sako negalintis objektyviai, vien architekto žvilgsniu, įvertini Panevėžio veido. Nors mato daug keistinų dalykų – nuo tokių elementarių, kaip pamiršti netvarkingi suoliukai, sovietmetį menantys šviestuvai ir šiukšlinės, chaotiškos lauko reklamos, R. Račkauskas vis tiek tvirtina, kad Aukštaitijos sostinės neiškeistų į jokį kitą miestą.
Užkoduota kario dvasia
Kai 1988-aisiais tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute, dabartiniame Gedimino technikos universitete, baigę architektūros studijas su žmona sugrįžo kurti į Panevėžį, daugelis jų nesuprato. Žmonos tėtis užėmė aukštas pareigas Vilniaus namų statybos kombinate, todėl jaunai šeimai sostinėje gyvenimas buvo tarsi paklotas ant lėkštutės: garantuotos ir gerai mokamos darbo vietos, ir būstas.
U. Mikaliūno nuotr.
Anot R. Račkausko, žmona norėjusi ištrūkti iš po tėvų sparnelio, ir jauna šeima pardūmė į Aukštaitijos sostinę.
Meras juokiasi, kad uošvių tokia dukters emigracija gal labai nenudžiugino, bet jiedviem tai buvo nė motais. Dėl jaunystės sprendimo sutuoktiniai niekada nesigailėjo, o kartą žmona, važiuodama iš gimtojo Vilniaus, vyrui prasitarusi: jaučiuosi panevėžiete, o mano namai – Panevėžys.
„Nežinau, kodėl mūsų miesto kompaktiškumas kartais įvardijamas trūkumu. Man tai – didelis privalumas. Čia taip patogu gyventi. Ir mūsų vaikai niekada nejautė, kad Panevėžys yra menkas, o jau Vilnius – kažkas tokio“, – R. Račkauskas stebisi panevėžiečiams prasiveržiančiu nepasitenkinimu savo miestu.
Vyresnysis sūnus, finansų analitikas 31-erių Giedrius, iš Vilniaus sugrįžo dirbti į Panevėžį, jaunylis, tėvo pėdomis pasukęs architektas 27-erių Ignas, šiuo metu patirties semiasi Olandijoje, kompanijoje, projektuojančioje dangoraižius Kinijai.
Nors gimęs Kaune, tačiau ne jį, o Aukštaitijos sostinę R. Račkauskas laiko savo miestu. Čia persikrausčius tėvams, jis baigė J. Balčikonio gimnaziją, po pamokų numetęs namuose kuprinę skuosdavo į autobusą ir dardėdavo pas senelius į Berčiūnus, kur senelis įsikūrė dar 1930-aisiais gavęs žemės kaip Lietuvos savanoris.
„Mūsų giminėje turbūt iš kartos į kartą perduodama tvirta kario dvasia“, – stiprybės šaltinį visiems gyvenimo atvejams mano turįs R. Račkauskas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
