Sovietų valdžiai neužteko vien ginklu palaužti partizaninį pasipriešinimą. Lygiagrečiai buvo vykdomas ir kitas karas – informacinis.
Dešimtmečius kurta dezinformacija siekė ne tik sumenkinti kovotojų už Lietuvos laisvę vaidmenį, bet ir paversti juos nusikaltėliais visuomenės akyse.
Šio propagandinio karo pėdsakų galima aptikti ir šiandien, o rezistencijos tema tebėra išnaudojama informacinėse kovose.
Ištisos operacijos
Manipuliacijos istoriniais faktais prasidėjo dar pokariu ir įvairiomis formomis tebesitęsia iki šiol. Lietuvai svarbios datos, istorinės sukaktys ir laisvės kovų atminimas nuolat tampa taikiniu tiems, kurie siekia iškreipti praeities vaizdą ar kurstyti visuomenės nesantaiką.
Sovietmečiu šiam tikslui buvo pasitelkta visa KGB mašina. Laisvės kovotojai buvo šmeižiami, jų veikla kompromituojama, o visuomenei nuolat brukama mintis, kad partizanai – ne didvyriai, o nusikaltėliai.
Tiesa, kartais propagandos kūrėjai persistengdavo – kritiškai mąstantys žmonės tarp eilučių įžvelgdavo tai, ko sovietų valdžia visai nenorėjo atskleisti.
Vis dėlto ilgus dešimtmečius kartotas melas dalies visuomenės sąmonėje įsitvirtino taip giliai, kad jo atgarsiai girdimi ir šiandien.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis specialistas, istorikas dr. Darius Juodis, tyrinėjantis sovietų požiūrio į partizanus sklaidą viešojoje erdvėje, sako, kad saugumas rezistencijos metais vykdė ištisas dezinformacijos ir kompromitavimo operacijas.
„Mes sakome dezinformacija, kompromitavimas. Sovietų saugumo dokumentuose galima aptikti kitus terminus – „demaskuoti“, „išaiškinti antiliaudinę veiklą“, – pasakoja istorikas.
Sunaikinti iš vidaus
Vienas svarbiausių KGB tikslų buvo įsiskverbti į partizanų gretas.
Tam buvo infiltruojami agentai, kuriamos fiktyvios organizacijos ir klastojami ryšiai.
Pasak dr. D. Juodžio, 1946 metais sovietų saugumas netgi įsteigė fiktyvią organizaciją, neva vienijančią visą Lietuvos partizaninį judėjimą, siūliusią pasyvaus pasipriešinimo idėją.
„Buvo skleidžiama mintis, kad reikia laikinai sudėti ginklus, trauktis į pogrindį ir laukti lemiamo momento. Bet tikrasis tikslas buvo visai kitas: išsiaiškinti ryšius, slėptuves, suteikti partizanų vadams fiktyvius dokumentus, o vėliau vienu smūgiu visus suimti“, – aiškina istorikas.
Dezinformacija buvo nukreipta ne vien prieš pačius partizanus.
Sovietų saugumas melagingą informaciją sistemingai siuntė ir į Vakarus.
Pirmiausia buvo siekiama suklaidinti užsienio žvalgybas, kurios tikėjosi gauti patikimų žinių apie padėtį okupuotoje Lietuvoje.
Vakarams buvo pasakojama, kad partizanų veikla neva provokuojama, kad nuo jų rankos masiškai žūva civiliai gyventojai, o pats pasipriešinimas yra beprasmis ir pasmerktas žlugti. Kartu buvo kuriamas vaizdas, esą gyvenimas sovietų Lietuvoje nuolat gerėja ir gyventojai remia okupacinę valdžią.
„Dezinformacijos akcijos vyko nuo pat pirmųjų pokario metų. Jos buvo nukreiptos ir prieš partizaninį judėjimą, ir prieš Vakarų žvalgybas“, – pabrėžia dr. D. Juodis.
Siaubą pridengė sovietine propaganda
Juodindama partizanus sovietų valdžia siekė ne tik sumenkinti jų kovą, bet ir nuslėpti patį pasipriešinimo mastą.
Buvo formuojamas naratyvas, kad ginkluota rezistencija – ne tautos valios išraiška, o fašistinės Vokietijos ir Vakarų žvalgybų inspiruotas judėjimas.
Tam pasitelkta ir griežtai kontroliuojama žiniasklaida. Tuo metu daugumai žmonių spauda buvo bene vienintelis informacijos šaltinis, tačiau apie partizanus joje rašyta itin mažai.
Dr. D. Juodžio teigimu, viešojoje erdvėje pasirodydavo tik pavienės, fragmentiškos žinutės, kupinos sovietinių propagandos klišių.
Sovietų valdžia nenorėjo atskleisti, kokio masto pasipriešinimas vyksta Lietuvoje.
Vietoje pasakojimų apie kovas miškuose laikraščiai skelbė optimistines žinias apie socializmo statybas, darbo pergales ir tariamą sovietinės santvarkos pažangą.
Įspūdis buvo kuriamas toks, tarsi šalyje vyktų ramus ir sėkmingas gyvenimas, o ne vienas didžiausių ginkluotų antisovietinių pasipriešinimų Europoje.
Istoriko dėmesį atkreipė ir tai, kad pirmaisiais pokario metais nė vienas kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ numeris nebuvo skirtas partizanų temai.
„Bent jau kiek man teko matyti, tokio siužeto nebuvo“, – teigia dr. D. Juodis.
Net ir žuvus aukštiems sovietų pareigūnams buvo stengiamasi nuslėpti tikrąsias aplinkybes. Nekrologuose dažniausiai nebūdavo užsimenama, kad žmogus žuvo nuo partizanų rankos.
1950 metais laikraštis „Tiesa“ ir kiti šalies leidiniai pranešė apie žemės ūkio ministro pavaduotojo Povilo Tryčiaus mirtį.
Tačiau skaitytojai nesužinojo, kad jis buvo aukščiausio rango sovietinės administracijos pareigūnas Lietuvoje, nukautas partizanų.
„Spaudoje tai nebuvo nušviesta. Sovietai nenorėjo kurti įspūdžio, kad šalyje vyksta organizuotas pasipriešinimas“, – aiškina istorikas.
Terminai griežtėjo
Kito ir partizanams apibūdinti vartota terminologija.
1944-aisiais sovietų saugumo slaptuose dokumentuose jie vadinti įvairiai – sukilėliais, baltaisiais partizanais.
Netrukus atsirado kiti apibrėžimai.
1945 metais partizanai jau buvo pristatomi kaip fašistų talkininkai, neva vykdę Vokietijos nurodymus.
Vėliau įsitvirtino terminas „banditai“, o dar vėliau sovietinė propaganda pasitelkė ir, atrodytų, moksliškesnį apibrėžimą – „buržuaziniai nacionalistai“.
Pasak dr. D. Juodžio, taip buvo mėginama partizanų kovą įsprausti į sovietinės klasių kovos teorijos rėmus.
Gyventojams aiškinta, kad pasipriešinimą esą organizuoja nuverstos privilegijuotos klasės, siekiančios susigrąžinti prarastą valdžią ir turtus.
„Autoriai net remdavosi marksizmo-leninizmo teorija. Netgi buvo išleistos kelios mažo formato knygelės, kuriose aiškinta, kad buržuaziniai nacionalistai yra pikčiausi lietuvių liaudies priešai“, – pasakoja istorikas.
Prie šios propagandos prisidėjo ir vienas svarbiausių okupacinės valdžios veikėjų Lietuvoje – vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas, aktyviai dalyvavęs slopinant pasipriešinimą ir organizuojant gyventojų trėmimus.
Jo leistose politinėse brošiūrose raginta „su šaknimis išrauti pikčiausius lietuvių tautos priešus – lietuviškuosius vokiškuosius nacionalistus“.
Propagandos dalis – vieši teismai
Kartais sovietų valdžia visuomenei parodydavo ir partizanų teismo procesus.
Tačiau jų tikslas buvo ne teisingumas, o propaganda.
Pasak dr. D. Juodžio, iš slaptų dokumentų matyti, kad 1945-aisiais, partizaniniam pasipriešinimui pasiekus didžiausią mastą, sovietų pareigūnai svarstė dar griežtesnes bauginimo priemones.
Buvo siūlymų net viešai vykdyti mirties bausmes.
„NKVD–NKGB įgaliotinis Lietuvai Ivanas Tkačenka net Maskvai siūlė nuosprendžius vykdyti viešai. Tokia praktika Sovietų Sąjungoje egzistavo – karo metais miestelių aikštėse būdavo kariami žmonės, apkaltinti ar iš tiesų bendradarbiavę su vokiečiais“, – pasakoja istorikas.
Nors tokių kraštutinių priemonių Lietuvoje visgi neišdrįsta imtis, sovietų valdžia pasirinko kitą kelią – viešus parodomuosius teismus.
1945 metais, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sprendimu įvairiose šalies vietose surengta daugiau kaip dešimt tokių teismų. Jie buvo plačiai aprašomi regioninėje spaudoje ir turėjo tapti įspėjimu visiems, kurie galėjo simpatizuoti partizanams.
Vis dėlto didžioji dalis karinių tribunolų bylų ir toliau buvo nagrinėjamos slaptai.
Po 1945-ųjų viešų procesų praktikos beveik atsisakyta – spaudoje pasirodydavo tik pavieniai, propagandai naudingi atvejai.
Visgi net po 1953 metų, pasibaigus ginkluotam pasipriešinimui, būdavo surengiami viešieji teismai. Pavyzdžiui, sovietinė spauda plačiai aprašė partizanų brolių Streikų bylą. 1962 metais laikraštyje „Panevėžio tiesa“ buvo nušviestas Panevėžyje vykęs partizano Kazio Riaubos teismas.
Tačiau skaitytojams buvo pateikiama tik ta informacija, kuri tiko oficialiai sovietinei versijai.
„Nebuvo užsimenama, kad dar 1953 metais K. Riauba buvo suimtas, užverbuotas sovietų saugumo ir tik vėliau, tapęs nebereikalingas, nuteistas. Tokios aplinkybės nutylėtos. Vietoje to trafaretinėmis frazėmis aprašyta „antiliaudinė veikla“ – esą buvo banditas, vykdė beprasmes žudynes ir plėšimus, todėl sulaukė „rūsčios, bet teisingos“ bausmės“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Tomai melagienos
Pasibaigus ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui, sovietų valdžia ėmėsi kito uždavinio – suformuoti ir įtvirtinti „teisingą“ jo interpretaciją.
Pasak dr. Dariaus Juodžio, siekta sudaryti moksliškumo įspūdį. Prie Sovietų Lietuvos Mokslų akademijos buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija.
Nors veikė formaliai kaip mokslinė institucija, joje dirbo ir buvę saugumo darbuotojai, ir slapti bendradarbiai.
Ši redakcija leido knygų seriją „Faktai kaltina“. Medžiagą leidiniams atrinkdavo ir pateikdavo KGB.
„Norėta parodyti „banditų“ veiklą, jų ryšius ir sąsajas su imperialistinių Vakarų žvalgybomis. Siekta įtvirtinti vaizdą, kad partizanai tarnavo „svetimiems“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Pasak istoriko, šiuose propagandiniuose leidiniuose nuosekliai formuotas naratyvas, kad partizanai iš pradžių esą bendradarbiavo su nacistine Vokietija, o vėliau tapo Vakarų žvalgybų įrankiais.
„Ar mes esame atsparūs? Kartais tuo labai suabejoju. Kritiškumo stoka, nenoras gilintis yra silpniausios vietos. Pripažinkime, žmonėms šiais laikais labai patinka trumpos antraštės su rėksmingais pavadinimais, o daugiau ir neskaito.“
dr. D. Juodis
Iš viso seriją sudarė devynios knygos, trys iš jų buvo skirtos partizaniniam judėjimui.
Kitos daugiausia nagrinėjo Antrojo pasaulinio karo laikotarpį.
Taip pat pasirodė ir atskiri, nenumeruoti leidiniai.
Vienas jų – su Panevėžio kraštu susijusi knyga „Mirties pėdsakai prie Nevėžio“.
Maždaug 80 puslapių leidinys buvo pristatomas kaip pasakojantis apie „hitlerininkų ir buržuazinių nacionalistų žvėriškumus fašistinės okupacijos bei pirmaisiais pokario metais Panevėžyje ir jo apylinkėse“.
Tendencingi „faktai“ ir nutraukta leidyba
Šios serijos knygose, pasak dr. D. Juodžio, buvo pateikiami iškraipyti arba tendencingai atrinkti faktai.
Jose šmeižiami partizanai, išeivių organizacijos, dvasininkai, o dalyje leidinių aptariami net ir vadinamieji sovietiniai „priešai“ nuo 1918 metų.
Istoriko teigimu, dažniausiai buvo publikuojami tardymo protokolai, tačiau jie – labai kupiūruoti, atrinktos tik sovietinei versijai palankios ištraukos.
Pasak dr. D. Juodžio, šiandien galima tik svarstyti, kodėl galiausiai buvo nutraukta visos serijos leidyba, nors KGB buvo sukaupusi dar daugybę medžiagos.
„Spėjama, kad veikla buvo nutraukta iš viršaus – LKP CK sprendimu, nes buvo pradėta pernelyg atvirai rodyti pasipriešinimo mastą. Tai buvo politiškai nenaudinga: oficiali versija skelbė, kad Lietuva – sovietinė respublika, kurioje žmonės džiaugsmingai priėmė valdžią, o šiose knygose buvo kalbama apie organizuotą pasipriešinimą“, – svarsto istorikas.
Po 1980 metų buvo perleista tik viena šios serijos knygelė, skirta dvasininkams, rėmusiems partizaninį judėjimą.
Pirmuoju leidimu ji buvo išleista pavadinimu „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“, o vėliau perleista jau pavadinta švelniau – „Bažnyčios prieglobstyje“.
Pasak dr. D. Juodžio, vėlesniu laikotarpiu nemaža dalis sovietinės istoriografijos rėmėsi būtent šios serijos „Faktai kaltina“ medžiaga, taip toliau tęsiant jau suformuotą propagandinį pasakojimą.
Gyva atmintis ir informacijos vakuumas
Visuomenei sužinoti, kas iš tikrųjų vyko pokariu, nebuvo paprasta.
Pasak dr. D. Juodžio, šeštajame dešimtmetyje šiuos įvykius dar prisimindavo patys žmonės arba jie buvo jų dalyviai.
„Tačiau net ir nuo represijų nukentėję žmonės savo vaikams apie tai kalbėdavo labai mažai“, – sako istorikas.
Dr. D. Juodis prisimena pokalbius su šviesaus atminimo istoriku profesoriumi Antanu Tyla, kuris, vykdamas į etnografines ekspedicijas po Lietuvą, dar sutikdavo gyvų liudininkų.
Nors nuo partizaninio karo pabaigos buvo praėję laiko, atvirų pasakojimų jis beveik neišgirsdavo.
„Aš jo klausiau, ar bent vienas žmogus užsimindavo apie pokarį? Dažniausiai atsakymas būdavo – ne. Tik vienas kitas pasakydavo: „ne taip viskas buvo, kaip dabar rašoma“, ir tuo viskas baigdavosi. Jei ir dalindavosi prisiminimais, tai tik labai siaurame, patikimų žmonių rate. Vaikams apie tai nekalbėdavo, bijodami, kad šie gali prasitarti mokykloje“, – pasakoja istorikas.
Be asmeninių prisiminimų, vienas iš nedaugelio alternatyvių informacijos šaltinių buvo „Amerikos balso“ radijas. Tačiau ir jis pasiekdavo ne visus.
Tuo metu, kaip teigia dr. D. Juodis, susidarė tikras informacijos vakuumas: jaunoji karta beveik nieko nežinojo apie pokario įvykius, o vienintelis oficialus šaltinis buvo sovietinė spauda.
„Kita vertus, visais laikais, jei žmogus skaito ir mąsto, tarp eilučių kartais buvo galima suprasti daugiau, nei parašyta“, – sako jis.
Net ir tokiomis sąlygomis kai kurios istorinės detalės išliko.
Pavyzdžiui, sovietmečiu sužinoti apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio įkūrimą buvo sudėtinga – apie tai žinojo tik tiesiogiai su juo susiję žmonės, o prisiminimais jie nesidalindavo.
Vis dėlto „Faktai kaltina“ devintajame tome buvo pateiktas Jono Žemaičio tardymo protokolas, kuriame užsimenama ir apie šiuos įvykius.
„Kartais tai būdavo vienintelis šaltinis, iš kurio, skaitant tarp eilučių ir atmetant ideologines klišes, buvo galima susidaryti tikresnį vaizdą“, – sako dr. D. Juodis.
Istorikas taip pat pasakoja, kad net ir Jono Žemaičio bunkerio, kuriame jis buvo suimtas, vieta pirmą kartą nustatyta remiantis būtent šioje serijoje pateikta informacija – miško kvartalo duomenimis.
„Įdomu tai, kad, remiantis šiais leidiniais ir atmetus ideologinius sluoksnius, išeivijoje net buvo parengta publikacijų apie tai, kas iš tiesų vyko Lietuvoje. Sovietai to nesitikėjo – jų leidiniai kartais atskleisdavo daugiau, nei buvo planuota“, – pažymi istorikas.
Dezinformacija šiandien
Nuo rezistencinių kovų pabaigos praėjo daugiau nei septyni dešimtmečiai, tačiau, pasak dr. D. Juodžio, partizaninį judėjimą menkinanti dezinformacija nėra išnykusi – ji tik pakeitė formas.
„Iš to laiko atėjusios frazės iki šiol platinamos informacinėje erdvėje. Tai nebūtinai daroma dėl neišmanymo – dažnai tai sąmoninga, iš blogos valios veikla“, – sako istorikas.
Jo teigimu, sovietmečiu buvo siekiama ne tik nugalėti ginkluotą pasipriešinimą, bet ir jį diskredituoti visuomenės sąmonėje – parodyti kaip „priešišką liaudžiai“, nusikalstamą reiškinį.
„Buvo norima išsklaidyti bet kokias iliuzijas, kad galėjo būti kitaip. Siekta formuoti naują žmogų ir primesti naują požiūrį į praeitį“, – kalba jis.
Šiandien, anot istoriko, tokios praktikos persikėlė į informacinių karų lauką.
Dažnai taikoma labai aiški strategija – stebima, kokios temos visuomenei yra svarbios, kur yra tautos praeities stiprybė, ir būtent ten suduodami informaciniai smūgiai.
„Pavyzdžiui, jei Lietuvoje minimas ar puoselėjamas tam tikras istorinis įvykis, priešiškos informacinės jėgos bando jį iškraipyti, suteikti neigiamą atspalvį“, – teigia istorikas.
Pasak jo, pavojingiausia propaganda visais laikais buvo ta, kurioje tiesa maišoma su melu.
„Pusinis melas – kai tikri faktai apipinami išgalvotomis detalėmis. Tada atskirti, kur tiesa, o kur melas, tampa labai sudėtinga“, – sako dr. D. Juodis.
Istorija informacinių kovų lauke
„Partizaninis judėjimas galbūt ryškiausiai sulaukia dėmesio, tačiau tai nereiškia, kad kalbant apie kitus istorijos laikotarpius dominuoja tik viena nuomonė“, – sako dr. D. Juodis.
Pasak jo, iškraipomi ir Antrojo pasaulinio karo įvykiai, kai bandoma lietuvius vaizduoti nacių kolaborantais. Ginčų kelia ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos interpretacijos.
Kiek visuomenė pasiduoda dezinformacijai, anot jo, įvertinti sudėtinga.
Tačiau svarbiausias apsaugos veiksnys išlieka kritinis mąstymas ir gebėjimas tikrinti informaciją.
„Savo studentams visada sakau – svarbu domėtis, iš kur ateina informacija, kiek ji logiška, ar turi šaltinius“, – pabrėžia dr. D. Juodis.
Vis dėlto jis pripažįsta: mūsų visuomenė nėra pakankamai atspari dezinformacijai.
„Ar mes esame atsparūs? Kartais tuo labai suabejoju. Kritiškumo stoka, nenoras gilintis yra silpniausios vietos. Pripažinkime, žmonėms šiais laikais labai patinka trumpos antraštės su rėksmingais pavadinimais, o daugiau ir neskaito“, – sako dr. D. Juodis.
Jo teigimu, paradoksalu, bet šiandien, kai informacijos prieiga yra neribota, dezinformacijos poveikis gali būti net stipresnis nei sovietmečiu. Anksčiau buvo informacijos vakuumas, dabar – jos perteklius, o socialiniai tinklai, trumpos žinutės, algoritmai veikia daug greičiau nei argumentuotas istorikų žodis.
„Tai mūsų laikų iššūkis – internetinė erdvė, kur galima beveik be atsakomybės skleisti anonimišką šmeižtą ir formuoti iškreiptą vaizdą“, – pabrėžia dr. D. Juodis.
