Panevėžio priemiestyje keleivius vežiojančios UAB „Juntė“ savininkas Juozas Vancevičius prarado viltį iš rajono Savivaldybės gražiuoju susigrąžinti kompensaciją už nuostolingus maršrutus. Su rajono valdininkais velžietis netrukus susitiks teisme. Įsitikinęs, kad pinigų išmokėjimas jam vilkinamas tyčia, J.Vancevičius ryžosi atskleisti ir skaudžiausią šeimos paslaptį: norėdamas išlaikyti verslą jis išleido didžiąją dalį anūkei gydyti skirtų pinigų. Tačiau kaltinamas administracijos direktorius Vitalijus Žiurlys ir Vidaus audito tarnybos vedėja Lorita Mykolaitienė sako, kad jokios kovos iš tiesų nėra – kompensacija J.Vancevičiui bus išmokėta, kai tik jis pateiks nuostolius įrodančius dokumentus.
Tvarkos neįgyvendino
Keleivius priemiesčio maršrutais vežiojantis J.Vancevičius pasakoja 1999 metais laimėjęs vežėjų konkursą. Tuomet verslininkas sako tikėjęsis išgyventi iš savo verslo. Vėliau J.Vancevičiaus individuali įmonė buvo perorganizuota į UAB „Juntė“, jos direktoriumi ir vieninteliu akcininku tapo jis pats.
„Per konkursą nurungiau monopolistą – Autobusų parką, nes sutikau keleivius vežti trimis tūkstančiais litų pigiau, – teigia velžietis. – Iš pradžių buvo galima gyventi, nes kuras buvo pigesnis, o už patirtus nuostolius rajono Savivaldybė, švaistydama pinigus, mokėdavo „iš lubų“. Pasak verslininko, situacija pasikeitė, kai tuometis susisiekimo ministras Zigmantas Balčytis patvirtino naują nuostolingų maršrutų kompensavimo tvarką.
„Vitalijus Žiurlys senąją tvarką panaikino, o naujos neįgyvendino. Pamatęs, kad iš aštuonių maršrutų nenuostolingas tik vienas – į Šilaičių kapines, o žiemą nuostolingi visi, 2004-ųjų rugsėjį kreipiausi į rajono Savivaldybę tikėdamasis kompensacijos. Tada ir prasidėjo man priklausančių pinigų nusavinimas – jie pateko į Žiurlio biudžetą, – administracijos direktoriaus negeranoriškumą įžvelgė J.Vancevičius. – Valdininkai nesupranta, kad to, kas tinka valstybiniam autobusų parkui, negalima pritaikyti privatiems vežėjams.“
Susirašinėjimas be
naudos
Nuo tada, pasak J.Vancevičiaus, ir prasidėjęs iki šiol naudos neduodantis susirašinėjimas su rajono Savivaldybės administracija. „Tada ir pradėjau suprasti, kad rajono Savivaldybės iš tiesų nėra, tėra rajono dvaras, kuriame negalioja nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos įstatymai, nei Konstitucija, – piktinosi vežėjas. – Tapau tarsi Egle žalčių karaliene iš pasakos. Nori į krantą – sunešiok geležinius batus, suverpk linų kuodelį ir iškepk ragaišį. Taip ir man – nori kompensacijos, pristatyk vis naujus dokumentus, o jų vis trūksta. Negi ir man, kaip tai žalčių karalienei, belieka kreiptis į burtininkę?“
Visus valdininkų pasirašytus raštus J.Vancevičius laiko viename segtuve, visi jie sunumeruoti. Paskutinis yra 87-as. Į tai, kad kai kurie raštai prieštarauja vienas kitam ir parašyti nesuprantamai, verslininkas sako jau įpratęs nekreipti dėmesio.
„Valdininkai patys pasiklysta tarp savo raštų, parašyta painiai, supinta perpinta, – įsitikinęs karingai nusiteikęs vežėjas. – Štai Žiurlio pasirašytas raštas, kad maršrutas į Daniūnus yra man nenaudingas, bet visuomenei reikalingas, todėl prašoma jo nenutraukti. Vadinasi, Savivaldybė prašo mane dirbti nuostolingai, už tai tikėjausi kompensacijos. Tačiau kitame to paties Žiurlio pasirašytame rašte rašoma, kad dėl tokio maršruto sutartis su manimi visai nepasirašyta.“
Kaip esą ne visai sveiko proto apraišką J.Vancevičius vertina ir reikalavimą pačiam su savimi sudaryti sutartį, kad UAB „Juntė“ priklausantys automobiliai būtų laikomi jo teritorijoje. Reikėjo gauti pažymą ir iš gamtosaugininkų, kad „Juntės“ automobiliai neteršia aplinkos. „Gamtosaugininkai į mane pažiūrėjo kaip į kvailį, pasirodo, iki dvidešimties automobilių asmeninėje teritorijoje galima laikyti be jokio leidimo“, – rankomis skėstelėjo verslininkas.
Skolą susigrąžins
Gavęs nurodymą ištirti keleivių srautus vežėjas sako nežinojęs, kaip tai daryti, todėl tyrimas užsitęsęs.
„Gautą lentelę užpildžiau, tačiau abejoju tokio tyrimo objektyvumu, juk galiu prirašyti ko tinkamas, – dvejojo J.Vancevičius. – Valdininkai vis sugalvoja po naują reikalavimą, o aš ir nebežinau, kokius popierius reikia pristatyti.“ J.Vancevičius sako neturintis teisės vadintis verslininku, nes tik vykdantis rajono Savivaldybės užsakymus ir negalintis nei panaikinti, nei sutrumpinti maršrutų. „Pamatęs, kad žmonių nėra, juk negaliu gręžtis ir važiuoti atgal arba stovėti vietoje. Negaliu neduoti ir bilietų keleiviams. Nors kai šeštą ryto įteikiu bilietą, keleivis į mane žiūri kaip į beprotį, – J.Vancevičius neslepia žinantis, kaip pavyksta išgyventi kai kuriems vežėjams. – Iš savo santaupų pirkau autobusus, juos pats remontuoju, todėl tikrai nesu pasirengęs šelpti Savivaldybės.“ J.Vancevičius sako ne kartą prašęs leisti pakelti bilietų kainą, tačiau šio klausimo Taryba esą nesvarsčiusi.
Velžietis tikina iki šios dienos patyręs daugiau nei 70 tūkstančių litų nuostolio. Norėdamas išlaikyti verslą, jį padengė iš savo santaupų. Būtent jos leido rodyti teigiamą metinį balansą, o vėliau valdininkų J.Vancevičius buvo sukritikuotas dėl asmeninių ir bendrovės lėšų painiojimo.
„Teisėtai man priklausančius pinigus privalėsiu atsiimti, jie ne mano vieno, o visos šeimos, – nuoskaudos neslėpė vežėjas. – Ne tam auginau gyvulius ir daržoves, kad mano uždirbtus pinigus nusavintų Žiurlys. Pinigus taupiau pirmos grupės invalidei anūkei gydyti, planavome ją vežti pas užsienio medikus.“
Šį savo rūpestį kovo mėnesį J.Vancevičius ryžosi atskleisti V.Žiurliui. Tada esą sulaukęs pažado padėti. „Netrukus po pokalbio sūnų, dirbantį mano bendrovėje, su švyturėliais sustabdė Ekonominė policija ir patikrino bilietus. Tada galutinai supratau, koks iš tiesų žmogus Žiurlys. Juk net pasiutęs šuo invalido nekandžioja“, – baisėjosi J.Vancevičius.
Plačiau skaitykite rugpjūčio 28 d.
„Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
S.Kašino nuotr. Verslininkas Juozas Vancevičius įsitikinęs, kad rajono Savivaldybė nusavino jam teisėtai priklausančius daugiau nei 70 tūkstančių litų.
