27-erių tiltagališkio Almanto Balčiūno gyvenimas iš
esmės pasikeitė prieš aštuonerius metus, kai tuometis Biržų politechnikos
mokyklos absolventas, prieš atsiimdamas baigimo diplomą, liudijantį apie įgytą
staliaus dailidės profesiją, nusprendė karštą vasaros dieną išsimaudyti. Šios
maudynės, netikėtai pasibaigusios sunkia trauma, pakeitė ne tik buvusio
aštuoniolikmečio planus, bet ir visą jo gyvenimą: dabar neįgaliojo vežimėlyje
sėdintis Almantas įsitikinęs, kad nebent sparčiai į priekį pažengsianti medicina
galėtų jį vėl pastatyti ant kojų. Jei tokia laimė jam ir nenusišypsotų, ramaus
būdo ir visada besišypsantis vaikinas sako galėsiantis susitaikyti ir su esama
padėtimi – juk graužatis vis tiek nieko nepakeistų.
Neišmatavo gylio
Prabėgus daug laiko nuo nelaimingos dienos, A.Balčiūnas dabar ramiai gali papasakoti apie įvykį, pasodinusį jį į ratelius. Anot pašnekovo, visa tai įvyko 1997 metų liepos septintąją. Tądien Almantas prisimena turėjęs gauti diplomą, tačiau jam trūko kelių dėstytojų parašų, juos nusprendė susirinkti po savaitgalio. Nutaręs karštą vasaros dieną atsipalaiduoti, tiltagališkis kartu su pusbroliu sumanė išsimaudyti Apaščioje, jos vandens lygis priklausė nuo užtvankos pakėlimo. Nerti mėgusiam vaikinui tąkart nė į galvą nešovė pirmiausia pamatuoti, koks yra vandens gylis, o tik paskui šokti stačia galva į upę: jis nėrė nė neįsitikinęs savo saugumu.
Į dugną atsitrenkęs vaikinas sako pajutęs, kad gali judinti tik galvą, bet ne rankas ir kojas. Jis iš karto ėmė šauktis pagalbos, tačiau kartu buvęs pusbrolis, kaip pasakoja Almantas, pirmiausia pamanė, kad jis apsimeta. Tik pamatęs, kad srovė pusbrolį neša į žoles, atskubėjo susižalojusiajam į pagalbą.
Tėvo pavyzdys nepamokė
Tų maudynių pasekmė A.Balčiūnui buvo netikėta – lūžęs šeštasis stuburo slankstelis ir atimta galimybė judėti. Praėjus 3 ar 4 metams po nelaimės, Almantas tvirtina pastebėjęs, kad įsimintina, nelaimę atnešusi data (1997 07 07) turi net tris septynetus. “Tada susimąsčiau: matyt, magiškas skaičius 7 man prišaukė bėdą”, – bando paaiškinti pašnekovas. Tačiau ne tik šį keistą sutapimą galima pastebėti: lygiai tokiu pat būdu, nerdamas į vandenį, 1994-aisiais susižalojo stuburą ir vaikino tėvas. Tik jam viskas baigėsi kur kas laimingiau – iš pradžių paralyžiuotas rankas po kurio laiko jis vėl galėjo valdyti.
Alfonsas Balčiūnas tikina po patirtos traumos ne kartą įspėjęs sūnus (Almantas turi brolį), kad šie nešokinėtų į vandenį stačia galva, bet negi, pasak tėvo, jie klausys? Almantas pripažįsta: kol esi jaunas ir kol nelaimė neatsitinka pačiam, kitų pavyzdžiai neatrodo labai reikšmingi ir pamokomi. “Na ir kas, kad tiltagaliečiai mato mane ir žino, kodėl nebevaikštau – jie ir toliau maudydamiesi šokinėja į vandenį. Aš ir nesistengiu kaskart moralizuoti, vis tiek iš to nebūtų naudos”, – įsitikinęs Karsakiškio seniūnijos gyventojas.
Suprato po pusmečio
Vaikino mama, kaip ir pats sūnus, apie tai, kaip surado jėgų susitaikyti su bėda, nelinkusi pasakoti. Rima Balčiūnienė prisipažįsta Almantui nematant išliejusi ne vieną ašarą, bet dabar jau gyvenanti tokį gyvenimą, koks jai duotas – slaugo sūnų, kaip anksčiau slaugė vyrą, jį neseniai ir vėl buvo ištikusi bėda: susilaužė koją.
Po stuburo slankstelio lūžio, kaip pasakoja buvęs Biržų politechnikos mokyklos moksleivis, jo kelionių maršrutai tapo nuolatiniai: ligoninė – sanatorija ir sanatorija – ligoninė. Gydytojai, anot Almanto, nesakė jam apie gresiančias negalios pasekmes, vis išsisukdavo: neva laikas parodys, ar vaikščios, tačiau po pusmečio vaikinas pats sako supratęs, kad laikas bėga, o jam jokių šansų atsistoti ant kojų nematyti. “Užtat kol gydžiausi po traumos, tiek visur teko pabūti, kiek per visus 18 metų nebuvau keliavęs”, – sugeba atrasti ir teigiamą savo bėdos pusę linksmai nusiteikęs pašnekovas.
Norėtų interneto
Almantas teigia, kad gydomosios procedūros ir specialios sporto stovyklos padėjo jam sustiprinti tuos raumenis, kuriuos jis po traumos jautė, o tie, kurių nejautė, taip ir liko nevaldomi. Deja, pastarųjų – didžioji dalis, todėl ir jaučia vaikinas tik viršutinę kūno dalį iki krūtinės, o jo savitarnos galimybės – labai ribotos. Dėl šios priežasties A.Balčiūnui teko iš naujo mokytis valgyti, rengtis, taip pat važiuoti neįgaliojo vežimėliu ir susitaikyti su mintimi, kad jau negalės tapti vienu iš jėgos struktūros darbuotojų – kariškiu ar kieno nors asmens sargybiniu, kaip svajojo, nes įgyta staliaus specialybė iš tikrųjų jam nelipo prie širdies.
Kultūrizmu anksčiau domėjęsis pašnekovas dabar stengiasi kitaip pasportuoti ir tiek, kiek leidžia jėgos. Neseniai Tiltagalių gyventojas išsimokėtinai įsigijo kompiuterį, o dabar labiausiai svajoja apie internetą. Anot Almanto, rajono meras P.Žagunis anksčiau buvo siūlęs kompensaciją už šią paslaugą, tačiau neturėdamas gero kompiuterio, vaikinas tvirtina nesiryžęs ir internetą įsivesti. “Dabar jau būtų gerai turėti internetą, bet finansai to neleidžia. Jei kas padėtų, labai džiaugčiausi. Kad neturėčiau visiškos negalios, norėčiau ir internetinį puslapį kurti, ir anglų kalbos išmokti, ir pats bent kiek pinigų užsidirbti. Deja, negaliu”, – šypsosi A.Balčiūnas.
Toliausiai – į Rygą
Pasiteiravus, ar ne psichologo pagalba padėjo jam išlaikyti gerą nuotaiką, tiltagališkis tvirtina į jokį psichologą niekada nesikreipęs, o su savo problemomis stengęsis susidoroti pats. Vaikinas, žinoma, pripažįsta, kad yra žmonių, kuriems jis ir jo šeima labai dėkingi už visokeriopą pagalbą: pirmiausia tai – neįgaliųjų organizacijos “Dailusis ornamentas” vadovė Stasė Balčiūnienė ir rajono Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Aurelija Petronienė. Almantas neslepia, kad pats nelabai linkęs prie meno, o ir neišsitiesiantys pirštai trukdė imtis tokių užsiėmimų, kurių mokoma “Dailiajame ornamente”, tad ilgainiui su šia organizacija keliai išsiskyrė. Tačiau vaikinas negali pamiršti to gerumo ir paramos, kurią patyrė iš jos vadovės.
O apie rajono neįgaliųjų draugijos, kuriai priklauso jau ketverius metus, vadovę A.Balčiūnas atsiliepia: “Aurelija – be galo nuoširdus ir šiltas, auksinės širdies žmogus. Jos dėka rajono neįgalieji turi galimybę kasmet nuvažiuoti prie jūros, dalyvauti įvairiose stovyklose. Kiti ir Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje turėjo progą per draugiją pasisvečiuoti. Kadangi man tokios tolimos kelionės per sunkios, mano tolimiausia kelionė buvo į Rygą”, – pasakoja pašnekovas. Iš labiausiai neišdildomų įspūdžių Almantas prisimena skrydį lėktuvu, jis buvo padovanotas Panevėžio rajone organizuotos stovyklos dalyviams. Beje, vaikino mama, sūnui įstojus į draugiją, prisiėmė atsakomybę tapti šios draugijos tarybos nare.
Džiaugiasi į kiemą nutiestu taku
Tarp brangiausių dovanų Almantas pamini ir kitas: labdaringai gautą lengvą, tvirtą ir patogų švedišką aktyvaus judėjimo neįgaliojo vežimėlį, kuriame sėdėdamas vasarą pašnekovas gali važinėtis po kaimą, ir neseniai specialiai į jo kiemą nutiestą asfaltuotą pėsčiųjų takelį iki kitos asfaltuotos kaimo gatvės. A.Balčiūnas jau dabar įsivaizduoja, kaip kur kas lengviau jam bus šiuo takeliu susisiekti ir su draugais, ir su kaimu.
Dar prieš traumą vairuotojo pažymėjimą įsigijęs vaikinas apgailestauja, kad dėl visiškos negalios jis negali vairuoti automobilio, o juk ši priemonė galėtų būti jam didelė paspirtis.
Matydama Almanto gerą, ramų būdą ir sugebėjimą būti linksmam, kaip ir anksčiau, R.Balčiūnienė mano, jog charakterį sūnus veikiausiai paveldėjo iš jos. Motina džiaugiasi, kad optimizmas ir gera nuotaika, lydinti jos atžalą, padeda jam išlaikyti likimo skirtą išbandymą. Net ir išsiskyrimą su drauge, kurią turėjo prieš patirdamas nelaimę, vaikinas, atrodo, išgyveno gana tvirtai ir natūraliai, suprasdamas, jog sveikai merginai būtų buvę sunku pasilikti su juo.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.lt
A.Repšio nuotr. Neseniai įsigijęs kompiuterį, į gyvenimą su šypsena žiūrintis vaikinas pasvajoja ir apie galimybę turėti prieigą prie interneto.
